Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Edvardas ŠIUGŽDA

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

(Tęsinys.
Pradžia nr. 11, 12, 14, 15, 17)

Troleibusas važiuoja toliau. Įlipa vėl nauji keleiviai. Ir, kaip nebūtų keista, troleibusu važiuoja beveik vien tik moterys. Jaučiuosi beveik nepatogiai, jų apsuptyje.

Bet kodėl tiek mažai vyrų visur besutiksi – autobuse, troleibuse ar parduotuvėse? Ypač nepamatysi jų, visuomenėje ryškiau besireiškiančių. Kodėl jų tiek mažai dalyvauja visuomenės renginiuose, kodėl beveik nematome jų koncertuose, teatruose? O dar mažiau vyrų vyksta į įvairias turistines keliones. Kur tik pažvelgsi, visur sutiksi tik moteris. Net politikoje vyrauja moterys. Atrodo, kad Lietuvoje vyrų giminė tampa nykstanti. Nors jie stiprūs visose srityse – mene, konstruoja prietaisus, kuria ir išmano  techniką, daugiau pasiekia medicinoje, – bet jų vis mažėja ir jie labiau pirmauja „blogose“ srityse: nusikaltimuose, alkoholizme, šaltuose šeimos santykiuose. Tai naikina vyriškąją giminę, blogina jos kokybę, stumia į savižudybes. Niekas apie tai nekalba, neskambina pavojaus varpais. Tačiau taip jau yra – alkoholizmas skatina nusikalstamumą, o nusikaltimus dažniausiai padaro vyrai. Mano vaikystės draugas irgi atsikėlė į Kauną iš mažo Paežerių kaimo. Vitas V. buvo puikus šachmatininkas. Vaikystėje su juo smagiai žaisdavome šaškėmis, o jau suaugęs jis priprato prie šachmatų. Mokėsi, bet taip ir nebaigė politechnikumo – pasidavė alkoholizmui. Tačiau šachmatais vis vien mėgo žaisti. Dar mums gyvenant ankstesniame bute jis ateidavo pažaisti būtent šachmatais (matyt, tarp savo draugų ar pažįstamų sunkiai rasdavo mėgstančių šį intelektualų žaidimą), visada versdavo mane, net ir neturintį laiko, sužaisti kelias partijas ir, laimėjęs daugumą jų, patenkintas išeidavo namo. Tačiau alkoholis jį pražudė: girtas avarijoje neteko sūnaus, vos liko gyva žmona, kuri jį netrukus paliko, o paskiau, gal jau prieš 30 metų, ir pats iškeliavo į Amžinybę. Taip Kaune savo gyvenimą, vos sulaukęs tik ketvirtos dešimties metų, baigė iš Maldėnų kaimo, prie Paežerių, kilęs mano paauglystės draugas, nelabai daug ko pasiekęs, tik nelaimių šeimai ir sau atnešęs. Galėčiau spėti, kad prie tokio gyvenimo posūkio prisidėjo ir jo žmona – juk dažnai vyrai pradeda gerti degtinę, kai šeimoje neįvertinami, kai netenka pasitikėjimo, ir tai tęsiasi metų metais, kai žmona nori valdyti vyrą, ir tai vyrą veikia gniuždančiai. Vito žmoną mačiau gal porą kartų, nelabai man simpatiška pasirodė. Nors gal už to „nesimpatiškumo“ slypėjo ir nerimas dėl neaiškios ateities, gal ji jautė ir vyro netektį. Dėl alkoholizmo tauta netenka jaunų, gabių, net ir intelektualių vyrų. Tai – tautos praradimai, tautos nelaimė, nevykstant karui, o tiksliau vykstant nepaskelbtam tyliam karui. Alkoholizmas graužia mus tarsi vėžys, tarsi bjaurusis narkotikas, guldo į karstą dar jaunystėje, atimdamas ir tėvus, ir sūnus, ir dukras, brolius, ir seseris.

Atrodo, kad vyrų troleibuse padaugėjo. Tiesa, padaugėjo tik dviem. Dabar ir man jau smagiau važiuoti troleibusu. Atrodo, kad tie įlipę vyriškiai yra inteligentai. Tai ryškėja iš jų kalbos, iš temų įvairovės, iš elgesio, iš bendravimo kokybės. Jie – ne tik draugai, bet ir bendraminčiai.

Kiekvienas žmogus – kaip medis, savo šaknimis įaugęs į žemę. Ir kokį gyvenimą jis susikurs, o gal tiksliau, kaip gyventi leis jo artimiausia aplinka, jo draugai, jo artimieji, priklausys ir jo pasirinkimas, jo likimas, jo gyvenimo kelias. Tad ar tos šaknys vešės, priklauso ne tik nuo jo vieno: tam, kad žmogus ką nors pasiektų, kad taptų garbingas ir pavyzdingas visuomenei lemia daugelis aplinkybių: ir paveldėti genai, ir tėvų kilmė, ir tėvų charakteris, jų tarpusavio sutarimas, gebėjimas perduoti savo vaikui gerąsias savybes (jei jie yra pedagogiškai pasirengę), ir tėvų supratimas, kad auginamas jaunas žmogus gali pasukti arba gerais keliais, arba šunkeliais, ir pasirinktų draugų ratas, ir savo suformuotas charakteris. Štai vieni žmonės pasirenka doro, sąžiningo gyvenimo kelią, ne tik blaiviai mąsto visais klausimais, bet ir blaiviai gyvena. Tai leidžia elgtis ir dorai, ir sąžiningai, o kiti įbrenda į alkoholizmo liūną, praranda šeimą (arba net nesugeba jos sukurti), praranda sveikatą ir miršta jauni, o gal net ir pasirenka savižudybę. Aišku, tokio gyvenimo būdo „pasirinkimas“ labai dažnai turi svarbių, net neišvengiamų priežasčių – polinkis į tą patį alkoholizmą ar gebėjimas jo atsikratyti priklauso ir nuo šeimos, ir nuo iš tėvų ar net senelių paveldėtų genų (jie persikryžiuoja net keliomis kryptimis), ir nuo gyvenime sutiktų draugų, ir nuo savojo charakterio. Kiekvienoje tautoje tam tikra visuomenės dalis pasirenka nusikalstamą kelią, tampa ne tik smulkiais apgavikais, vagimis, bet ir žudikais, plėšikais, banditais, surezgančiais išradingiausius apiplėšimo būdus. O juk taip elgiantis kelias dažniausiai veda į nelaimes, ne tik apiplėštojo ar nužudytojo, bet ir paties plėšiko ar žmogžudžio. Pavojų kyla moterims, nes jų klaidos jaunystėje gali padaryti gyvenimą nedorą – lengvo, bet nedoro uždarbiavimo kelią pasirenka prostitutės, vyrams siūlydamos save, tenkindamos jų geidulius, pateisinančios savo „verslą“ būtinybe „užsidirbti“. Pamenu, mes, kaimo berniokai, jau pradėję žvilgčioti į mergaites, labai kreivai, netgi pašaipiai žiūrėdavome į išsidažiusią, savo krūtinę išryškinusią merginą – jautėme, kad po jos kūnišku grožiu gali slėptis ir polinkis į nedorą gyvenimo būdą. Internetas prisideda prie prostitucijos plitimo – kalbama, kad vartotojams pasiūloma šimtai tame mieste „dirbančių“ prostitučių. Galima suprasti, kad ši „seniausioji profesija“ net ir protingajame ir išradingajame XXI amžiuje suranda savo pasekėjų ir vartotojų. Savo kūną parduodančios prostitutės aiškiai skiriasi nuo padorių moterų, gyvenančių šeimoje, auginančių vaikučius, ir nuo skaistų gyvenimo kelią, tarnystę Dievui pasirinkusių vienuolių ar kunigų. Ištvirkavimą uždarbiavimu pasirinkusios moterys nenori žinoti, kad yra šimtai ir tūkstančiai padorių būdų turėti ir savo profesiją, ir mėgiamą darbą, ir džiuginti savo artimuosius geromis savo charakterio savybėmis, aukštomis dorybėmis, o dar labiau ieškoti amžinųjų vertybių. Tokiam nedoram uždarbiavimo būdui ir kūniškų malonumų tenkinimui priešingybė yra vienuolių ir kunigų pasirinktas kelias. Kunigai, vienuoliai ir ypač vienuolės atsiriboja nuo geidulingų veiksmų, nuo bet kokių malonumų, atsisako ne tik nuo skanaus maisto, bet ir nors kiek skanesnio valgio. Taip ieškoma santykio su Dievu, kaip Visatos kūrėju, taip maldoje ar kontempliacijoje susijungiama su Viešpačiu, pasaulio Tvarkytoju, taip sąmoningai atsisakoma juslinių malonumų. Ar ne toks kelias rodo, kad galima nugalėti kūniškąsias silpnybes, o jeigu jis tampa sujungtas dar ir su tikrąja, bet ne vaidybine artimo meile,toks kelias gali tapti aukščiausio tobulumo viršūne. Tačiau ne visada toks pasirinktas kelias visiškai tampa tąja tobulumo viršūne. Kažkada jaunystėje skaičiau (nelegalioje anų laikų spaudoje) sufistų (musulmonų mistikų) pasakojimą, kaip tobulumo siekęs atsiskyrėlis, kuris gyvendamas kalnuose jau, atrodo, buvo pasiekęs šventumo viršūnę, atvykęs į miestą ir pakliuvęs į pilną autobusą, pajuto, kaip kažkoks žmogus užlipo jam ant kojos ir netgi įspyrė, ir štai tas šventumą beveik pasiekęs atsiskyrėlis piktai pradėjo barti bendrakeleivį, kad šis drįsta mindžioti jo šventą koją ir dar skaudžiau ją spardyti. Aišku, atsiskyrėlio siektas ir ilgai tobulintas  šventumas sugriuvo per akimirką ir kaip mat prarado reikšmę realiame gyvenime, iškart panaikindamas ilgai ugdytą šventumą. Visuomenėje matome ir kitų priešingybių. Štai galime džiaugtis pasišventusiais mokslui, kūrybai – tai gėris mokslui, pažangai, galų gale tautai ir valstybei. Ir priešingai, daug žmonių palieka be jokio mokslo, tampa savotiškais neišmanėliais. Aišku, negalima galvoti, kad neišsilavinęs žmogus yra prarastas visuomenei, tautai, kraštui. Net ir neišsilavinęs žmogus gali tapti vertesnis ir doresnis negu visuomenės reiškinių, savo krašto poreikių nesuprantantis, tik į siaurą specifiką įsigilinęs mokslininkas. Tačiau mokslui, kūrybai atsidavę žmonės visada yra visuomenės perlas. Ar galima nesižavėti gerais poetais ar rašytojais, rodančiais žmonėms tikrąsias vertybes, keliančiais tautos literatūrą į aukštesnį lygmenį, parodančiais, kad jų pasirinktas kūrybos kelias yra daug vertesnis visuomenei negu tuščias laiko švaistymas, nežinant ką veikti ir kuo užsiimti? Rasti savo kelią tiek į dorą ir blaivų gyvenimą, tiek į kūrybos paieškas turėtų būti kiekvieno mūsų siekis. Tačiau esame labai įvairūs, netgi labai priešiški vienas kitam pagal gyvenimo būdą.Pasakojama, kad tuo laiku, kai Dievas kūrė gražiai žydinčius augalus, žaliuojančius medžius, linksmai žaidžiančias stirnas ir kitus gyvūnus, velnias sėjo visokias piktžoles, veisė baisius kirminus ir nuodingas gyvates. Taip yra ir su žmonių įvairove – nuo blogį ir nusikaltimus sėjančių iki tobulumo siekiančių šventųjų.Dievo duotas žmogaus protas ir žmogaus sąžinė, atrodo, yra vienodai skirti pasirinkti geriausią variantą, tačiau jų išraiška yra skirtinga ir net diametraliai priešinga. Ir todėl vyksta daug nesusipratimų, konfliktų, nelaimių.

Džiaugiuosi savo moksladraugiais, kurie jau studentavimo laikais buvome padorus, kažkuo išsiskiriantis vaikinų šešetukas. Turbūt todėl jie visi ir liko mano draugais. Jie buvo ir viso mūsų kurso, susidedančio iš beveik šimto studentų, sektini pavyzdžiai. Bent man taip atrodo. Štai Stasys Z. ir Saulius V., buvo ypatingai gabūs, net visas kursas eidavo konsultuotis pas juos. Jie kukliai, nė kiek nesididžiuodami aiškindavo kiekvienam, prašiusiam pagalbos. O labiausiai aiškindavo Vytautui, kuris, būdamas irgi gabus, ruoštis egzaminams pradėdavo paskutinę naktį – taip dažnai atsitinka studentams, bet Vytautui taip atsitikdavo beveik visada. Vytas, „kišenėje žodžio neieškojęs“ vaikinas, ir dabar toks liko, nors patiria įvairiausių stresų. Jis gal labiausiai vertina nepriklausomybę ir dabar sako tokį palyginimą: „Nepriklausomybė man vertinga jau bent tuo, kad atidaręs šaldytuvą nematau užrašo „moloko“ (rus. pienas)“. Vytas su humoru prisimena okupacijos metais į jo tėvų nacionalizuotą namą atkeltą rusą, besistebėjusį smetonišku atsuktuvu, gražiai pagamintu plaktuku. Vytautas V. visada didžiuojasi savo kilme – jo senelis iš motinos pusės yra garsusis rašytojas Antanas Kriščiukaitis, turėjęs literatūrinį Aišbės slapyvardį, bet jis žymus dar ir tuo, kad buvo prieškario Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas nuo pat nepriklausomybės pirmųjų metų iki savo mirties 1933 metais, buvo apdovanotas ir LDK Gedimino antrojo laipsnio ordinu, o vėliau ir Vytauto Didžiojo pirmojo laipsnio ordinu (beje, be jo, šiuo ordinu apdovanotas buvo tik dar vienas prieškario Lietuvos pilietis – Juozas Tūbelis). Kai prieš 20 metų Livija lankėsi pas savo tėvą  Amerikoje, tėvas, tarptautinės teisės mokslų daktaras, labai gražiai atsiliepė apie A. Kriščiukaitį, kaip tais laikais ypatingai reikšmingą ir žymų Lietuvos teisinės sistemos kūrėją.

Troleibusas lekia apytuštėmis gatvėmis, juk sekmadienis, tokią dieną žmonės linkę labiau namuose pabūti. Į troleibusą įlipa jauna moteris, ji vedasi septynių aštuonių metų dukrą, linksmą guvią mergaitę, jau tampančią gražia panele, mokančia artistiškai kalbėti su mama. Ir gražiai aprengta, galima sakyti, netgi išdabinta. Matyt, motina, ją myli.

Lygindamas mus, senesnius, su jaunaisiais akivaizdžiai matau kartų skirtumus – taip tik išryškėja mūsų amžius, kažkiek atsiliekantis techninis ribotumas. Ir nieko čia nepadarysi – jaunoji karta tampa guvesnė, supratingesnė, ypač tada, kai sudaromos palankios sąlygos augti, lavintis, bręsti. Neseniai ėjome pasveikinti krikšto dukters Eglės su 12-uoju gimtadieniu. Eglutė labai sumani, labai imli. Pernai pradėjo mokytis Jėzuitų gimnazijoje. Mama Marija džiaugiasi gabia dukra – ji labai gerai mokosi. Tačiau yra viena bėda – augančią Eglutę kamuoja liga – cukrinis diabetas. Rūpinimasis jos sveikata, jos gerove užima daug motinos laiko ir lėšų. Bet užtat smagu, kad duktė nepatiria to, ką patyrė jos mama. Marijos (Marytė vardą pasikeitė, kad padėtų savo praeičiai tašką, galėtų gyventi ramiai, o praeities šešėliai neklaidintų abejonėmis, neskaudintų) tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, kuo toliau, tuo baisiau  grimzdo į degradaciją, jis mirė prieš ketverius metus. Motina išėjo į Amžinybę seniai, prieš 22 metus. Keista, bet ją rado namuose negyvą, sukniubusią koridoriuje. Jaunystėje buvusi darbšti ir tvarkinga moteris, vargo nuo smurto šeimoje, sunkios darbų ir rūpesčių naštos. Marija ir du jos broliai nepatyrė meilės šeimoje, o gal savotiškai tėvai juos ir mylėjo, tik jų auklėjimas buvo šiurkštus, taip namai liko svetimi. Abu broliai mirė jauni, irgi tapę girtuokliais. Žaizdos gyja lėtai, ypač dvasinės. Ir viskas atsiliepia ateityje. Be vyro likusiai Marijai teko sunki dalia – ji turėjo rūpintis augančiais savo sūnumis, juos leisti į mokslus. Dabar jau užaugusiam sūnui Gyčiui, architektui, Marija paliko savo butą, pirko sau mažesnį už tuomet didelę kainą – net 200 tūkst. litų (paėmė paskolą 40 metų, iš pradžių mokėjo net po 3000, dabar po 600 litų, tapo kažkiek lengviau). Kitam sūnui Nerijui irgi nupirko butą, kai gavo paveldėjimą iš tėvo. Dabar artimųjų beliko tik kapeliai ir blausūs prisiminimai. Pati Marija – pedagogė, dirba, kiek pajėgdama. Kaip ji pati dažnai sako, nepavargsta, nes dirba mėgstamą darbą. Nuoskaudas apie praeities  žaizdas užrašė penkiose savo knygose, o mažoji Eglutė jai yra visas džiaugsmas ir paguoda. Pasirodo, Eglutė rašo eilėraščius ir prieš porą metų gavo Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas“ diplomą už originaliu pripažintą jos parašytą eilėraštį „Lietuva“, skirtą Kovo 11-ajai. Mergaitės dailės darbelių parodos buvo eksponuotos Kauno miesto vaikų darželiuose, ji tapo laureate savo kūrybos konkursuose Kauno apskrityje. Džiaugėmės ir mes, matydami tokią sumanią, protingą krikštaduktę. Ji labai jautri, domisi biologija, svajoja būti gydytoja. Grįžusi iš mokyklos dažnai bėga į biblioteką ir varto enciklopedijas, domisi žmogaus kūno sandara. Akivaizdu, kad dabar jaunimas auga kitoks. Ir galimybės jam didesnės, platesnės..

Antrasis nelyriškas ir nefilosofinis intarpas prie „Senio“ autoriaus minčių kelionės troleibusu, priartėjantis prie paskutinių realių įvykių

Šie antrame intarpe pasitaikiusieji sutapimai su per paskutines dvi savaites autoriaus išgyventais įvykiais irgi nėra išgalvoti. Paaiškėja, kad dabartis savo realybe tampa žiauri, nes žmogaus gyvenimas nepriklauso ne tik nuo jo paties, bet žymiai daugiau ir skaudžiau nuo kitų žmonių, kurie, turėdami būti tavo artimais, netgi bičiuliais, tampa žvėrimis, pasirengusiais sugadinti ir sunaikinti tavo gyvenimą, tavo kūrybą, tavo tapatybę. Šis intarpas bent dalinai paaiškina, kodėl „Senis“ taip vėluoja ir vis buksuoja, kaip ir visa gyvenimo tėkmė pakliūva į sūkurius ir nenumaldomai krypsta iš įprastos vagos.

