2014 m. gegužės 9 d.    
Nr. 19
(2090)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Atsisveikinus

Kazimieras Dobkevičius bibliotekoje

Balandžio 25 dieną į amžinybę išlydėjome bendradarbį Kazimierą Dobkevičių, palaidojome jį Eigulių kapinėse.

K. Dobkevičius gimė 1939 m. balandžio 10 d. kauniečių Vladislovo ir Vilhelminos (Zepnikaitės) Dobkevičių šeimoje. Šeimoje augo du sūnūs. Jie anksti neteko tėvo. Kazimieras, baigęs antrąją vidurinę mokyklą (dabar Maironio gimnazija), buvo pašauktas į sovietinę kariuomenę. Grįžęs iš jos gabus jaunuolis įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti teisės. Vedė. Susilaukė dukters ir dėl šeimyninių aplinkybių ketvirtame kurse nutraukė mokslą.

K. Dobkevičius iš motinos, garsios Kauno siuvėjos, paveldėjo žinių troškulį ir labai gerą atmintį. Visai pagrįstai draugai jį vadino vaikščiojančia enciklopedija. Gyvenime neišvengęs sunkumų, Kazimieras labiausiai pasitikėjo Bažnyčia ir Dievu, kuris stiprino jo dvasią ir valią. Kazimiero nuomone, tobuliausia pasaulio konstitucija yra Dekalogas. Jei žmonės laikytųsi Dešimties Dievo įsakymų, nebūtų karų, žudynių paleistuvysčių.

K. Dobkevičiui rūpėjo aukšti idealai. Be jo nepraeidavo Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ir kiti valstybės renginiai, įžymių žmonių sukakčių minėjimai. Ir paskutiniu laiku, jau sirgdamas, jų nepraleisdavo, stengėsi pats dalyvauti ir kitiems papasakoti. 2010 metais vyko į Žalgirio mūšio minėjimą Lenkijoje, jį aprašė spaudoje, pateikdamas daug naujos informacijos. Kauno Karininkų ramovėje kelis kartus organizavo literatūrinius vakarus, skitus jo mėgiamam aktoriui ir poetui Kęstučiui Geniui. Jis daug laiko praleisdavo bibliotekose, rinko žinias apie Lietuvos partizanus, įžymius pamirštus žmones, ruošė reportažus iš miesteliuose vykusių renginių. Lietuvoje besiklostanti socialinė bei politinė situacija jaudino Kazimiero širdį. Tai jam buvo svarbu, gal net svarbiausia. Daug ką stebino jo visiškas nesirūpinimas savimi, visų buitinių rūpesčių nustūmimas į šalį, užsimiršimas, gyvenimas visuotinomis idėjomis. Tačiau toks jau buvo jis – Kazimieras Dobkevičius, niekada nepamiršdavęs kolektyve organizuoti šv. Kazimiero dienos paminėjimo, papasakoti kitiems ką nors įdomaus iš savo enciklopedinio žinyno.

„XXI amžiaus“ redakcija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija