Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Edvardas ŠIUGŽDA

Nuotrauka iš fotopedia.com

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

(Tęsinys.
Pradžia nr. 11, 12, 14, 15, 17, 20)

Troleibusas važiuoja toliau tuščiomis miesto gatvėmis. Įlipa vienas kitas keleivis ar keleivė. Kai kur keleiviai po vieną ar du išlipa. Kaip ir gyvenime – kiekvienas į jį įeiname gimdami ir gyvendami, paskiau kiekvienas mirštame...

Vakar mano senas pažįstamas Paulius pasakojo: „Su vaikais sunku susitarti. Kulautuvoje pasistatėme didelį namą, galvojome, gyvensime su vaikais. Tačiau mažame miestelyje gyventi jie nenorėjo, išsivažinėjo. Kai atvykau į Vilnių, įsigijau didelį butą, siūlydamas vaikams gyventi kartu. Bet jie ir vėl nenori gyventi su tėvais: jie nori tai Anglijoje, tai Airijoje įsitvirtinti. Ir anūkas nesutinka gyventi kartu. Daug už šildymą vieni mes neišgalime. Matau, kad nei vaikams, nei anūkams mes jau nerūpime – jaunimas savaip galvoja. Ir nesvarbu, ar turi vieną, ar trejetą vaikų – jie mąsto savaip, ne taip, kaip mes norėtume. Teks senatvėje eiti į senelių namus“. Taip, išties sunku ilgametę patirtį turintiems tėvams. O juk Paulius ne bet kas – jis ėjo aukštas valstybės pareigas, jis dažnai kalba įdomius dalykus per radiją, tačiau tai neapsaugo nuo jo vaikų nuklydimų. Jaunimas nepaiso nei išmintingų patarimų, nei gerų perspektyvių galimybių, pagaliau, nenori globoti net savo nusenusių tėvų. Tik tai nelabai atitinka sovietinių laikų dainos žodžių: „molodym – viezdie u nas doroga, starikam – viezdie u nas počiot“ (rus. jauniems visur atviri keliai, seneliams– visur pagarba). Atrodo, kad mes net neturime ką gerbti, o jeigu turime, tai pamiršome. Ir taip galvoti tenka apie jaunąją kartą, kuri gyvena laisvės sąlygomis, net nežinodama, kas vyko okupacijos metais. Mūsų senelių, tėvų, motinų, brolių kančios, tremtinių ir partizanų vargai ir kovos jau seniai pamirštos (nors ir išleidžiama daug knygų, bet jos neskaitomos ir nenagrinėjamos). Niekam, net ir mūsų kartos žmonėms, net nesvarbu, kaip buvo iškovota laisvė, kiek aukų už ją sudėta. Australai kasdien deda gėles prie žuvusiųjų memorialo, skaito eiles, vis keisdami žuvusio kareivio nuotrauką, kurią pagerbia giminės. Tai – gražus paprotys, vertas būti ir Lietuvoje. Tačiau mūsų visuomenė to dar nesuvokia. Tai, kas buvo prieškario nepriklausomybės laikais, kai buvo kasdien pagerbiamas Nežinomas kareivis, kai nebuvo jokių televizijų ir internetų, ta pagarba buvo išsaugoma. Vytauto Didžiojo metais, 1930-aisiais, per visą Lietuvą nuvilnijo šio garbingo jubiliejaus paminėjimo renginiai, buvo statomi paminklai, ir nors jie buvo veik visi sunaikinti okupacijos metais, tačiau pagarba prieškariniais metais tiek Vytautui Didžiajam, tiek mūsų istorijai išliko. Ir tam nereikėjo visą kraštą aprėpiančių televizijų ar tų pačių kompiuterių – pagarba, atminimas tapo įprasti kaip ir mūsų paprotinės teisės pagrindai, įaugę į kiekvieno tautiečio sąmonę. Dabartinė visuomenė, daugiausiai turinti išsilavinusių žmonių, nepajėgia atsiriboti nuo vidutinybių. Visur vertinama tik jėga, sportinis sumanumas. Štai neseniai per TV rodė, kaip Australijoje ne mokslininkai, rašytojai, ne kultūros veikėjai tampa žinomi, bet sportininkai, t.y. fizinės jėgos demonstruotojai. Ir taip yra visur – ir Amerikoje, ir Lietuvoje, ir kitur. Taigi dabartinėje visuomenėje vertinama ne pareigų atlikimo kokybė, ne didvyriškumas, ne laisvė, ne tikros pergalės kovoje už laisvę. Tai kyla ir iš mūsų nuolat besikeičiančios pasaulėjautos, neįtvirtintos moralės. Neseniai Livutė vėl prisiminė, kaip pirmoje kelionėje į užsienį, Švediją, su užsieniečiais elgėsi estų pastoriaus žmona, pagimdžiusi net septynis vaikus, – ji vis norėjo atkreipti norvego, vėliau tapusio žymiu šalies politiku, dėmesį. Livija su šypsena prisimena tą pastorių, kuris temokėjo tik anekdotus pasakoti, o jo žmona – vyrus užsieniečius vilioti. Per pietus estė vis taikydavo atsisėsti prie to norvego, žymaus politiko, o tas bėgdavo nuo jos. Ir tuometinis mūsų krikščionių demokratų partijos vadovas, vėliau tapęs ir seimo nariu, pasirodė ne visai gražiai: tvarkydavo savo reikalus (iškaulydamas pinigų iš vietos gydytojų), grįždavo prisivaišinęs ir jau nepajėgdavo daryti pranešimų (buvo net Livijai siūlyta kalbėti, bet ji, neturėdama įgaliojimų, atsisakė). Taip mūsų, tuometinių homo sovieticus žmonių, sąmonę buvo tvirtai užgožęs tas jau įprastas, bet visiškai netinkamas gyvenimo būdas. Tačiau ar jis nepablogėjo, kai lipant per kitų galvas siekiama kitam pakenkti ir sau gerovę susikurti?

Kodėl gana dažnai net ir gabus mokslininkas neišmano visuomeninės reikšmės klausimų? Jam atrodo, kad svarbūs yra tik jo specifiniai klausimai. Būdamas profesionalas, toks mokslininkas dažnai atitrūksta nuo opių visuomenės klausimų ir apskritai praranda ryšį su tauta, su konkrečiu žmogumi. Ir taip galvoti galima ne tik apie mokslininką, pedagogą, kultūrininką ar poetą, bet ir dvasininką, pamėgusį pateikti tik evangelijos citatas ar į Šventojo Rašto komentarus įsigilinusį „žinovą“. Stebiuosi savo kaimynu, nagrinėjančiu Šventojo Rašto komentarus ir tokiu savo sumanumu pralenkusiu net daugumą kunigų, tačiau jis pasilieka tarp tų, kurie Šventojo Rašto taip ir liks neperskaitę – jame Kristaus su meile raminamas artimas neliks niekada jam artimas. Galima Šventąjį Raštą skaityti dešimtis kartu, galima skaityti šimtus ar tūkstančius kartų, galima skaityti įvairiausius, net senovinius Šventojo Rašto komentarus, bet jeigu tu neturi meilės artimui, jei esi abejingas kitų vargams ir nelaimėms, jeigu tau nerūpi artimo kančios, tada tas skaitymas ar komentavimas telieka beprasmis dalykas, tuščias laiko leidimas. Todėl ir nesužavi kai kurie kunigai, kurie sekmadieniais skaito evangeliją žmonėms, bet nedarantys gerų darbų – tada jie į orą paleidžia vien gražius žodžius.

