2014 m. birželio 13 d.    
Nr. 24
(2095)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Taikdariškos invokacijos Sekminių šventėje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus ir patriarchas
Baltramiejus su Izraelio ir Palestinos
prezidentais Šimonu Peresu ir Mahmudu
Abasu maldos už taiką susitikime

Buvo meldžiamasi įvairiomis kalbomis

Popiežius Pranciškus savotišku būdu tarsi pratęsdamas vizitą Šventojoje Žemėje, Vatikane surengė precedento neturėjusį maldingo kreipimosi (invokacijos) už taiką susitikimą, kuriame kartu su juo ir seseriškos Stačiatikių Bažnyčios vadovu Konstantinopolio ekumeniniu patriarchu Baltramiejumi dalyvavo Izraelio prezidentas Šimonas Peresas ir Palestinos arabų administracijos prezidentas Mahmudas Abasas, kuriuos į Romą atlydėjo gausios judėjų, krikščionių ir musulmonų dvasininkų delegacijos. Sekminių šventės, birželio 8 dienos, pavakarę Vatikano pievelėje vykęs ir beveik dvi valandas (su muzikiniais intarpais) trukęs meditavimas prasidėjo bendru prašymu, kad Viešpats dovanotų mums taiką, pabrėžiant, kad čia susirinkę izraeliečiai ir palestiniečiai, judėjai, krikščionys ir musulmonai yra pasirengę maldoje išreikšti savo karštą troškimą taikos Šventajai Žemei ir visiems jos gyventojams. Chronologine tvarka visų trijų monoteistinių, bendras šaknis turinčių religijų atstovai – pradžioje judėjai, po to krikščionys ir galiausiai musulmonai – paeiliui savo maldose ir giesmėse pirmiausia dėkojo Dievui už kūriniją, už tai, kad mus visus sukūrė kaip bendros žmonių giminės narius. Paskui visi prašė Dievo atleidimo, jog kartais tarpusavio santykiuose nesielgė kaip broliai ir seserys, už tai, kad nusidėjo prieš patį Dievą ir savo artimą. Pagaliau buvo meldžiama taikos Šventajai Žemei ir kad tos malonės siekiant Dievas mus visus padarytų taikdariais. Judėjų maldas ir giesmes rabinai atliko senąja hebrajų kalba, krikščionių kardinolai, patriarchai ir vyskupai meldėsi anglų, italų ir arabų kalbomis, o musulmonų imamai giedojo arabiškai (iš anksto bukletuose buvo pateikti tų invokacijų tekstų vertimai).

Po to savo maldingas intencijas išsakė Šventasis Tėvas ir brolišku apsikabinimu pasisveikinę abu pakviestieji politiniai lyderiai, Izraelio ir Palestinos prezidentai, kurie savo karjeros pradžioje buvo labiau žinomi sekuliariomis socialistinėmis pažiūromis, bet dabar jie – solidžios gilaus tikėjimo asmenybės. Žinoma, didžiausio dėmesio susilaukė pastabos to istorinio susitikimo iniciatoriaus, popiežiaus Pranciškaus, kuris per dar mažiau kaip pusantrų metų trunkantį pontifikatą jau antrą kartą ryžtingomis maldomis bando gelbėti susidariusią pavojingą krizinę situaciją Artimųjų Rytų regione ir vėl pažadinti taikos proceso dvasią.

Pirmą kartą tai buvo 2013 metų spalį, kai po cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje vykstančiose pilietinėse kovose buvo iškilusi grėsmė, kad šis konfliktas dėl galimo užsienio karinių pajėgų įsikišimo, ušsiplėtos į didelį regioninį ar net pasaulinį karą. Dabar vėlgi, kai balandį dvi didžiausios palestiniečių politinės struktūros – nuosaikusis „Fatah“ sąjūdis ir radikali, teroristine vadinama „Hanas“ organizacija – susitarė dėl vieningos vyriausybės sudarymo, Izraelis, protestuodamas nutraukė su palestiniečiais taikos derybų kontaktus ir vėl leido neteisėtą žydų kolonistų gyvenviečių kūrimą arabų teritorijose. Šioje diplomatinėje aklavietėje baiminamasi, kad kiekviena provokacija gali sukelti naujus plataus masto smurtinius susidūrimus su dideliu aukų skaičiumi ir sunkiomis pasekmėmis tiek Palestinai, tiek ir Izraeliui. Svarbu pabrėžti, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Europos Sąjunga nėra nusiteikusios prieš „Fatah“ ir „Hamas“ susitaikymą ir mano, kad palestiniečių vieningai vyriausybei reikia suteikti progą parodyti, ko ji iš tikrųjų siekia, tęsdama taikos derybas. Šventasis Tėvas birželio 8 dienos pasisakyme tiesiogiai nepalietė šios situacijos detalių, tačiau pabrėžė būtinumą neatidėliojant atkurti taikingo dialogo atmosferą, kuri padėtų įveikti prieštaringumus siekiant bendro tikslo – dviejų valstybių taikaus sambūvio Šventojoje Žemėje.

