Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Kryždirbystės turtai, įamžinti piešiniuose

Benjaminas ŽULYS

Albino Foko kryžius kun. Motiejui Gustaičiui Rokuose

Kazimiero Nemanio koplytstulpis Šv. Antano bažnyčios šventoriuje

Adolfo Teresiaus stogastulpis prie Eucharistinio Jėzaus širdies seserų vienuolyno

Skulptūra šv. Kazimiero 500-osioms mirties metinėms Kunigų seminarijos kieme

Kaunas. Kunigų seminarijoje, Žaliakalnio seniūnijos salėje, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kitose miesto viešosiose kultūrinėse vietose rengiamos parodos kryždirbystės kūrinių ir medinių paminklų piešinių tematika. Jų autorius – žinomas architektas dailininkas Jonas Lukšė. Jis išvaikščiojo visą Kauną, kiekvieną jo kampelį, surado įdomių mūsų tautos kryždirbystės kūrinių, juos savo lakia, kūrybinga plunksna perkėlė į popieriaus lakštus. Apie tą kantrų, atkaklų darbą kiekvienoje parodoje pasakoja menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė, XXVII knygų mėgėjų draugijos pirmininkė, Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Ryšių su visuomene, Kultūros renginių organizavimo ir projektų vadovė Dalia Poškienė.

XXVII knygų mėgėjų draugija išleido knygą „Kryždirbystės kūriniai ir mediniai paminklai“, kurioje publikuojami kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, koplytėlių, medžio skulptūrų piešiniai. Visa tai iš natūros į popieriaus lakštus ir knygos puslapius perteikė jos autorius J. Lukšė. Knygos redaktorius – rašytojas, publicistas Laimonas Inis, dailininkas – Vladimiras Beresniovas.

Susitikimuose su meno mylėtojais bei knygos įžangoje dr. J. Zabulytė pabrėžia, kad šiame technologijų amžiuje, atrodo, piešinys neteko savosios dvasinės vertės, tačiau tai paneigia architekto J. Lukšės darbai. Jie ypač vertingi tuo, kad supažindina visuomenę su mažai žinomais, net netyrinėtais XX amžiaus pabaigoje ir XXI amžiaus pradžioje Kaune pastatytais mediniais paminklais, atskleidžia jų autorius ir formų įvairovę, pastatymo vietas bei tematikos aktualijas. Knygoje pateikiami 2009–2013 metais nupiešti J. Lukšės piešiniai.

Dailininko darbuose pristatomos įvairios sakraliniais statiniais įprasmintos miesto erdvės, pavyzdžiui, Nepriklausomybės pradžioje susikūrusio Kryžių kalnelio (K. Baršausko g. 101), įvairių skverelių, bažnyčių šventorių, visuomeninių pastatų ir privačių namų kiemuose bei kai kurie kapinėse pastatyti paminklai. Savo piešiniams objektus autorius pasirenka ne stichiškai, atsitiktinai, o siekdamas parodyti įamžintus Lietuvos visuomeninio gyvenimo ir istorinių įvykių, konkrečių žmonių atminimo ženklus. Nemažai paminklų skirta Lietuvos laisvės tematikai. Tai – minėto Kryžių kalnelio kryžiai ir stogastulpiai, paminklai 1941–1947 metais žuvusiems šauliams (Linksmakalnio skverelis), 1941–1947 metais nuo raudonarmiečių žuvusiems 12 sukilėlių (Panemunės kapinės), Sausio 13-osios aukai Titui Masiuliui skirtas koplytstulpis, masinių tremčių vietą žymintis kryžius prie geležinkelio stoties. Kiti primena žymius Lietuvos istorijos ir kultūros žmones – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovus Gediminą ir Vytautą Didįjį, rašytoją L. Dambrauską, architektą J. Putną. Pateikiama ir keletas Kauno šventyklų paminklų – vietoje buvusio 1938 metų kryžiaus Šv. Antano bažnyčios šventoriuje pastatytas dviejų aukštų stogastulpis. Turtingo dekoro uteniškio P. Kaziūno sukurtas kryžius stovi Kauno arkivyskupijos kurijos kieme. Menotyrininkė J. Zabulytė pastebi, kad piešinių autorius perteikia ne vien paminklų proporcijas, dekoro detales, įrašus, bet ir jų aplinką – gretimus pastatus, tvorelių fragmentus, augmeniją.

Apie kryždirbystę, medžio skulptūrą savo knygoje noriai ir su giliu išmanymu pasakoja pats dailininkas ir architektas J. Lukšė. Tai, jo žodžiais tariant, yra unikaliausia tautodailės sritis, sulaukusi pasaulinio pripažinimo. Tai esanti labai sena mūsų tautos kultūros tradicija. Dievdirbystė giliai įleidusi šaknis į lietuvių protą ir jausmus. Liaudies meistrų kūryba buvo neatsiejama kraštovaizdžio dalis kaip liaudies dainos, įvairūs papročiai, radę išraišką meninėje kūryboje. Pastatytas kryžius ar koplytėlė buvo laikomi šventais. Per įvairias šventes puošdami kryžius gėlėmis, želdiniais, žmonės tarsi sutvirtindavo gyvųjų ryšį su mirusiaisiais. Taigi paminklo sudievinimas turi senas tradicijas, atėjusias iš stabmeldystės laikų. Kryždirbiui teko garbingas tautos dvasinio gyvenimo reiškėjo ir metraštininko vaidmuo. Sakraliniai kūriniai skatina sustoti, pamąstyti ir įsijausti į lietuvio sielą. Kryžiai ir kiti paminklai buvo statomi mirusiems, svarbiems įvykiams, istorinėms vietoms įamžinti, įžymioms asmenybėms pagerbti. Antai po 1863 metų sukilimo kryžius imta statyti sukilėlių žūties vietose. Caro gubernatorius V. Muravjovas juos naikino ir draudė statyti naujus. Iki 1932 metų natūraliai jau buvo sunykę daugiau nei 40 procentų medinių paminklų. Sovietmetyje kryžiai, koplytstulpiai, kaip neatitinkantys komunistinės ideologijos, buvo masiškai naikinami, griaunami. Išliko tik vienetai, kuriuos buvo suspėta paskelbti saugomais liaudies dailės paminklais.

Sovietmečio saulėlydyje Kaune kryžiai pradėti statyti jau nuo 1988 metų, ir ši tradicija plėtėsi. Vieni pirmųjų buvo atkurti dar prieškaryje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje stovėję dekoratyviniai kryžiai. Juos atstatyti stengėsi tautodailininkas P. Peleckis. Tarp šių patriotų – tautodailininkai E. Akulauskas, A. Baranauskas, V. Berukštis ir kiti. Masiškai kryžiai pradėti statyti prie VI forto, pašalinus čia stovėjusį raudonarmiečių tanką. Prie kryžių, koplytstulpių statybos daug prisidėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių organizacijos, kariškiai, mokyklos.

Knygos autorius tikisi, kad piešinių albumas pasitarnaus švietėjiškai, dvasiškai plačiajai visuomenei, moksleivijai, dar labiau paskatins menotyrininkus, etnokultūros specialistus atidžiai tirti, analizuoti šį mūsų kultūros paveldą.

Knygoje „Kryždirbystės kūriniai ir mediniai paminklai“ publikuojami Kryžiaus ir Dvigubo kryžiaus prie Nežinomojo kareivio kapo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, paminklo poetui, Kauno miesto Garbės piliečiui Bernardui Brazdžioniui, Šv. Pranciškaus brolijai – 800 metų, kryžiaus, skirto apsaugoti sodybą nuo žaibų, stogastulpio „Rūpintojėlis“ ir daug kitų kūrinių piešinių.

© 2014 „XXI amžius“