2014 m. liepos 4 d.    
Nr. 27
(2098)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Etnografija

Graži ir prasminga Gegužinių pamaldų tradicija

Vlada Čirvinskienė

Maldininkės Krinčino bažnyčios šventoriuje

Tetirvinų kaimo maldininkai

Gegužė – pats nuostabiausias metas, kada gražiausiais žiedais pražysta gamta, vaiskia žaluma pasipuošia laukai, sodai, miškai, miškeliai. Girdėti nepakartojama gamtos muzika, kurios harmonijai nereikalingas bet koks žmogaus įsikišimas. Viso pasaulio dirigentas yra Visagalis Viešpats. Jo pagalba Atgimimo šventė vyksta  ir žmonių sielose.

Gegužė yra skirta Švč. Mergelei Marijai. Visą mėnesį ją garbinome giedodami litaniją, į Švč. Mergelę Mariją kreipėmės pačiais gražiausiais žodžiais, skambėjo pačios gražiausios giesmės. Marijos mėnesį džiaugiamės jos išaukštinimu, jai suteiktomis malonėmis ir dėkojome Viešpačiui, kad mums davė tokią Motiną.

Gegužę Bažnyčia pakvietė visus katalikus kas vakarą rinktis į parapijų bažnyčias, prie sodybose, laukuose, pakelėse stovinčių koplytėlių, prie namuose papuoštų Švč. Mergelės Marijos altorėlių, kaimo seklyčiose, ar net savo namuose Gegužinėms pamaldoms, liaudyje dar vadinamoms Mojavomis.

XIX amžiaus pabaigoje Gegužinių pamaldų tradicijos atkeliavo ir į Pasvalio kraštą. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos Gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos Mojavos ypatingos tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama. Gegužinių pamaldų tradicija daugelyje Lietuvos vietų, taip pat ir Pasvalio krašte, atgijo prasidėjus Atgimimui, 1987 metais. Gražu ir prasminga, jog ši tradicija šiandien plinta ne tik kaimuose – giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, menantys puošnias ir skambias savo jaunystės laikų Mojavas. Džiugu, kad šios tradicijos kasmet atgaivinamos ir plečiamos visose dekanato parapijose. Pasvalio katalikės moterys bei Gyvojo rožinio draugijos maldininkai jau keletą metų domisi Gegužinių pamaldų papročiais ir tradicijomis, pamaldose apsiplanko ir kartu pasimeldžia bei pabendrauja su tikinčiaisiais.

Šiais metais Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio draugijos dvasinis vadovas kun. Miroslav Anuškevič pateikė idėją aplankyti parapijų Gegužines pamaldas kartu su jaunimu, domėtis šių pamaldų papročiais, tradicijomis. Išvykas nutarta organizuoti pasibaigus dekanato Jaunimo dienoms.

Kun. Miroslav ir jaunieji Gyvojo Rožinio draugijos maldininkai kartu su Pasvalio katalikėmis moterimis aplankė keletą gretimų parapijų bei kaimų. Visur juos pasitiko nuoširdūs parapijų klebonai bei maldininkai, gražiai papuošti altorėliai, Šv. Mergelės Marijos Mojavinių pamaldų paveikslai. Nepaprastą  šventiškumą lydėjo rūpestingumas, meilė, tyrumas, ramybė. Marijos altorius puošė baltutėlės nėriniuotos staltiesės. Altoriai buvo išdabinti vienur mirtomis, kitur – tujomis, buvo net rūtų vainikas bei bijūnų, tulpių, jazminų puokščių.

Pirmiausia aplankyta Krinčino Šv. apašt. Petro ir Povilo parapija. Prie bažnyčios pasitiko klebonas kun. Algirdas Petkūnas, Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Kazytė Uogelienė bei parapijiečiai. Gegužinės pamaldos prasidėjo Švč. Mergelės Marijos litanija, pabaigoje suskambo giesmė Marijai. Pasibaigus pamaldoms, šventoriuje aplankyti mirusiųjų kunigų kapai bei artimieji ir pažįstami, besiilsintys Krinčino kapinėse. Paskui pasukta Ličiūnų kaimo link. Kaimo viduryje prie klėtelės jau laukė svečių kaimo bendruomenės pirmininkė Joana Kairienė ir jos vyras Algimantas. Šeimininkai pakvietė į klėtelę, kurioje ryškia šviesa spindėjo Šv. Mergelės Marijos paveikslas. Klėtelėje jau buvo susirinkę kaimo maldininkai su Krinčino klebonu kun. A. Petkūnu. Čia buvo įvairus amžiaus tikinčiųjų, net ir jaunimo. Pamaldas Švč. Mergelės Marijos litanija pradėjo klebonas Algimantas. Pabaigoje suskambo giesmė Mergelei Marijai. Po to pamaldas vedė maldininkė Joana su šeima. Buvo kalbami poteriai, malda šv. Teresėlei. Kaip paaiškino šeimininkas Algimantas, kai į Gulbinėnų parapiją keliavo šv. Teresėlės relikvijos, jos per atsitiktinumą aplankė ir Ličiūnų kaimą. Todėl tikintieji, niekuomet nepamiršta sukalbėti padėkos maldos šv. Teresėlei. Pasimelsta ir už iškeliavusius į amžinybę. Kaimo maldininkai atsiprašė už savo dienos paklydimus, šlovino Viešpatį, dėkojo Švč. Mergelei Marijai už suteiktas malones bei meldė visiems ramios ir palaimingos nakties.

Po pamaldų dar ilgai sėdėta kartu su parapijos klebonu klėtelėje prie mėtomis garuojančio arbatos puodelio, kvepiančios kaimiškos duonos riekės bei skanaus sūrio, kumpio sumuštino. Dar Ilgai dalintasi prisiminimais apie Gegužinių pamaldų papročius, tradicijas praeityje ir dabartyje. Kaip papasakojo J. Kairienė, net ir sovietiniais laikais šiame kaime vykdavo pamaldos, tik kitoje vietoje. Šią klėtelę kaimo bendruomenei padovanojo Agatytė Indrišėnaitė. Ji tik priprašė, kad čia visuomet būtų organizuojamos kaimo Gegužinės pamaldos. Šią klėtelę prižiūri Joana ir Algimantas Kairiai, o jiems padeda visa kaimo bendruomenė. Kaip pasakojo klėtelės šeimininkai, vasarą joje bei kieme vyksta bendruomenės susibūrimai, šventės. Klėtelėje yra nuotraukų, kurios vysk. Jonui Kauneckui priminė tėviškę, artimuosius, kunigystės ir vyskupystės metus, šio kaimo žmonių istorijas bei jų gyvenimą.

Kitomis dienomis aplankyta Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapija bei Girsūdų kaimas. Daujėnų bažnyčioje pasitiko Gyvojo Rožinio būrelio vadovas Alfonsas Prakaitis, jo pagalbininkė Genutė bei kiti maldininkai. Pamaldas vedė A. Prakaitis bei Petras Karoblis. Pabendravus su Daujėnų tikinčiaisiais aplankytos kapinės. Paskui keliauta į kitą šios parapijos kaimą – Girsūdus. Sustojus prie kaimo sodybos pasitiko jos šeimininkai Pranas ir Anėlė Bedaliai bei Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio draugijos vadovės pavaduotoja Aldutė Banelienė, kurie pakvietė į išpuoštą šventovę. Pamaldas vedė maldininkas iš Girsūdų – Jonas Vadapalas. Baigiantis pamaldoms buvo sugiedota giesmė „Dangaus Karalienė“. Po Gegužinių pamaldų klausytasi pasakojimų apie jų papročius ir tradicijas. Vaišintasi ir dainuotos įvairios lietuvių liaudies dainos.

Vėliau apsilankyta Tetirvinų kaimo Gegužinėse pamaldose, kurios vyksta kaimo bendruomenės namuose. Čia pamaldų eiga jau daug metų rūpinasi buvusi ilgalaikė Skrebotiškio Švč. Jėzaus širdies parapijos Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Verutė Vasiliauskienė, Pasvalio Katalikių moterų draugijos narė Danutė Špokevičienė bei kitos šio kaimo maldininkės. Išradingai įrengtas altorėlis, nupinti vainikai, papuošta gėlėmis. Nuolat kaimo maldininkes aplanko kun. Raimondas Simonavičius iš Skrebotiškio parapijos.

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio draugijos maldininkai dalyvavo Gegužinėse pamaldose Talkonyse, kunigo kankinio Alfonso Lipniūno tėviškėje, o kartu su Marijos legiono sesėmis – Pasvalio senelių namuose. Čia šv. Mišias aukojo bei Gegužines pamaldas vedė parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius, koncelebravo kun. Miroslav Anuškevič.

Apie Gegužinių pamaldų papročius ir tradicijas Gyvojo Rožinio draugijos maldininkai dalinosi po Gyvojo Rožinio šv. Mišių bei katechezės, agapėje. Gydytoja Adėlė pasakojo apie savo vaikystę, nuostabius gegužės vakarus, ievų, jazminų žydėjimą. Visi aplinkiniai gyventojai, Dievo ir Marijos kviečiami, rinkdavosi į artimiausią pirkią melstis. Gydytojai atmintyje išliko ant altoriaus degančios žvakės, kurios tarsi atspindi Dievo duotą žmogui gyvenimą šioje žemėje. Sujaudino tremtinių Marijos ir Genutės pasakojimas. Marytė su savo šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą 1941 metų birželį. Tai buvo pats baisiausias trėmimas. Bet ir tremtyje lietuviai nepamiršo Gegužinių pamaldų. Gegužę susirinkdavo visi į vieną baraką ir melsdavosi, net skambėdavo lietuviškos dainos bei armonikos melodijos. Kartais prižiūrėtojai bardavosi, gąsdindavo įvairiomis bausmėmis, o kartais nesakydavo nieko. Tremtyje ne visi turėjo rožančius, todėl tekdavo pasidaryti juos iš duonos. Tik malda išgelbėjo iš Sibiro baisybių ir suteikė galimybę vėl sugrįžti į savo gimtinę. O Genutę ir jos šeimą su kitais pasvaliečiais ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d. Vakare iš gyvulinių traukinio vagonų girdėjosi Švč. Mergelės litanija, giesmės Mergelei Marijai. Tremtiniai buvo stiprūs savo dvasia, nes juos už rankos laikė Viešpats ir globojo Švč. Marija. Tai padėjo visiems nugalėti Sibiro šaltį ir badą, iškentėti patyčias, apsaugojo net nuo visokių nelaimių bei mirties. Tik tikėjimas leido vėl visiems laimingai sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.

Maldininkės Genutė ir Danutė pasakojo, kad į Gegužines pamaldas rinkdavosi visi kaimo gyventojai, niekieno nevaromi. Šeštadieniais po pamaldų visuomet vykdavo linksmybės. Užgrodavo armonika, ir jaunimas eidavo šokti, o senesni tiesiog stebėdavo šokančius, šnekučiuodavosi. Kartais į namus grįždavo jau paryčiui.

Maldininkė Aleksandra pasakojo, kad į Gegužines pamaldas rinkdavosi parapijos bažnyčioje, kada užbaigdavo visus dienos darbus.

Dar nepasisvečiuota Talačkonių, Meškalaukio, Nakiškių, Dagių, Mikoliškio, Saudogalės, Raubonių ir kituose kaimuose bei parapijose. Gal čia apsilankysime kitais metais? Mes puikiai saugome savo parapijų, bendruomenių papročius ir tradicijas bei perduodame jaunimui. Tai padeda stiprėti dvasiškai ir nepamiršti savo gyvenamosios vietovės istorijos svarbiausių ištakų ir dabarties.

Pasvalio rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija