2014 m. gegužės 30 d.    
Nr. 22
(2093)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kristijono Donelaičio metai

Susibūrę po Donelaičio ženklu...

K. Donelaičio draugijos nariai
bei svečiai su draugijos vėliava
(vėliavos autorė –
dailininkė Jolita Bičkienė)

K. Donelaičio draugijos pirmininkė
Vida Mickuvienė su architektu,
darbų Tolminkiemyje iniciatoriumi,
restauratoriumi dr. Napaliu
Kitkausku ir paminklo
Kristijonui Donelaičiui autoriumi
Zigmu Buterlevičiumi
Antano Gudelevičiaus nuotraukos

Vida Mickuvienė su Lietuvos
prezidente Dalia Grybauskaite
Roberto Dačkaus (lrp.lt) nuotrauka

K. Donelaičio draugijos nariai
bei svečiai su prezidente
Dalia Grybauskaite prie paminklo
Kristijonui Donelaičiui

Apie tai, kad Marijampolėje įsikūrusi Kristijono Donelaičio draugija egzistuoja ne formaliai, bet garsina mūsų tautos literatūros klasiko vardą labai svariais darbais, įsitikinti turėjo progos ne tik marijampoliečiai. Draugijos iniciatyva vyksta talkos Tolminkiemyje, puoselėjamas rašytojo atminimas, palaikomi diplomatiniai santykiai su Rusijos Federacijos atstovais. Pernai Marijampolėje, prie evangelikų liuteronų bažnyčios, atidengtas paminklas Kristijonui Donelaičiui (autorius – skulptorius Zigmas Buterlevičius). Šiemet balandį buvo surengta respublikinė mokslinė-praktinė konferencija „Po Donelaičio ženklu“, kurioje klasiko kūrybos reikšmę nagrinėjo mokslininkai, dvasininkai, literatūros žinovai. K. Donelaičio draugija pradėjo veiklą 2010-aisiais. Prie Marijampolės kolegijos buvo įkurta iniciatyvinė grupė, pirmininke išrinkta Marijampolės kolegijos lektorė Vida Mickuvienė. Apie šios draugijos tikslus, darbus ir problemas kalbamės su draugijos pirmininke V. Mickuviene.

Kada, kam ir kokiomis aplinkybėmis kilo idėja steigti šio klasiko vardu pavadintą draugiją? Kodėl būtent K. Donelaičio kūrybai bei asmenybei – toks išskirtinis dėmesys?

Draugija pradėjo veiklą 2010-aisiais. Iniciatorius – aktyvus Sūduvos krašto kultūros veikėjas ir patriotas Vytautas Gaulia. Pirmajame susirinkime dalyvavo dvylika asmenų, šeši iš jų buvo Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto nariai. Draugija įregistruota kaip juridinis asmuo 2013-ųjų kovą. Mūsų veikla yra skirta Mažosios Lietuvos (Donelaičio žemės) kultūriniam paveldui puoselėti ir skleisti, populiarinti Kristijono Donelaičio kūrybai, Tolminkiemio ir Lazdynėlių aplinkai gražinti. Lietuvoje, ne tik Marijampolėje, toks išskirtinis dėmesys K. Donelaičio asmeniui yra dėl kelių priežasčių: pirmiausia todėl, kad jis yra mūsų pasaulietinės literatūros pradininkas, pirmasis mūsų poetas ir ne bet koks, o iš tikrųjų neeilinis kūrėjas, kūrybos milžinas, išskirtinė Švietimo epochos asmenybė. Kita priežastis – mūsų kaimynystė su Prūsijos, Mažosios Lietuvos žeme; kultūra ir švietimu, kuris, galima sakyti, plūdo iš šio krašto į Lietuvą nuo XVI amžiaus vidurio, dabar tarsi įpareigoja mus skleisti žinią apie Donelaičio žemę (taip dar vadiname Mažąją Lietuvą) kiekvienam ir nebūtinai tik moksleiviui ir tik per pamokas. Tai – mūsų kultūros istorija. Taip mes suprantame savo Draugijos misiją.

Prisiminkime reikšmingiausius draugijos nuveiktus darbus. Kokiu mastu plėtojama veikla, kokios jos kryptys?

Esame suorganizavę nemažai įsimintinų renginių: 2010-aisiais Marijampolės kolegijoje vyko respublikinė konferencija „Mažoji Lietuva lietuvių kultūros kontekste“, kurios viena iš krypčių buvo Kristijonas Donelaitis istorijoje ir dabartyje; studentai ir dėstytojai perskaitė 6 pranešimus, skirtus K. Donelaičiui. Konferencijos svečiai buvo N. Kitkauskas, Tolminkiemio architektas, restauratorius, G. Zemlickas, „Mokslo Lietuvos“ redaktorius, aktorius T. Vaisieta, kuris poemos „Metai“ tekstais pradėjo ir baigė konferenciją. 2011-aisiais suorganizuotas raiškiojo skaitymo konkursas „Donelaičio žodis“, kuriame, be Marijampolės savivaldybės mokyklų atstovų, dalyvavo Punsko S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos moksleiviai. Jie parodė savo parengtą poetinę kompoziciją. Iš viso konkurse dalyvavo per 30 skaitovų.

2012–2013 metais vyko kūrybinių darbų konkursas „Rašome Donelaičiui“, kuriame dalyvavo Įsručio (Černiachovsko) industrinio-pedagoginio koledžo studentai, Punsko, Birštono, Kybartų K. Donelaičio gimnazijų, Vilkaviškio rajono Keturvalakių pagrindinės mokyklos, Marijampolės savivaldybės mokyklų moksleiviai, mokytojai, „Sietyno“ klubo literatai, Trečiojo amžiaus universiteto dalyviai. Konkursas vyko dviem etapais: pirmaisiais metais daugiau dalyvių buvo iš Marijampolės savivaldybės. Pirmąjį pavasarį rezultatų paskelbimo šventė, kurią pradėjo baltišku ritualiniu šokiu šokio teatro „Vilga“ (vadovė – V. Sagulina) mergaitės, vyko klojimo teatre „Gegnė“. Finalinė konkurso šventė buvo surengta 2013-ųjų gegužę gražiajame Marijampolės poezijos parke. Suvažiavo visi konkurse dalyvavę autoriai, nebuvo tik studenčių iš Karaliaučiaus krašto. Šventės pradžioje liaupsę būrų poetui perskaitė vertinimo komisijos narė, Sūduvos krašto poetė Č. Jakštytė, o renginį praturtino Muzikos mokyklos moksleivių atliekami kūriniai ir Sūduvos krašto kanklininkų ansamblio (vadovas – J. Vylius) atliekamos L. Rėzos dainos. Projekto rėmėjai buvo Marijampolės savivaldybė ir VšĮ „Nemuno euroregionas“ Marijampolės biuras. Rugsėjį, padedant kultūros atašė R. Senapėdžiui, kuris drauge su viešniomis dalyvavo parodos atidaryme, parvežta Karaliaučiaus (Kaliningrado) vaikų dailės mokyklos moksleivių piešinių paroda ir eksponuota Marijampolės kultūros centre. Vėliau draugijos rūpesčiu paroda perkelta į Kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakultetą, po to dviem savaitėms buvo pervežta į Punsko gimnaziją ir vėliau – į Kybartų K. Donelaičio gimnaziją. Draugijos rūpesčiu paroda keliavo po Sūduvos kraštą. Draugijos žmonės kasmet lankosi Tolminkiemyje, dalyvauja pavasario aplinkos tvarkymo darbuose, koncertinėse programose, tvarko ąžuolyną Lazdynėliuose. Įkurta interneto svetainė Donelaitis.info, kurioje talpinama medžiaga apie nuveiktus darbus ir planus.

Draugijos rūpesčiu Marijampolėje pastatytas ir paminklas K. Donelaičiui...

Paminklo idėja gimė galvojant apie poeto atminimo įamžinimo reikalingumą (jam pastatyta vos keletas paminklų, o antrosios Nepriklausomybės laikotarpiu – nė vieno) ir svarumą, apie K. Donelaičio ryšį su Lietuva, Sūduva (juk gimtinė, Lazdynėliai, yra tik apie 70 km nuo Marijampolės), apie poeto kalbėseną ir raštus mūsų krašto tarme. Paminklo užsakytojas ir darbų organizatorius – Marijampolės Kristijono Donelaičio draugija, skulptorius Zigmas Buterlevičius. Paminklas pastatytas visuomenės, įmonių, organizacijų lėšomis ir atidengtas pernai lapkričio 22-ąją. Pašventinimo iškilmėse (šventino evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis) dalyvavo Lietuvos Generalinis konsulas Karaliaučiuje V. Stankevičius, Nesterovo, Gusevo miestų administracijų atstovai, respublikinės K. Donelaičio draugijos pirmininkas N. Kitkauskas, kiti garbingi svečiai ir miesto visuomenė.

Kiek draugija turi narių ir kokiu būdu jie įsilieja į veiklą, vedini entuziazmo, ar galbūt tenka paieškoti norinčių ir galinčių prisidėti prie bendrų darbų?

Draugijoje šiuo metu yra 57 nariai. Jie atėjo įvairiai: vieni paraginti ir pakviesti, nes Poetas pirmiausiai yra artimas mokykloms ir moksleiviams, todėl kiekvienoje mokykloje yra mokytojas entuziastas, mokytojas, atsakingesnis už šį darbo barą, mokytojas, mūsų bendruomenės narys. Kiti, išgirdę apie mūsų veiklą, susirado mus patys, ypač daug tokių savanorių pagausėjo po išvykų į Tolminkiemį, po paminklo atidengimo. Manau, kad tai – gyvas procesas ir jis nenutrūks. Tai įrodo ir nemenkas susidomėjimas balandžio 8-ąją Marijampolėje įvykusia jubiliejine konferencija „Po Donelaičio ženklu“, kurią Sūduvos kraštui organizavome drauge su Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centru. Jos metu pranešimus skaitė mokslininkai, kultūros ir švietimo veikėjai, o pabaigoje buvo parodyta spektaklio „Giesmė“, pagal A. Drilingos romaną „Jau saulelė vėl...“ premjera (režisierė – V. Samuolienė). Į konferencijos atidarymą buvo atvykusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žinome, kad su K. Donelaičiu susijusios atmintinos vietos yra ne mūsų šalyje, bet Rusijos Federacijos teritorijoje. Kaip sekasi spręsti mūsų klasiko atminties puoselėjimo klausimus, plėtoti ne tik kultūrinius, bet ir diplomatinius ryšius tarp valstybių?