Troleibusas važiuoja toliau tuščiomis miesto gatvėmis. Įlipa porelė: pagyvenęs vyriškis ir jauna moteris, gal dar neseniai pasą gavusi. Ar ilgai jie gyvens kartu? O gal tai koks nors gudrus planas išvilioti pinigus iš gyvenimo patirtį turinčio vyriškio?

Visokios būna patirtys, visokių žmonių sutinki gyvenime. Net ir protingas žmogus, net ir mokslininkas, turi tų patirčių semtis visą gyvenimą, nes gali atsitikti nelaimė. Tos patirtys būna prasmingos, bet labai dažnai skausmingos. Būna svarbu, kaip žmogus sugeba atsilaikyti prieš negandas, prieš klastingas viliones. Ir tai pasitaiko netgi išsilavinusiems žmonėms. Net ir mokslininkas, gabus profesorius tik savo amžiaus pabaigoje gauna karčią patirtį. Nepriklausomoje Lietuvoje atsiranda merginų, siekiančių klasta, pagaule išvilioti pinigų ar net visą turtą iš pagyvenusių vyriškių. Apie tai mažai kalbama (nes apgautasis savo liūdnos patirties neviešina), bet taip yra. Livutės pažįstama Birutė kaip įmanydama gelbėjo savo senyvą brolį nuo paklydimo. Tiesa, ji tai darė per daug įkyriai ir netgi atgrasiai. O ta mokslininko, turėjusio profesoriaus vardą, istorija, nors ir skaudi, bet  yra pamokanti. Brolis, ilgai nepasidavęs tame universitete paplitusiam dėstytojų viliojimui, neatsilaikė prieš vieną intrigantę ir pasidavė jos kerams: ateidavusi ji pas profesorių su mini sijonu, prašydavo pasirašyti įskaitą ar egzaminą, paskiau pradėjusi vilioti jį, jau pasiekusį daugiau nei 70 metų, meilės vilionėmis, kol jis įtikėjo jos „nuoširdžia“ meile, pasidavė įkalbinėjimams parduoti butą, automobilį, pasiimti pinigus iš savo sąskaitos ir išvažiuoti į užsienį. Sesuo, Livijos pažįstama, visaip prašė padėti jos brolį atkalbėti nuo studentės vilionių, tačiau Livutė padėti negalėjo – kaip gi kišiesi į suaugusių žmonių santykius. Keli skambučiai ir susitikimai su juo neatgrasė nuo klastingos moteriškės kerų. Toji „meilės“ istorijos preliudija tęsėsi gana ilgai. Kai paaiškėjo, kad klastingoji studentė dėstytoją visiškai apgavo, kai jis pardavė savo namą, butą, automobilį, o jo „meilė“ pasiėmė visus gautus pinigus ir išvijo, nutraukdama bet kokius santykius, jis suprato, kad liko jai visai nereikalingas – auka buvo apgauta, sudorota, apčiulpta ir išmesta. Aišku, vyras puolė pas savo buvusią žmoną, prašydamas atleidimo, bet toji klaidos jam neatleido. Sūnus kažkiek dar palaikė santykius, o žmona ir dukra nuo jo nusigręžė, juo labiau, kad žmonos ir visos šeimos gyvenimas buvo sutryptas dėl juodžiausių vienos intrigantės kėslų. Profesoriaus bendradarbiai, kai kurie irgi pakliuvę į moteriškų kerų pinkles, tik šaipėsi, kaip jis, taip ilgai atsispyręs studenčių klastoms (o tokių dažnai pasitaiko mūsų universitetuose), vis dėlto neatsilaikė ir pateko į pirmakursės iš provincijos pinkles. Neturėdamas kur gyventi, Jonas prašė sesers Birutės priimti nors į sodą priemiestyje apsigyventi, tačiau sesuo atsisakė – per daug buvo ir pati nukentėjusi, vos neprarasdama ir to sodo su nameliu, kurie buvo jau beveik atitekę klastingajai intrigantei, sugebėjusiai įkalbėti parduoti ir tą sodą su nameliu, priklausiusį jiems abiems, broliui ir seseriai. Brolis, atstumtas ir žmonos, ir sesers, ir vaikų,  važiavo į Norvegiją, ieškojo darbo, tačiau nieko gero nesuradęs gyveno kaip benamis, susirentęs landynę iš popieriaus ir faneros. Netikėtai ten jį pamatė kaimynė, dirbusi labdaros organizacijoje, – ji nustebo, tarp benamių pamačiusi pažįstamą profesorių. Maitino, pagelbėjo maistu. Darbo jis vis vien negavo. Paskiau jį priėmė kažkoks norvegas, bet laikė vergu, nes šis esą yra atvykėlis. Neiškentęs profesorius išbarė jį išnaudojantį ir iš jo besityčiojantį norvegą, kad nesupranta, jog Lietuva nėra Rusija, jog ji tik buvo okupuota. Pamatęs, kad Norvegija jį nuvylė, išvažiavo. Laimė, buvo pasilikęs minimaliai pinigų, leidusių pasiekti Lietuvą. Beje, Norvegijoje jis sutiko ir daugiau profesorių, pakliuvusių į nelemtas aplinkybes.

