|
Širdžių atgimimo belaukiant...
Žmogus kaskart išgyvena apmirimą, įdubas ir juodas akimirkas, bet turi išsiveržti iš tos būsenos ir atgimti. Prireikia nemažai jėgų, kad nuožmioje kovoje, sumaištingame virsme nugalėtų šviesa. Be tikėjimo neįvyktų tas stebuklas. Atpirkėjas kaskart padovanoja silpniesiems stiprybę, alkaniems peną, nusivylusiems viltį, kuri Velykų rytą išsipildo. Kad to ryto sulauktume, pergyvenome septynių savaičių Gavėnios laikotarpį. Gavėnia dvasinio atsinaujinimo metas. Tai laikas, skirtas susitaikyti su Dievu, su savimi pačiu ir aplinkiniais. Tam turime stengtis patys, melstis ir atgailauti.
Vidiškių Šv. Trejybės bažnyčioje prieš Verbas vyko susitaikinimo šv. Mišios. Joms vadovavo Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaras kun. Žilvinas Zinkevičius, Kavarsko Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Norbertas Martinkus ir Vidiškių Šv. Trejybės parapijos klebonas kun. Darius Auglys. Atgailos ir Susitaikinimo sakramentas ne tiek nuodėmių ir jų skaičiaus išvardijimas, kiek prisipažinimas Dievui ir sau pačiam: neteisingai gyvenau, atsisakiau gėrio, buvau savanaudiškas.
Šių šv. Mišių esmė buvo malda, kurioje buvo prašoma, kad širdyse pasiliktų tikėjimas, darbuose teisingumas, veiksmuose maldingumas, kalboje tiesa, elgesyje drausmė.
Kitą dieną šventėme Verbų Sekmadienį pavasario šventę, kurios metu minėjome Kristaus atėjimą į Jeruzalę. Į bažnyčią tikintieji atsinešė verbas, su kuriomis dalyvavo procesijoje, o į namus jas parsinešė, tikėdami, kad jos apsaugos nuo ligų, gaisrų ir kitų negandų.
Velykų rytą, saulutė jau buvo virš horizonto, kai tikintieji susirinko į Vidiškių Šv. Trejybės bažnyčią ruoštis didžiajai velykinei procesijai, kad paminėtų Kristaus nueitą kančių kelią. Šv. Velykos sutiktos su nauja viltimi, su švariomis mintimis, tyromis širdimis. Tuo džiaugėsi ir gamta iš motinos žemės įsčių liejosi smaragdinė žaluma, į laisvę nekantriai veržėsi pumpuruose slypinti gyvybė.
Eglė VAITKŪNAITĖ
Vidiškiai, Ukmergės dekanatas
© 2014 XXI amžius
|