Taip, tai – keblus dalykas, sakyčiau, net probleminis, o kai dabar įtampa tarp minėtos šalies ir Europos Sąjungos vis auga, tai ir mūsų kultūriniai ryšiai patiria įvairių trikdžių. Visada buvo vizų lengvatinėmis sąlygomis gavimo problema. Bet mes nenuleidžiame rankų, stengiamės ir vis išvažiuojame bei padedame išvykti kitiems. Čia labai daug padeda „Nemuno euroregiono“ biuro vadovas G. Skamaročius, kuris yra ir mūsų Draugijos narys.

Ar vietovių, susijusių su klasiko atminimu, dabartiniai gyventojai domisi, kas yra K. Donelaitis, kuo vertinga jo kūryba? Koks yra tenykščių valdžios struktūrų požiūris į Draugijos veiklą?

Labai nuoširdžiai dirba (jau 35 metus) Tolminkiemio muziejaus direktorė Liudmila Silova, daug Karaliaučiaus (Kaliningrado) rašytojų, vadovaujami sąjungos pirmininko Boriso Bartfeldo, aktyviai dalyvauja muziejaus renginiuose, rašo ir skaito K. Donelaičiui bei Lietuvai skirtus tekstus, moksleiviai folkloriniuose kolektyvuose mokomi lietuviškų dainų ir eilių (kitas dalykas, kad jie yra rusakalbiai ir šiuo metu beveik nekalba lietuviškai). Kiekvienais metais moksleiviški kolektyvai pasirodo Tolminkiemyje. Aktyviai ir altruistiškai šiame krašte dirba lietuvių kalbos mokytojai, Įsručio (Černiachovsko) industriniame-pedagoginiame institute studentams dėstoma lietuvių kalba. O valdžios struktūrų požiūrį formuoja didžioji politika, todėl mūsų santykiams ir ryšiams būtina diplomatija. Buvome susitikę su Stalupėnų (Nesterovo) vadovais, aptarėme, atrodo, daug klausimų, matėme jų geranoriškumą, atrodytų, K. Donelaičio atminimo įamžinimo renginiams, bet gyvenimas viską pakoregavo šiek tiek kitaip. Bet aš vis tiek džiaugiuosi mūsų ryšiais, juk iš šio krašto į paminklo atidengimą atvyko trijų rajonų administracijų delegacijos, o iš Vilniaus – tik vienas N. Kitkauskas, nors buvo kviesti ministerijų, komitetų atstovai, bet... Mūsų darbą įvertino Prezidentė, atsiųsdama padėką už poeto atminimo įamžinimą ir sklaidą – tuo mes džiaugiamės ir didžiuojamės (vakar man skambino jos patarėja švietimo klausimais, pasirodo, Prezidentūros atstovai vakar buvo Marijampolėje, apžiūrėjo J. Jablonskio ir K. Donelaičio paminklus), jaučiamės pastebėti ir įvertinti, o tai įpareigoja stengtis bei dirbti.

Ar sulaukiate pagalbos iš atsakingų Lietuvos valstybės institucijų?

Daugiausia mums padeda Marijampolės savivaldybės administracija, esame parašę projektą Kultūros Tarybai, laukiame atsakymo. Praėjusiais metais materialiai daug padėjo didžiuma mūsų miesto įmonių ir organizacijų, individualių rėmėjų, esame jiems labai dėkingi.

Kokių dar problemų iškyla Draugijos veikloje?

Tai – užimtumas ir laikas, kurio šiame amžiuje visiems trūksta. Veikla Draugijoje yra visuomeninė, remiasi mūsų entuziazmu, štai kad ir dabar repetuojamas spektaklis, visi yra dirbantys ir užimti, aukoja savo ir šeimų laiką, bet dega noru jį pastatyti. Kas tai? Jokios materialinės naudos. Tai – noras įamžinti ir įsiamžinti, prisiliesti prie Poeto gyvenimo. Manau, kad tai – tas amžinas variklis, kuris ir judina žemę.

Pakalbėkime apie ateities planus...

Norisi gerai padaryti šių metų darbus (jų yra ir avantiūristiškų, bet apie tai, kai jau bus įvykę), o paskui grįžti ir grįžti į tą Žemę, kurios trauka nenugalima – tam reikia užlipti į Tolminkiemio bažnyčios bokštą, atsisukti į Romintos girią ir, jeigu tau duota, pajusti to krašto alsavimą, jėgą, aurą, kuri kalba apie istorinius amžius ir žmones, kuri kviečia susipažinti su savo fenomenu.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Jolanta Račaitė

Marijampolė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija