Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Čižiūnų mokyklos ir pedagogų šviesa

Kazys Račkauskas pristato knygą „Čižiūnų židinio šviesa“

SEMELIŠKĖS. Miestelio bibliotekoje buvo pristatyta pedagogo, bibliotekininko, istoriko, Tėviškės pažinimo draugijos vadovo, ilgamečio laikraščio „Gimtinė“ redaktoriaus Kazio Račkausko knyga „Čižiūnų židinio šviesa“. Pasak autoriaus, pretekstas parengti šią 480 puslapių knygą buvo bendradarbiavimas su mokytoju Vincu Steponavičiumi, „Tėvynės pažinimo“ draugijos garbės nariu, vienu uoliausių tautotyros žinių rinkimo savanoriu, apie 20 metų dirbusiu Čižiūnų mokykloje, ir daug rašiusiu apie tą kaimą tėviškės pažinimo laikraštyje „Gimtinė“. Ar daug tam turėjo įtakos, kad pats K. Račkauskas gimė ir augo vos už 9 km nuo šio kaimo, 1955–1956 metais dirbo Čižiūnų bibliotekos vedėju, vėliau ketverius metus – Aukštadvario vidurinės mokyklos mokytoju, baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą? „Ir aš esu kilęs nuo tų vietų, teko gyventi, dirbti ir Čižiūnuose, bet knygą rengiau ne todėl, kad ten buvau koją įkėlęs, – norėjau išsiaiškinti, kaip mokykla suteikė sparnus naujos kartos pedagogui, tautotyros savanorystei“, – sakė K. Račkauskas, pastebėdamas, kad knyga nepretenduoja į mokyklos istoriją, tai dokumentais ir atsiminimais paremtas pasakojimas apie mokyklos ir mokytojų pasėtus žmogiškos šviesos grūdus, dygusius ir brendusius žiauriausių likimo išbandymų dirvoje. Jam labai apmaudu, girdint menkinančius žodžius apie kaimo mokyklas, jų reikšmę. Šia knyga norėjo atkreipti dėmesį, kokie svarbūs kultūros židiniai buvo kaimo mokyklos, kaip vaisingai dirbo jų pedagogai, rodė mokiniams kelią į gyvenimą ir įspaudė ženklius pėdsakus šalies švietimo ir kultūros pavelde. Iš užmaršties knygoje prikeliami ryškūs 1918–1940 metų, karo ir pokario metų mokytojai, kurių ne vienas dėl uolaus patriotinio, profesinio ir visuomeninio darbo tapo sovietinio teroro ir represijų aukomis, supažindinama su vėlesnių metų darbščiais ir kūrybingais mokytojais, jų ugdytiniais, atskleidžiama pedagoginės veiklos visuomeninė reikšmė, ypatumai ir tendencijos. Pusę knygos sudaro archyviniai dokumentai, o pokario ir prieškario metų mokyklos gyvenimą atspindi 27 pateikėjų atsiminimai, kurie liudija, kaip mokykla gyvavo po antrosios okupacijos iki 2006-ųjų, kai buvo uždaryta dėl dažniausios skaudžios šį amžių kaimo mokyklas ištikusios priežasties – mokinių skaičiaus mažėjimo. K. Račkauskas apgailestavo, kad švietimo skyriai ir pačios mokyklos mažai domisi savo istorija, mažai tėra sukaupusios mokytojų atsiminimų, jaunoji pedagogų ir jų auklėtinių karta nežino savo praeities, iškilių gimtinės švietimo pirmtakų. Knyga, kurią rengiant dalyvavo apie 50 visuomeniniais pagrindais dirbusių tautotyros žinių rinkimo savanorių, vienas uoliausias buvo ir pats V. Steponavičius, išleista aukotojų lėšomis. Renginyje autorius plačiai apžvelgė knygos rengimo kelią nuo archyvinių duomenų, mokytojų biografijų kaupimo, atsiminimų apie juos paieškos, dokumentų, nuotraukų apdorojimo iki patekimo į skaitytojo rankas – trejų metų darbą.

Tėvynės pažinimo draugija nuo 1998 metų įgyvendina tiriamojo pobūdžio projektą „Lietuvos pedagogų kultūrinis paveldas“, kviečia į talką tautotyros savanorius, organizuoja ekspedicijas, skatina pavienius tyrinėjimus. Taip 2010–2013 metais tyrinėtas Čižiūnų mokyklos istorinis paveldas išleistas solidžia knyga. Renginyje ne kartą skambėjo linkėjimas, kad Čižiūnų ir kitų šalies miestų ir gyvenviečių mokyklų ir mokytojų šviesa šildytų ir negestų.

Daiva Červokienė

Elektrėnų savivaldybė
Silvijos Bielskienės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“