Labai sunkiai prisiverčiau rašyti šią „Senio“ dalį. Tiesiog siutina (ne tiek siutina, kiek kenkia sveikatai ir darbui bei tarpusavio santykiams) prasidėję ar tebesitęsiantys teismai. Štai lietuviškos spaudos atgavimo dienos išvakarėse, gegužės 6-ąją, vėl vyko teismo posėdis, nagrinėjantis kaltintojo, nepamirštančio save vadinti reikšmingu ir nusipelniusiu spaudos darbuotoju, man iškeltą kaltinimą dėl jam parašyto viešo laiško, atsiliepiant į keletą mėnesių jau besitęsusį jo įžeidų ir tendencingą puolimą prieš mane ir laikraštį. Puolimas įvairiais rašiniais – paskviliais – buvo skelbiamas kaltintojo valdomame internetiniame portale. Jau anksčiau, prieš Velykas, vykusiame taikinamajame teismo posėdyje, man buvo pasiūlyta rašyti vadinamąjį priešpriešinį skundą. Tą nemalonų darbą teko dirbti ir prieš šventes, ir po švenčių, tačiau gegužės 6-osios posėdyje bylos nagrinėjimas pradėtas nebuvo – prie mano skundo beveik net nebuvo prieita ir vėl vyko tik taikinamojo posėdžio pabaiga. Mano kaltintojas labai išsigando, pamatęs į posėdį susirinkusių mano rėmėjų būrį, dar labiau išsigando mano surašyto ilgoko priešpriešinio skundo ir iškart puolė bailiai gintis nuo jo portale spausdintų mane ir laikraštį įžeidžiančių bei šmeižiančių rašinių, esą jie yra rašyti ne jo. Išties kaltintojas yra ne tik bailus, bet ir labai piktas žmogus. Tai parodė ir jo išpuolis prieš mane dar tą pačią dieną per „Žinių radiją“. Laidos vedėjas įsismarkavusį mano kaltintoją nutraukė, kad čia reikėtų kalbėti ne apie su klausimu nesusijusius dalykus, ir tik tada kaltintojas, pasakęs, kad „nenusileisiąs“, nutilo.

Teismo posėdis buvo atidėtas iki birželio 3 dienos, jis vyks ryte. Ėjome iš teismo nevilties sugniaužtomis širdimis – juk taip ateis ir vasara, ateis ir ruduo, o kaltintojas jausis puikiai, sutrikdęs mūsų dvasinę ramybę. Tačiau, kiek tik įmanoma, stengiuosi išlaikyti pusiausvyrą. Juk suprantu, kad pasaulyje visada gėris kovoja su blogiu, ir nuo to, kaip mes pasiduosime blogiui, toks bus ir mūsų kuriamas pasaulis. Tik mūsų nelaimė yra ta, jog blogis laimi žymiai dažniau, nes jis yra agresyvus.

