2014 m. balandžio 18 d.    
Nr. 16
(2087)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Ankstyvas pavasaris pažadino ir šilagėles

Šį pavasarį Vilniaus kalvelėse
itin anksti pasirodė
pirmoji šilagėlė (vėjalandė)

Beveik keliomis savaitėmis anksčiau į Lietuvą atkeliavęs pavasaris šiemet anksčiau iš žiemos snaudulio pažadino gamtą: tik spėjus pasirodyti kovui, miškuose bei parkuose augantys medžiai pradėjo brandinti pumpurus, o liaunų gluosnių šakose nuo saulės suspindo „šilkinių kačiukų“ kamuoliukai. Neįprastai anksti savo žydraspalvių akelių žiedus į dangų pakėlė šilagėlės – puošmenos, laikomos bene pirmosiomis pavasario pranašėmis. Kovo 28-osios popietę besilankant Pavilnio parko miškelyje, netoli Žolyno gatvės, nuo aukšto ir smėlingo šlaito dėmesį iš tolo netikėtai patraukė kažin koks melsvas žiedelis... Įkopus į kalnelio viršūnę visu savo grožiu tarsi pasisveikindama sužvilgo gležnoji šilagėlė!

Šią nuostabią gėlelę ne kartą savo rašiniuose apdainavęs aistringas gamtos žinovas, garsus publicistas ir rašytojas Leonardas Grudzinskas (1939–2006) yra prasitaręs, jog šilagėlė – ankstyvo pavasario kūdikis, pražystantis aušrotomis ryto akimirkomis, kada motulė Žemė vaduojasi iš šaltos žiemos pančių. Šilagėles nepaprastai vertino ir didysis Gamtos patriarchas prof. Tadas Ivanauskas, laikęs jas gražiausiomis Lietuvos miškų puošmenomis. Šie augalai, priklausomai nuo oro sąlygų, dažniausiai pražysta balandžio viduryje arba pabaigoje, rečiau gegužę. Kaip tik pernai, po itin vėlyvo ir šalto pavasario, pirmosios šilagėlės pasirodė būtent gegužės pradžioje. Jų žydėjimas trumpas, nes trunka vos savaitę... Lietuvoje auga tik pietrytinėje ir rytinėje šalies dalyse, kitur neaptiksime. Mėgsta augti pušynų šlaituose, karbonatiniame, atvirame smėlyne.

Gamtininko L. Grudzinsko teigimu, šilagėlė – vėdryninių šeimos daugiamečių žolių genties augalas. Pasaulyje aptinkamos 25, o Lietuvoje tik vos 2 rūšys – pievinė ir vėjalandė. Lietuvoje šie augalai yra nykstantys. Ypač retėja vėjalandės šilagėlės. Jos itin jautrios aplinkos pokyčiams, tačiau labiausiai nukenčia dėl skynimo. Nugnybus šilagėlių žiedus, jos nespėja subrandinti sėklų, negali daugintis, dėl to jų populiacija neatsistato ir sparčiai nyksta. Prieš daugiau nei 30 metų šilagėlės buvo įtrauktos į Europos, o netrukus ir Lietuvos Raudonąją knygą. Vėjalandes griežtai draudžiama skinti. Neseniai patvirtintomis aplinkos ministerijos nuostatomis už nuskintą šilagėlę baudžiama 75 litų bauda, o jei išrautas visas krūmas, bauda dauginama iš sunaikintų žiedų skaičiaus...

Taigi, tokie valstybės priimti įstatymai turėtų sudrausminti nesąžiningus gamtos lankytojus, o tikriesiems jos bičiuliams šių dekoratyvių, nepaprasto grožio žiedų pasirodymas gamtoje tebūnie graži ir nepakartojama šventė! Juk ne veltui šilagėlė Lietuvoje nuo seno skamba eilėraščių ir dainų posmuose. Vieną iš jų tikriausiai daug kas žino atmintinai: „Paimk mane, mama, už rankos ir veskis, vėl veskis į šilą – tenai mėlynesnės už dangų, šilagėlės žiūri į tylą“...

Kęstutis PRANCKEVIČIUS

Vilnius
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija