Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Neprarasti Šventosios Dvasios dovanojamos laisvės

Popiežiaus Pranciškaus paskatos katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdžiui

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus džiugiai sutinkamas Romos Olimpiniame stadione

Susitikimas Romos Olimpiniame stadione

Popiežius Pranciškus, panašiai kaip ir jo pirmtakai šventasis Jonas Paulius II ir popiežius emeritas Benediktas XVI, pabrėždamas savo bičiulystę įvairiems katalikų bažnytiniams sąjūdžiams, dalyvavo tarptautinėje charizminio atsinaujinimo šventėje Romoje, išsakė ganytojiškas pastabas ir palinkėjimus dalyviams. Praėjusį sekmadienį, birželio 1 dieną, laukiant didžiosios Sekminių iškilmės, Olimpiniame stadione Italijos nacionalinis Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje sąjūdis (Rinno vamento nello Spirite) bendradarbiaudamas su tarptautinėmis katalikų charizminio atsinaujinimo asociacijomis, surengė jau 37-ąjį didžiulį susitikimą, kuriame dalyvavo daugiau nei 50 tūkstančių įvairaus amžiaus, bet daugiausia jaunų žmonių. Į šį maldos, šlovinimo giesmių budėjimą ir dialogo renginį, pratęstą ir kitą dieną, birželio 2-ąją, buvo atvykę net pusantro tūkstančio charizmatikų grupių iš 55 pasaulio šalių, įskaitant per tūkstantį kunigų, šeimas su mažamečiais vaikais. Programoje numatyta tema „Apgailėk! Įtikėk! Priimk Šventąją Dvasią“kalbėjo daug žymių pamokslininkų, įskaitant Romos šv. Petro bazilikos arkikunigą kardinolą Andželą Komastrį (Angelo Comastri) ir Popiežiaus namų teologą tėvą Ranierą Kantalamesą OFM Cap (Raniero Cantalamessa). Eucharistijos šventimams vadovavo Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislavas Rilkas (Stanislaw Rylko) ir Romos vyskupijos generalinis vikaras kardinolas Agostinas Valinis (Agostino Vallini).

Meilės Dieve, Dvasia, ateik!

Kun. Vytenis Vaškelis

Visai netikėtas Jėzaus pasirodymas mokiniams buvo viena didžiausių staigmenų jų gyvenime. Jėzaus mirties fakto akivaizdumas apaštalus taip pribloškė, kad jie išgyveno vienišumo liūdesio skausmą, ir žmogiškoji prigimtis kiekvienam iš jų šnibždėjo: „Dabar tu esi našlaitis, palaidojęs savo motiną ir tėvą“. Reikėjo ypatingos malonės, kad Jo mokiniai būtų išlaisvinti iš baimės, kuri paralyžiuoja bet kokį dieviško tikėjimo judesį. Nėra žmogui didesnės pagalbos už patį Dievą. Tėvas siuntė savąjį Sūnų, kad mus išgelbėtų, o per Sekmines Jėzus mums siunčia Dvasią Globėją (žr. Jn 20, 22), kad radikaliai pakeistų mūsų vidų.