Grįžęs į Lietuvą, profesorius vėl ieškojo galimybių kaip nors apsigyventi bendrame jo ir sesers sodo name. Tuo laiku Birutė vėl papasakojo Livijai apie brolio bėdas ir prašymus. Livutė pasiūlė Birutei: argi negalėtum įleisti brolio į tą namelį – juk žiemomis jis būna tuščias, niekas jame negyvena, įleisdama brolį į tik retkarčiais naudojamą namelį padėtum broliui ir pasielgtum kaip tikra krikščionė. Po kelių įkalbinėjimų Birutė nusileido. Apsidžiaugęs ir laimę per paskutinius metus pagaliau atradęs, supratęs savo klaidas, brolis per žiemą namelyje viską sutvarkė:  iš vieno kambario padarė du kambarius su pertvara, įvedė šildymą. Pavasarį daržą sukasė, susodino, kas jam atrodė reikalinga. Birutė sužavėta brolio tvarkingumu: jis visur sode prisodinęs gėlių, nepaliko vietos net daržovėms sodinti, išskyrus vieną kitą lysvę. Brolis sako: „Gyvenu gerai: malkų (kelmų) atvežė pusbrolis, susipjaunu rankiniu pjūkleliu, kaimynai žiūri ir stebisi, bet man mokėti už šildymą nereikia tų didelių pinigų, kurie plėšiami iš Lietuvos miestiečių“. Sesuo jam sako: „Tai džiaukis, kad nepardaviau sodo“. „Tai tavo draugei turiu dėkoti, kad tave prašė mane įleisi“, – sako brolis, o sesuo jau lyg ir pavydėdama atsako: „Matai, kaip čia gaunasi, tai aš įleidau tave gyventi, o tu dėkoji Livijai“. Kai Birutė išvažiuodama pabučiuoja brolį, jis sako: tą bučinį perduok tai mielai moteriai. Ir per seserį vis dėkoja Livutei, kad jos prašymu buvo jam leista apsigyventi namelyje. Juk Norvegijoje buvo pasiryžęs iš nevilties net nusižudyti – taip tragiškai gali baigtis kai kurios mūsų jaunų žmonių klastos, niekur teismuose nenagrinėjamos ir nebaudžiamos. Dėl panašios klastos mano vienam giminaičiui net teko bėgti iš Lietuvos – jį suviliojusi moteris, jau „ištekėdama“ penktą kartą, sugebėjo ne tik išvilioti iš jo visą turtą ir verslą, bet ir įklampinti į milijonines skolas. Tokie nauji papročiai gimsta mūsų laikų Lietuvoje...

© 2014 „XXI amžius“