Prisimenu kažkada skaitytą poeto Jevgenijaus Jevtušenkos dar pogrindžio spaudoje rašyto pasakojimo mintį: blogis laimi todėl, kad jis susivienija, susiorganizuoja ir sugeba smogti skaudžius smūgius, priešingai nei gėriui tarnaujantys žmonės, nemokantys ir net nesiekiantys susivienyti. Išties, į mane ir laikraštį dabar nukreipti net trijų tiesioginių nekentėjų smūgiai. Blogio ir niekšystės šaknis per Atvelykį mačiau puikiame lenkų filme „Katynė“, atskleidusiame nors ir senus, bet visą laiką aktualius blogio pasireiškimo atvejus. Katynėje į galvą šaudomi lenkų karininkai (kokios kraupios scenos!) meldėsi „Tėve mūsų“, o juos šaudė be gailesčio, nes tai – Blogio imperija, kuri vis vien tada reiškėsi, nors ir turėjo po kiek laiko žlugti. Bet kiek ji pridarė niekšysčių, kurias dabar stengiasi pamiršti, ir jos organizatoriai taip ir liko nenubausti, nes... reikia atleisti žudikams. Beje, lenkų filmas „Katynė“ pagal emocines konstrukcijas kažkiek panašus į nuostabų Audriaus Juozėno filmą „Ekskursantė“, atskleidusį tragiškus tremtinių ir politkalinių likimus Stalino valdomoje Lietuvoje. „Katynėje“ lenkų karininko žmona nuoširdžią pagalbą siūlančiam rusų karininkui sako: „Jis, mano vyras, buvo mano dalelė, jis negalėjo mirti“. Tačiau rusas sako: jis jau žuvęs, ir pasislėpusi už mano pavardės, tu išsaugotum savo laisvę ar net gyvybę – tekėdama už manęs tu pakeisi savo pavardę ir taip pasislėpsi nuo žmogžudžių. Išties, prisiminėme, kad tokiu būdu ir lietuviai išsigelbėdavo nuo trėmimų ir net lagerių (Livutė papasakojo, kaip jo dėdė slėpėsi svetima pavarde pas savo draugą, kuris pasirodė esąs saugumietis, ir išduotas dėdė buvo sušaudytas).

Pradžiugino per Atvelykį vykusios Vatikane popiežiaus Jono Pauliaus II kanonizacijos iškilmės. Skubėjome grįžti iš bažnyčios, kad galėtume stebėti iškilmes nors per televiziją. Nustebome, kad žmonės iš bažnyčios visai neskubėjo, netgi sutikome gerų katalikų, kurie atėjo jau į kitas mišias, net neskubėdami žiūrėti iškilmių per TV. Paskambinome giminėms, kad žiūrėtų. Į iškilmes lenkų suvažiavo labai daug – apie 1000 autobusų, keliolika lėktuvų, traukinių, iš viso gal ketvirtis milijono. Važiavo ir iš Lietuvos kurijos suorganizuoti du šimtai maldininkų. Nuvykti į Romą mums, kaip katalikiškos spaudos atstovams, niekas net nepasiūlė. Apgailestavome, kad negalėjome būti Vatikane, kaip jau keletą metų paeiliui mus priimdavo mūsų geroji bičiulė Barbora Vileišytė, suteikdama malonę pabūti Amžinajame mieste. Būtų labai smagu pabūti tarp katalikų ir per šią iškilmę. Dieną prieš tai Livija pakvietė pažiūrėti per lenkų televizijos rodyto koncerto, skirto šventajam popiežiui. Kadangi vėl buvau užimtas teisiniais klausimais, koncerto žiūrėti negalėjau, tad Livutė pro ašaras kalbėjo, kaip jaunimo ansambliai vienas už kitą gražiau dainavo, kaip pilna jaunimo aikštė plojo, skandavo, džiaugėsi šventuoju Popiežiumi. Paskiau Livija įrašė į videomagnetofoną gražų ir šiltą lenkų filmą apie visus Popiežiaus vizitus į Lenkiją. Dieną prieš tai Livija pakvietė pažiūrėti per lenkų TV rodyto koncerto, skirto šventajam Popiežiui. Visa tai – įvykiai, praskaidrinantys mūsų gyvenimą. Manau, kad tokie didingi įvykiai džiugina ir didžiosios katalikiškosios Lietuvos bendruomenės dalies gyvenimą.

© 2014 „XXI amžius“