2014 m. gegužės 23 d.    
Nr. 21
(2092)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Prezidento rinkimai – dalyvio akimis

Nepritariu skeptikams, kad šie Prezidento rinkimai buvo nuobodūs. Rinkimai buvo kaip niekada turiningi, tačiau, tiesa, juose nebuvo tiek daug skandalingų pareiškimų, netikėtų kandidatų kuluarinių susitarimų. To labiausiai laukia bulvariniai žinių kanalai. Šie rinkimai ypatingi todėl, kad pagaliau vyksta reali kova dėl politikos turinio, o ne formos. Ir antrasis turas vyksta būtent todėl.

Kaip pirmojo turo kandidatas pastebėjau, kad Lietuvos politikoje yra tam tikras sąrašas dirbtinai „užmirštų“ temų, kurios didelę įtaką darančių „ekspertų“ ir verslo struktūrų yra blokuojamos, ir tik pakankamai daug eterio suteikiantys Prezidento rinkimai padeda iškelti tuos sprendimus plačiai auditorijai. Tai – sprendimai, kurių jau kelis dešimtmečius laukia Lietuvos žmonės ir kurių blokavimas daugiausiai priklauso būtent nuo Prezidento pozicijos ir jo veikimo ar neveikimo. Rinkimų debatų metu paaiškėjo, kad pakankamai daug tokių sprendimų yra palaikoma daugumos arba visų kandidatų. Stebėdami antrojo turo debatus, matome, kad keičiasi ir Prezidentės tonas.

Pirmiausia, tik valstybės vadovas gali padėti pagrindus realiai valstybės decentralizacijai ir realios savivaldos stiprinimui. Lietuvoje regioninė politika yra imituojama. Visos centrinės valdžios įstaigos, ES paramą skirstančios struktūros stengiasi centralizuoti sprendimus, valdžią koncentruoti sau ir savo partijai palankių žmonių rankose. Dešimtmetį žadami tiesioginiai merų rinkimai turi prasmę, jei savivaldybėms bus užtikrintas pakankamas finansinis, administracinis ir mokestinis savarankiškumas. Buvau maloniai nustebintas, kad antrojo Prezidento rinkimų turo dalyviai jau spėjo aiškiai pasisakyti, kad reikia kardinaliai keisti regioninę politiką, decentralizuoti mokesčius ir verslo paramą. Tai vadinčiau didžiausiu mano, kaip kandidato, ir mano komandos laimėjimu, kuris atneš naudą visiems Lietuvos žmonėms.

Visi kandidatai iš esmės sutaria, kad reikia spręsti struktūrinės nelygybės ir skurdo problemas. Seni šūkiai apie investicijų pritraukimą ir verslumą neveikia. Net sparčiai augant ekonomikai praraja tarp žmonių pajamų didėja, žmonės jaučiasi išnaudojami savo darbo vietose, skursta dirbami ir masiškai emigruoja iš Lietuvos. Tai – ne nuomonė, tai – faktai. Skirtingai nei deklaruojama, mes nekuriame Skandinavijos Lietuvoje, o mes tolstame nuo jos. Jei iš tiesų norime teisingesnės visuomenės, būtina didinti mokesčių progresyvumą, įteisinti naują profsąjungų vaidmenį, naujas derybų dėl atlyginimų kėlimo procedūras. Valstybė turi visas galimybes sudaryti sąlygas realioms deryboms tam tikruose sektoriuose, kaip yra Skandinavijoje, tačiau šioje srityje nedaroma nieko.

Viešajame sektoriuje, įvedant eurą nuo sausio 1 dienos, privaloma grąžinti visus sumažintus atlyginimus. Už eurą turi mokėti visi, o ne tik skurdžiausia visuomenės dalis. Tai pasakė visi kandidatai, su tuo neįmanoma ginčytis. Žiūrint į konkrečius sektorius, akivaizdu, kad švietimo ir kultūros finansavimas turi padidėti bent trečdaliu. Ir čia nėra jokio prieštaravimo rimtam požiūriui į gynybos politiką ir įsipareigojimų NATO vykdymą. Kultūringas ir išsilavinęs žmogus – ilgalaikės sėkmės garantas. Lietuva turi imti pavyzdį iš Estijos, kur būtent kultūra ir švietimas yra paskelbti absoliučiais valstybės politikos prioritetais. Antrojo rinkimų turo debatų metu abu kandidatai pritarė, kad mokinio krepšelio sistema turi būti pakeista, kad būtų nutrauktas mokyklų naikinimas ir beprotiška konkurencija tarp mokyklų. Tai švelnins ir Vilniaus krašto mokyklų konfliktus.

Kitas ilgai lauktas ir akivaizdus sprendimas – reikia pakeisti valstybės politikos kryptį monopolijų įtakos ribojimo srityje. Rinkos metodai neduoda rezultatų. Monopolinės paslaugos, ypač šilumos ūkio, turi grįžti į viešojo sektoriaus rankas, pasibaigus nuomos sutartims su privatininkais. Vien šis strateginis sprendimas gerokai sumažintų Lietuvos korupcijos indeksą ir žmonių sąskaitas už šildymą.

Visų kandidatų pasisakymuose nuolat skambėjo, kad Lietuvos energetinė nepriklausomybė turi būti grindžiama pažangiausia, pigiausia ir daugiausiai darbo vietų bei mokesčių pajamų kuriančia žaliąja energetika kartu su suskystintų dujų terminalu ir jungtimis su Vakarais. Tik ar realūs sprendimai bus tokie?

Bronis Ropė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija