Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Kronika

Kaip obels žydėjimas

DUSETOS. Pasinerti į fotografijų pasaulį Kultūros centro dailės galerijoje pakvietė generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas. Nors autorius ne kartą dalyvavo bendrose parodose, jo nuotraukų yra kataloge „Zarasų rajono fotografai“, ši paroda autoriui yra pirmoji personalinė, todėl ypač brangi jam pačiam. Juk tai – puiki proga sukviesti artimuosius ir kolegas draugėn, pasidalinti įspūdžiais ir akimirkomis iš savo kelionių po tolimas šalis ir Lietuvą. Ne vienam atvykusiam į šią parodą buvo maloni staigmena sužinoti, kad B. Sakalauskas, užimdamas atsakingas pareigas, suranda laiko ne tik medžioklei, bet ir gamtos fotografavimui.

Kronika

Nuotraukose – žaidimai gamtos vaizdais

Rimantas Petrikas

RADVILIŠKIS. Miesto kultūros centre atidaryta fotografo Rimanto Petriko personalinė darbų paroda „Gamtos kerai“. Pasak autoriaus, parodoje eksponuojami darbai, kuriuose yra šiek tiek gamtos kerų ir žmogaus rankos prisilietimo. „Iš penkių gamtų sudėta viena – tokios yra mano fotografijos. Viename gamtovaizdyje mane sužavėjo pieva, kitame – dangus, trečiame – medžio šaka. Viską ir sudėjau į vieną fotografiją. Manipuliavau gamtos grožiu ir kūriau savo“, – darbus susirinkusiems pristatė fotografas. Ilgus metus dirbęs spaudos fotografu, pastaruoju metu užsiėmė tuo, ką mėgsta labiausiai: gamtos fotografavimu. Paskatintas vidinio balso ir bičiulių žodžių, jis ėmė ir sudėjo savo darbus į vieną parodą, kuri patį gražiausią metų mėnesį – gegužę – kvies radviliškiečius apsilankyti Radviliškio miesto kultūros centre.

Kronika

Nuotraukose – Lietuvos piliakalniai

Albertas Švenčionis. Kryžių kalnas

KAUNAS. Endokrinologijos klinikoje (Eivenių g. 2) veikė Alberto Švenčionio fotografijų paroda „Lietuvos piliakalniai“, kurią rengė galerija „Aukso pjūvis“. Parodos eksponatų autorius gimė 1955 m. spalio 14 d. Kaune. Baigė Kauno politechnikos institutą. Nuo 1983 metų yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. A. Švenčionis yra sukūręs fotografijų serijas: „Juventus“ (1982–1984), „Karo veteranai“ (1983–1984), „Ubagų žygis“, „Deportuoti žmonės“ (1988–1992), „Tautinės šventės“ (1992–1994), „Jazz“ (1986–1994), „Ties riba“ (1992), „Eksperimentai“ (1997). Už kūrybinę veiklą menininkas pelnė svarbius tarptautinius apdovanojimus: 1999 metais – Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą, Grand Prix, sidabro, bronzos medalius ir daugiau nei dvidešimt kitų apdovanojimų. Neseniai A. Švenčionis savo kūrybos gerbėjams pristatė fotografijų ciklą „Lietuvos piliakalniai“, kuris gerokai skiriasi nuo ankstesnių darbų. Šį ciklą jis pradėjo kurti 2005 metais. Parodos šia tema jau buvo eksponuotos Kaune, Vilniuje, Birštone, Prienuose, Marijampolėje. Peizažas yra vienas populiariausių žanrų Lietuvos fotografijoje. A. Švenčionio pasirinkta piliakalnių tema aktualizuoja ne tik patį gamtovaizdį: gamtos motyvas jo fotografijoje susijungia su istoriniu kontekstu, pilies ar piliakalnio fiksavimas žadina istorinę atmintį, o pačios fotografijos, pasak autoriaus, kuriamos „diktuojant intuicijai, vidiniam balsui“. Ši subtili dermė suteikia darbams išskirtinumo.

Kronika

Fotomenininko aukštumos ir žemumos

Fotomenininkai Raimondas Puišys ir Aleksandras Macijauskas

KAUNAS. Balandžio 24-ąją  Kauno miesto savivaldybėje atidaryta žymaus fotografo Raimondo Puišio fotografijų paroda. Kartu eksponuota ir jo fotografijų knyga „Aukštumos ir žemumos“. Į parodos atidarymą atvyko A. Puišio draugai ir jo talento gerbėjai: fotografai, poetai, žurnalistai, kitų sričių menininkai. Parodą atidarė Kauno miesto mero pavaduotojai Stanislovas Buškevičius ir Vytautas Vasilenko. Kultūros ir turizmo plėtros skyriaus atstovė Vida Jasaitytė pristatė R. Puišį, pažymėjo jo nuopelnus ne tik fotografijos, bet ir klojimo teatro srityje.

Kronika

Gerai įkrauta ir puikiai veikia

TRAKAI. Pabėgti nuo kasdienybės ir sustabdyti įsimintinas akimirkas padeda fotografija. Tuo ji įdomi trakiečiui Danieliui Lipski. Fotografavimas – jo pomėgis, aistra, kuriai negailėdamas skiria savo laiką. Danielio fotodarbų parodos „Gėlės ir saulėlydžiai“ atidaryme Trakų viešojoje bibliotekoje buvo ankšta. Susirinko jo draugai, bičiuliai, šeimos nariai, Trakų krašto fotografų asociacijos „Fotra“ atstovai, suvažiavę iš įvairių šalies vietų. Visi juto dvasinį bendrumą, šilumą, bendravimo palaimą ir neskubėjo skirstytis. Bibliotekos skaityklą papuošę fotodarbai skleidė stiprų, gerą energijos užtaisą, akivaizdžiai įkrautą autoriaus asmenybės temperamentu, veržlumu. Regis, gana banalu rengti taip pavadintą fotografijos parodą, tačiau fotografui, kuriam šis aplinkos vaizdavimo būdas yra kaip savojo „Aš“ tąsa, atrodo, tai mažiausiai rūpi. Ir teisingai, nes Danielis nepabūgo sentimentalios nuotaikos ir ėmė žvelgti į pasaulį atviromis akimis, pastebėti trapų grožį, kurio dažnai nepastebime kasdienybės rutinoje. Fotografija parodos autoriui yra neatsiejama nuo dar vieno pomėgio – kelionių. Danielis apie tai nedaugžodžiauja, tačiau yra išmaišęs daug pasaulio šalių. Galbūt yra paprasčiau pasakyti, kurių kraštų dar neaplankė, negu išvardyti, kuriuose buvęs. Beje, jį apėmusi ir nenumaldoma meilė kalnams, kurių šauksmas vilioja nuolat, o juose net ekstremaliomis sąlygomis rankose visada sugniaužtas ir fotoaparatas. Fotografuoti parodos autorius pradėjo dar būdamas paauglys pačiu paprasčiausiu juostiniu fotoaparatu. Vėliau įsigijo geresnį fotoaparatą, o atsivėrus skaitmeninio vaizdo išraiškos galimybėms, paniro į dar didesnius ieškojimus. Ši paroda – pirmoji, bet subrandinta, išgyventa, koncentruota. Fotografas įvaldęs savitus kompozicijos principus ir savitą matymo būdą. Todėl jo nufotografuotos gėlės ir saulėlydžiai ne banalūs, o tvarūs, su aiškiai sufokusuota mintimi, nors kartu tapybiški ir gana emocionalūs. Tai – darbai, pro kuriuos praslydęs žvilgnis nori vėl ir vėl sugrįžti. Tokį pasaulį mato fotodarbų autorius ir juo dalijasi, lyg pranešdamas visiems netikėtą naujieną.

Kronika

Bažnytinė ir pasaulietinė tekstilė

Benjaminas ŽULYS

Marijona Sinkevičienė prie vieno iš savo darbų

KAUNAS. Galerija „Aukso pjūvis“ (Verslo lyderių centras (VLC), K. Donelaičio g. 62/ V. Putvinskio g. 53) tęsia savo tradiciją – rengia parodų ciklą „Duetai“, kuriame eksponuojami dviejų dailininkų kolegų kūriniai. Šį kartą galerijoje buvo demonstruojami tekstilininkių Marijonos Sinkevičienės ir Virginijos Kirvelienės darbai. Parodą menininkės pavadino „Reminiscencija“, kurioje buvo demonstruojami pastarųjų metų kūrybinį kelią ženklinantys saviti meno kūriniai. Abiejų menininkių kūrybą žiūrovams pristatė dailėtyrininkė Raimonda Simanaitienė. Ji papasakojo, kad „Aukso pjūvyje“ eksponuojamų M. Sinkevičienės kūrinių atsiradimas yra susijęs su 2008 metais menininkės patirta įdomia veikla. Tai – tiriamojo pobūdžio ekspedicija „Kultūros paveldas – sakralinė tekstilė“, kurią organizavo Raseinių krašto istorijos muziejus. Šio projekto tikslas – įsigilinti į vieną iš žymiausių mūsų krašto kultūros paveldo sričių – bažnytinę tekstilę – ir nufotografuoti, surinkti jos pavyzdžių. Besidomėdama rastais eksponatais, lietuvių liaudies meistrų atliktais įvairialypiais sakralinės tekstilės kūriniais – bažnytinėmis vėliavomis, altorių užtiesalais, liturginiais drabužiais, kilimais ir kitais dirbiniais, – tekstilininkė išaudė autorinį vadinamąjį tapiserijų ciklą „Prikelta į būtį“. Jis primena ir iš dalies atspindi ikonografinius bažnytinės tekstilės simbolius, kai kuriuos audinio komponavimo būdus, koloristiką. Žvelgdamas į šiuos kūrinius, negali nesižavėti sidabrinių, šviesiai pilkų tonų skaidrumu, menine kultūra.

Kronika

Kryždirbystės turtai, įamžinti piešiniuose

Benjaminas ŽULYS

Albino Foko kryžius kun. Motiejui Gustaičiui Rokuose

Kaunas. Kunigų seminarijoje, Žaliakalnio seniūnijos salėje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kitose miesto viešosiose kultūrinėse vietose rengiamos parodos kryždirbystės kūrinių ir medinių paminklų piešinių tematika. Jų autorius – žinomas architektas dailininkas Jonas Lukšė. Jis išvaikščiojo visą Kauną, kiekvieną jo kampelį, surado įdomių mūsų tautos kryždirbystės kūrinių, juos savo lakia, kūrybinga plunksna perkėlė į popieriaus lakštus. Apie tą kantrų, atkaklų darbą kiekvienoje parodoje pasakoja menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė, XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė, Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Ryšių su visuomene, Kultūros renginių organizavimo ir projektų vadovė Dalia Poškienė.

Kronika

Rankdarbių iš vilnos paroda „Supanti šiluma“

VARĖNA. Viešojoje bibliotekoje veikė Onutės ir Algirdo Guntulionių rankdarbių iš vilnos paroda „Supanti šiluma“. Ekspozicijoje – veltinio paveikslai, skraistės, šaliai, skrybėlaitės, beretės, suknelės, šlepetės, veltiniai (vailokai). Vilnos vėlimu Onutė susidomėjo prieš penkerius metus, nusivėlė kepurę pirčiai, vėliau ėmėsi sudėtingesnių darbų. Po truputį susidomėjo ir jos vyras Algirdas, juk kai kuriems gaminiams reikalinga vyriška jėga. „Vieną savaitę veliu veltinius, o kitą savaitę pirštų pagalvėlės – skausmingos“,– pasakojo A. Guntulionis. Šeimai norėjosi išbandyti įvairias vėlimo technikas: sausą vėlimą su specialiomis vėlimo adatomis, šlapią vėlimą, vilnos ir kitų medžiagų jungimą, tūrinį vėlimą, kai derinamas sausas ir šlapias vėlimas, plokštuminį ir voratinkilinį vėlimą. Įgijus daugiau patirties, rankdarbių kolekciją papildė sudėtingesni darbai: natūralaus šilko ir vilnos šaliai, natūralaus šilko ir vilnos suknelės dukroms, sudėtingomis technikomis nuvelti paveikslai. „Vėlimas – malonaus laiko leidimo, meninės idėjos, nemasinės gamybos, kantrybės ir rankų šilumos rezultatas. Tai – mūsų senolių veltinio vėlimo tradicijų tęsinys, noras natūraliais rankdarbiais iš vilnos sušildyti savo šeimą, puiki dovana artimai draugei, giminaitei... Vilna dėl unikalių savo savybių naudojama visais metų laikais. Vilna it gyva, ji palaiko malonią šilumą: kai karšta, vilnos plaukeliai pasišiaušia ir praleidžia orą, kai šalta, priglunda ir šildo“, – pasakojo Onutė ir Algirdas Guntulioniai.

Kronika

Literatūrinis pavasaris

PAGĖGIAI. Savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtas literatūrinis pavasaris „Atidengsiu Tau žodį it širdį...“ Tai jau vienuoliktasis pavasaris, kai krašto literatai ir svečiai iš kaimyninių savivaldybių renkasi bibliotekoje, skaito savo eiles, dalijasi kūrybos džiaugsmu.

Tradicinis Pagėgių literatūrinis pavasarėlis dėl „techninių kliūčių“ padarė net 2 metų pauzę – biblioteka kėlėsi ir kūrėsi naujose patalpose. Pagėgių literatų kūrybos gerbėjai trumpam buvo praradę galimybę pasiklausyti naujų eilių, „pasižvalgyti“ po literatų kūrybos virtuvę, išgirsti kuo gyvena krašto žodžio meistrai. Nepaisant bibliotekos įkurtuvių darbų, krašto literatai turėjo veiklos: buvo kviečiami ir vyko į kaimynų kolegų organizuojamus renginius, dalyvavo literatų šventėse Skaudvilėje, Tauragėje, Laukėsoje, Šilutėje, Klaipėdoje.

Kronika

Skaitymas kaip terapija

PANEVĖŽYS. Savivaldybės viešojoje bibliotekoje vyko kvalifikacijos tobulinimo seminaras bibliotekininkams „Knygos atgaivinimo terapinė aktualizacija“. Mokymus vedė, su negirdėtu KATA (knygos atgaivinimo terapinė aktualizacija) metodu supažindino ir praktiškai jį išbandyti kvietė VšĮ „Galvočius“ lektorė Aušra Benikienė, socialinio darbo magistrė, praktikė, šiuo metu dirbanti nevyriausybinėje organizacijoje Siawns Teg (Velsas, Didžioji Britanija) mokymų vadove. Mokymų tikslas – suteikti bibliotekos specialistams teorinių ir praktinių žinių, kaip padėti ne tik vartotojams, bet ir sau patiems įveikti sudėtingas kritines situacijas, taikant KATA metodą.

Kronika

Beržinės lėkštės

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

UKMERGĖ. „Berniukas su beržo tošele...“ – taip dizainerė Onutė Kujelienė pristatė savo kaimyną, nuo Siesikų krašto kilusį medžio drožėją Antaną Juodį, kurio dekoratyvinių lėkščių paroda buvo atidaryta Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Dar vaikystėje būsimasis meistras ėmė jaukintis medį: drožinėjo švilpynes, raižė karklo vyteles, vėliau pabandė drožti iš juodalksnio ir ąžuolo. Šiandien tas berniukas jau užaugęs, tačiau vaikystės pokštų neužmiršęs ir šypsodamasis vadina save „olimpiniu berniuku“, mat gimė 1980-aisiais, Maskvos olimpiados metais, kovo 11 dieną. Pirmąją personalinę savo darbų parodą surengė sūnaus Ovidijaus gimtadienio proga – kovo 20 dieną jaunajam Juodžiukui sukako penkeri. Jie abu – tėvas ir sūnus – gimę po Žuvies ženklu, matyt, dėl to žvejyba po šeimos, kaip pats Antanas sako, – antroji jo meilė, ir čia pat prisipažįsta, jog didžiausia jo gyvenime sugauta „žuvis“ – žmona Sigita. Kūryba – trečioje vietoje, tačiau ji irgi reikalauja ne mažiau kantrybės, darbštumo, išmanymo.

Kronika

Mažųjų skaitytojų apdovanojimai

„Židinio“ bibliotekos vyresn. bibliotekininkė Lina Kučinskienė apdovanoja jaunąją skaitytoją Žavintą Sadauskaitę. Kairėje – poetė Rasa Panavienė

PANEVĖŽYS. Miesto bibliotekose tampa tradicija kasmet susirinkti ir aptarti skaitymo rezultatus, pagerbti mažuosius skaitytojus. Balandžio 1 dieną devintąjį kartą „Židinio“ (Nemuno g. 76) bibliotekoje įvyko garbinga aktyviausių skaitytojų apdovanojimų ceremonija. Renginyje dalyvavo iš Zarasų kilusi, šiuo metu Panevėžyje gyvenanti poetė Rasa Jociūtė-Panavienė. Tai – žmogus, kuriam eilėraščių rašymas yra hobis, malonumas. Nors moters eilės publikos vertinamos gana gerai, knygos leisti bent jau kol kas ji neketina, tačiau tokios galimybės neatmeta, galbūt ateityje ir jos kūriniai išvys dienos šviesą. Savo eilių ponia Rasa neskaičiuoja, tiesiog šypsosi, nors visgi apytiksliai žino, kad jų jau sukurta apie 200. Keletą iš jų padeklamavo susirinkusiems. Moteris pasakojo kurianti įkvėpta kokio nors impulso, gamtos, kelionių... Todėl nenuostabu, kad jos eilės daugiausiai apie gamtą, žmogų, jų tarpusavio ryšį. Įdomu tai, kad šiais, technologijų laikais, ji rašo ranka ir ima kurti nuo vidurio, vėliau „prilipdanti“ pradžią ir pabaigą. Renginio metu beveik visi vaikai sakė, kad knygas skaityti labai smagu, tačiau atsirado ir pritinginčių. Tad savame krašte žinoma kūrėja palinkėjo draugauti su knygomis, ar bent jau žurnaliukais, laikraščiais. Buvo prieita ir prie svarbiausios šventinės dalies – apdovanojimų. 1–4 ir 5–7 klasių grupių kategorijose buvo skiriama po tris prizines vietas. Daugiausiai knygų per metus perskaičiusiems atiteko diplomai, padėkos, knygelės, bilietai į spektaklį „Anė iš Žaliastogių“. Sudėjus prizininkų skaitytas knygas, paaiškėjo, kad visi kartu per metus jie perskaitė tikrai labai daug – net 538 knygeles. Bibliotekos darbuotojoms, skatinančioms, diegiančioms meilę knygai, išgyvenančioms dėl jos likimo, tai – didelis džiaugsmas. Vyresnioji bibliotekininkė Lina Kučinskienė palinkėjo visiems susirinkusiems nuolatinio ir nesibaigiančio gyvenimo tarp knygų, šalia knygų ir su knyga, kaip svajone.

Kronika

Įamžintas poeto M. Martinaičio vardas

RASEINIAI. Nuo balandžio 15 dienos Raseinių viešosios bibliotekos pavadinimas – Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka. Į M. Martinaičio vardo suteikimo šventę atvyko jo artimiausieji – žmona, dukra, anūkės, draugai, bendražygiai, bendraminčiai, kūrybos gerbėjai. Šioje šventėje dalyvavo ir rajono mero pavaduotoja Gitana Rašimienė, Savivaldybės administracijos direktorius Jonas Kurlavičius, Švietimo ir socialinių reikalų departamento direktorė Jolita Jablonskienė, Seimo narių Edmundo Jonylos ir Gintauto Mykolaičio padėjėjai Diana Kaupaitiene ir Linas Bielskis, būrelis rajono Tarybos narių. Renginys baigėsi įspūdingu bardų koncertu kultūros centre.

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14)

Laiškas, paskatintas Jūsų laiško „motto“: „...dėl rašytojų atgailų. O labiausiai susitepę nenori ir nemano jų daryti. Jie reikalauja „artimo meilės“ kaip anais laikais reikalavo „artimo mirties“. Just. Marcinkevičių buvo padarę stabu“.

Malonus Kolega,

ačiū už ilgą, bičiulišką laišką. Jis man labai labai daug ką atvėrė. Iš toliau sunku orientuotis. Ypač, kad „svečią“ visi priima „išskėstomis rankomis“, jeigu ir „sučiaupta“ širdimi. Iš spaudos, taip, visus pažįstu (vyresniuosius, ne tuos jaunus, kurių dabar tiek daug ir beveik visi vienodi, sunku atskirti).