Iniciatyvos palaikymas visame pasaulyje

Kalbos pradžioje tiesiogiai kreipdamasis į abu prezidentus ir juos atlydėjusias delegacijas popiežius Pranciškus dėkingai prisiminė jo šiltą priėmimą piligrimystėje į Izraelį ir Palestiną. Šventasis Tėvas dėkojo Š. Peresui ir M. Abasui, kad jie tuoj pat palankiai atsiliepė į kvietimą atvykti į Vatikaną maldingai prašyti taikos dovanos, ir garbingajam broliui Baltramiejui prisijungus prie šios iniciatyvos, yra vilties, kad šis įvykis ženklins pradžią naujos derybų kelionės, kurioje pirmenybė bus teikiama visus siejantiems, o ne skiriantiems dalykams. Beje, kaip tik tokiu principu vadovavosi neseniai kanonizuotas popiežius Jonas XXIII savo taikingomis iniciatyvomis XX amžiaus antroje pusėje. „Jūsų buvimas čia, brangūs prezidentai, yra didis brolybės ženklas, kurį jūs duodate kaip Abraomo vaikai“, – sakė popiežius Pranciškus, primindamas bendras visų trijų monoteistinių religijų ištakas. Bet svarbiausia, kad tokiu būdu konkrečiai išreiškiamas pasitikėjimas Dievu, istorijos Viešpačiui, kuris šiandien žvelgia į mus visus, kaip brolius ir kurie trokšta mus vesti savais keliais. Šventasis Tėvas pažymėjo, kad Vatikano soduose vykusias maldas už taiką Šventojoje Žemėje, Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje lydėjo įvairių kultūrą, tautų, kalbų ir religijų žmonių maldos. Ypač į šią akciją įsijungė katalikai, kadangi apaštališkieji nuncijai buvo pakviesti mobilizuoti vietines Bažnyčias praėjusį sekmadienį savo katedrose ir parapijų bažnyčiose melstis už taiką. Atskirus pareiškimus dėl to padarė Airijos, Kanados, Italijos, Anglijos, Pietų Afrikos, Honkongo (Kinija), Argentinos ir kitų šalių vyskupai ir pakvietė prisijungti Izraelio bei arabų valstybių diplomatinius atstovus, dvasininkus ir visus geros valios žmones. Štai Kanados vyskupų pareiškime dėl tokio paraginimo primenama, jog birželio 8-oji buvo Sekminės, ir reikšta viltis, kad Šventoji Dvasia sustiprins Vatikano susitikimo bei kitas pastangas dėl taikos ir teisingumo, žaizdų išgydymo ir susitaikymo Šventojoje Žemėje ir visuose Artimuosiuose Rytuose. Tegul ši diena bus svarbus momentas kiekvienam iš mūsų, kaip dangiškojo Tėvo vaikams, kad jie patirtų Dievo taikos dovaną. Šventosios Žemės katalikų vyskupų ordinarų asamblėjoje laišku buvo pakvietusi savo tikinčiuosius ir visus krikščionis melstis už taiką Vatikane vykusio susitikimo metu, ypač jo pradžioje 19 valandą bent dvi minutes susikaupti tyliam apmąstymui, kai bažnyčiose buvo skambinama varpais.

Visa tai tik patvirtina, kad tokiu maldos susitikimu buvo atsiliepiama į gilų troškimą tų žmonių, kurie „ilgisi taikos ir svajoja apie pasaulį, kuriame vyrai ir moterys galėtų gyventi kaip broliai ir seserys, o ne kaip konkurentai ir priešai“, – invokacijoje aiškino popiežius Pranciškus. Jis pažymėjo, kad tokį pasaulį, koks yra, mes paveldėjome iš praeities kartų, bet turime atsakomybę ir kokį jį paliksime savo vaikams, kurie jau yra išsekę nuo konfliktų, ilgisi taikingos aušros. „Tie vaikai prašo mūsų nugriauti priešiškumo sienas ir žengti dialogo ir taikos keliu, kad nugalėtų meilė ir draugystė“, – sakė Šventasis Tėvas. Tęsdamas jam labai artimą rūpinimosi vaikais ir jaunais žmonėmis temą, Popiežius priminė, kad „daug, pernelyg daug vaikų tapo nekaltomis karo ir smurto aukomis, jie – tarsi jauni medeliai išrauti pačiame žydėjime“. Štai kodėl visų pareiga yra siekti, kad ta mažųjų auka nenueitų veltui, kad tų vaikų šventas atminimas įkvėptų didesnį ryžtą siekti taikos, tęsti dialogą, kantriai nuolat austi pagarbaus ir taikaus sambūvio audinį Dievo garbei ir visų gerovei. Šventasis Tėvas paneigė populiarią nuomonę, kad tikrasis heroizmas atsiskleidžia kovose, pabrėždamas, kad „taikos kūrimui reikia žymiai daugiau drąsos negu kariavimui“, kad reikia daugiau ryžto paieškai būdų susitikti, kalbėtis, sėsti prie derybų stalo, vengti susipriešinimo, gerbti susitarimus, o ne konfliktuoti, pasiduoti provokacijoms, smurto apraiškoms ar veidmainystėms. Geriems darbams, palankiam nusistatymui, ištikimybei ir pasiaukojimui ir politikai reikia drąsos, atkaklumo ir jėgų. „Istorija mus moko, kad vien žmogiškųjų jėgų nepakanka taikos siekyje, nes, kaip ir kitose srityse vyksta gėrio ir blogio kova. Šėtonas, pasitelkęs įvairias priemones, kartais sugeba užblokuoti, atrodo, jau beveik pasiektą taiką, – tvirtino popiežius Pranciškus. Todėl visi, net ir politiniai lyderiai, turi šauktis Dievo pagalbos, – ir tai yra didžios atsakomybės aktas prieš savo sąžinę ir savo tautas“. Šventasis Tėvas paragino nutraukti smurtą ir neapykantą pabrėždamas, jog tai galima padaryti tariant vienintelį žodį: „brolis“. Tačiau tai – ne simbolinis artumo pabrėžimas, bet gilaus tikėjimo raiška, nes „kad galėtume ištarti šį žodį, turime pakelti akis į dangų ir vienas kitam pripažinti, jog esame vieno tėvo vaikai“, – baigdamas įsimintiną kalbą sakė popiežius Pranciškus.

Popiežiaus taikos malda

Kreipdamasis į dangiškąjį tėvą, Jėzaus Kristaus Dvasioje ir prašydamas Švč. Mergelės Marijos, Šventosios Žemės dukros ir mūsų Motinos, užtarimo, Popiežius sukalbėjo jo paties sukurtą taikos maldą.

Viešpatie, taikos Dieve, išgirski mūsų maldavimą!

Kiek daug kartų ir kiek daug metų mes bandėme išspręsti savo konfliktus mūsų pačių jėgomis ir mūsų ginklų galia. Kiek daug esame patyrę priešiškumo ir tamsos akimirkų; kiek daug gyvenimų buvo sugriauta; kiek daug palaidota vilčių… Bet mūsų pastangos liko bevaisės.

Dabar, Viešpatie, ateik mums pagalbą! Suteik mums ramybę, išmokyk mus taikos; vadovauk mūsų žingsniams taikos kelyje. Atverk mūsų akis ir mūsų širdis, suteik mums drąsos ištarti: „Niekada daugiau karo! Per karą viskas prarandama!“ Pripildyk mūsų širdis drąsos imtis konkrečių veiksmų taikos siekiams.

Viešpatie, Abraomo Dieve, pranašų Dieve, meilės Dieve, kuris mus sukūrei ir mus šauki gyventi kaip brolius ir seseris, suteik mums jėgų kasdien būti taikos įrankiais; įgalink mus matyti kiekvieną, kurį sutinkame savo kelyje, kaip mūsų brolį ar seserį. Padaryk mus jautrius maldavimams mūsų piliečių, kurie prašo, kad mes savuosius karo ginklus perkeistume į taikos inventorių, savo baimės kupiną nerimą – į tvirtą pasitikėjimą ir mūsų kivirčus į atleidimą.

Palaikyk mumyse vilties liepsną, kad kantriai ir atkakliai galėtume siekti dialogo ir susitaikymo. Tokiu būdu galiausiai tegu triumfuoja taika, o žodžiai „pasidalijimas“, „neapykanta“ ir „karas“ tebūnie ištremti iš kiekvieno vyro ir moters širdies. Viešpatie, pašalink smurtą iš mūsų liežuvių ir mūsų rankų. Atnaujink mūsų širdis ir protus, kad visada mus suburiantis žodis būtų „brolis“ ir kad mūsų gyvenimo būdas visada taptų: Shalom, Taika, Salaam! Amen.

Dėmesys šventajam Jeruzalės miestui

Pamaldaus taikdarystės supratimo buvo kupinos abiejų prezidentų kalbos, sakytos Vatikano sodų pievelėje, abu prezidentai dėkojo popiežiui Pranciškui už istorinį apsilankymą Šventojoje Žemėje, kuris buvo labai svarbus ten gyvenantiems visų tikybų ir tautybių žmonėms. Abu kalbėtojai pabrėžė Šventojo miesto – Jeruzalės – reikšmę. Ir tai suprantama, nes tiek izraeliečiai, tiek palestiniečiai, nori Jeruzalę matyti savo sostine ir tai yra sunkiausias taikos derybų objektas. Katalikų Bažnyčia mano, kad Šventajam miestui galbūt galėtų būti suteiktas specialus tarptautinis statusas, kad jame taip būtų užtikrinta laisva galimybė melstis visų trijų religijų išpažinėjams ten esančiose didžiosiose jų šventovėse, kad per Jeruzalę nebūtų statoma dar viena „Berlyno siena“, kuri jau faktiškai skiria visą Šventąją Žemę, išskirdama šeimas ir padalindama bendruomenes, sukurdama didžiulius sunkumus. Palestiniečiai tą blokinę sieną vadina „gėdos siena“, o Izraelio vyriausybė įsitikinusi, jog tai neišvengiama saugumo siena, skirta apsigynimui nuo teroristų…

Pradėdamas kalbą Šimonas Peresas sakė, kad jis atvyko iš šventojo Jeruzalės miesto, kuriame dabar yra Izraelio prezidento rezidencija ir kuris yra žydų tautos plakanti širdis. Š. Peresas, kuris yra geras Biblijos žinovas, plačiai citavo 122 psalmės žodžius apie meldimą taikos ir gerovės Jeruzalei: „Tebūna palaima tavo sienose ir ramybė tavo pastatuose“. Jis pripažino, kad abi Šventosios Žemės tautos – izraeliečiai ir palestiniečiai – labai ilgisi taikos ir motinų ašaromis kenčia dėl dabartinės konfliktinės situacijos. „Taiką nelengva pasiekti, tačiau mes privalome dėl jos darbuotis visomis jėgomis, net jeigu prireiktų aukos ir kompromisų, – sakė Izraelio prezidentas. – Mes visi kartu ir dabar, izraeliečiai ir palestiniečiai, galime šią kilnią viziją paversti laiminga tikrove, galime atnešti taiką savo vaikams“. Pateikęs daugiau Šventojo Rašto citatų dėl Dievo įsakymo taikos siekimui ir pažymėjęs, jog „tai – mūsų pareiga, šventa tėvų misija“, Š. Peresas savo kalbą užbaigė malda: „Tasai, kuris sukūrė taiką danguje, tesuteikia ją mums, Izraeliui ir visam pasauliui, ir sakykime: „Tebūnie“. Amen“. Jau 90 metų sulaukęs Izraelio prezidentas, kuris netrukus užbaigs savo politinę karjerą, prie iš anksto parengto teksto pridėjo keletą asmeninių pastabų, pažymėjo, jog savuoju patyrimu žino, kas yra karas ir jame… išdraskytos šeimos. Jis pažadėjo, kad visą likusį gyvenimą nepaliaus „veikti dėl taikos, dėl būsimų jų kartų“.

Palestinos prezidentas Mahmudas Abasas savo kalboje ne kartą cituodamas Bibliją ir musulmonų šventraštį Koraną, kurį, kaip teigiama, moka kone mintinai, šlovino Gailestingąjį Dievą, kad Jeruzalę pasirinko savo vartais, melsdamas saugoti šį šventovių pilną palaiminimų ir taikos miestą ir visa, kas jį supa. Jis priminė Šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Jei taika bus sukurta Jeruzalėje, ji bus liudijama visame pasaulyje“. Todėl Abasas meldė Viešpaties paremti pastangas, „kad Jeruzalė būtų visų pirma saugi vieta visiems tikintiesiems, kad joje galėtų melstis trijų religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – išpažinėjai, kad visi ją galėtų laisvai lankyti, kaip nustatyta šventajame Korane“. Baigdamas savo labai pamaldų pareiškimą, Palestinos prezidentas prašė Dievo atnešti visapusišką ir teisingą taiką savo šaliai, Artimųjų Rytų regiono ir viso pasaulio žmonėms ir tautoms, kad jos galėtų džiaugtis stabilumo ir sambūvio vaisiais. „Mes norime taikos sau ir mūsų kaimynams. Mes siekiame gerovės ir ramybės patiems sau ir visiems kitiems. O, Viešpatie, atsiliepk į mūsų maldas ir padaryk mūsų pastangas sėkmingas dėl tavęs, kuris esi teisingiausias, gailestingiausias pasaulių Viešpats“, – meldė M. Abasas.

Užbaigdami Maldos už taiką Šventojoje Žemėje susitikimą, jo dalyviai vieni kitiems spaudė rankas ir linkėjo ramybės. Po to popiežius Pranciškus, patriarchas Baltramiejus ir abu prezidentai Vatikano soduose pasodino alyvmedį, kaip taikos ženklą izraeliečių ir palestiniečių tautoms, ir bičiuliškai pabendravo privačioje aplinkoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija