| RUBRIKOS |
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| Nebijojęs aukotis dėl Dievo ir Tėvynės AA mons. Alfonsas SVARINSKAS (1925 01 211954 10 032014 07 17)
Liepos 17 dieną po sunkios ligos mirė nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyvus Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, ilgametis sovietinių kalėjimų ir lagerių kalinys, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos Garbės narys, dimisijos pulkininkas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė išreiškė užuojautą dėl mons. A. Svarinsko mirties. Pasak Prezidentės, neišsižadėjęs religinės ir tautinės veiklos, mons. A. Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis jos ateitimi. Tai buvo ypač stiprus ir sukrečiančią sovietmečio tikrovę patyręs žmogus, išgyvenęs nuolatinius persekiojimus, kankinimus, nesibaigiančius trėmimus ir kalėjimus, sakoma valstybės vadovės užuojautoje. Seimo pirmininkė L. Graužinienė savo ir Seimo vardu irgi išreiškė užuojautą. Lietuva neteko atsidavusio ir iškilaus katalikų dvasininko, atkaklaus kovotojo už tėvynę Lietuvą, nuoširdaus ir gėrį skleidusio žmogaus. Alfonso Svarinsko gyvenimas nebuvo lengvas, jam teko patirti tremties ir lagerių rūstybę. Tačiau ne skaudi gyvenimo patirtis atsispindėjo jo veide ir visoje esybėje, o žmonėms dalinama šviesa ir išmintis, rašoma Seimo pirmininkės užuojautoje. Seimas plenariniame posėdyje tylos minute pagerbė mons. A. Svarinsko atminimą. A. Svarinskas gimė 1925 m. sausio 21 d. Kadrėnų kaime, Ukmergės apskrityje. Pradžios mokyklą lankė Vidiškiuose (14 skyrius), Ukmergėje (5 skyrių) ir Deltuvoje (6 skyrių), vėliau mokėsi Ukmergės Antano Smetonos gimnazijoje. Namuose auklėtas katalikiška-patriotine dvasia. 1942 metais A. Svarinskas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje. 1946 metų pavasarį sovietinio saugumo pareigūnų pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo partizanauti. 1946 metų vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, Alfonsas Svarinskas padėjo Didžiosios Kovos apygardos partizanams spauda, maistu ir kitais jiems reikalingais dalykais. Po to, kai keletas suimtų partizanų tardymų metu išdavė jo įsitraukimą į pogrindinę veiklą ir Alfonsas pajuto ypatingą sovietinio saugumo pareigūnų dėmesį, 1946 metais, nebaigęs studijų seminarijoje, išėjo pas Didžiosios Kovos apygardos 5-ojo bataliono partizanus, bendravo ir su Vyčio apygardos Šarūno partizanais. Aprūpindavo partizanus medikamentais, spauda, dokumentais. 1946 m. gruodžio 31 d. Kaune ties Vytauto bažnyčia buvo areštuotas ir pagal turimą sovietinio saugumo medžiagą apkaltintas kaip Šarūno ryšininkas, tris mėnesius tardytas, žiauriai kankintas ir karo tribunolo nuteistas dešimčiai metų pataisos darbų stovykloje. Šį nuosprendį Alfonsas Svarinskas apskundė ir Maskvos įsakymu tribunolo sprendimas buvo panaikintas, tačiau po naujo tardymo ypatingasis pasitarimas (garsioji trojka) vėl nuteisė jį tokia pačia bausme. Už antisovietinę veiklą nuteistas 10 metų darbo pataisos lageriuose ir 5 metams pilietinių teisių atėmimu. 19471956 metais kalėjo Intos ir Abezės (Komija, Rusija) lageriuose, dirbo naktiniu sargu, felčeriu ligoninėje. Abezėje, Centrinėje lagerio ligoninėje, kartu su Alfonsu Svarinsku kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 metų spalio 3 dieną slapta įšventino jį kunigu. Į Lietuvą kun. A. Svarinskas grįžo 1956 metais ir 19561957 metais tarnavo altaristu Kulautuvos (Kauno r.) parapijoje, 1958 metais tris mėnesius buvo vikaras Betygalos (Raseinių r.) parapijoje. 1957 metų gruodį sovietų saugumas kratos metu rado keletą senų knygų, išleistų dar Nepriklausomoje Lietuvoje, tarp jų A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją. 1958 metų balandį vėl areštuotas ir nuteistas šešeriems metams nelaisvės už lietuviškos antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 19581964 metais kalėjo Mordovijos lageriuose. 1961 metais už akių A. Svarinską dar nuteisė ir LSSR Aukščiausiasis teismas ir pripažino ypač pavojingu recidyvistu. Tuomet A. Svarinskas buvo perkeltas į ypatingojo režimo kalėjimą. 1964 m. balandžio 12 d. buvo išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą tik po 20 mėnesių vėl gavo leidimą dirbti kunigu, nuolat buvo sekamas saugumo, negalėjo nei būti įregistruotas, nei dirbti kunigo darbo. Tuo metu A. Svarinskas gyveno Vilniuje, apie tai žinojo milicija, sekė saugumas ir nuolat reikalavo, kad jis išvažiuotų iš Lietuvos. Šių reikalavimų kunigas Alfonsas neklausė, ir tą kartą saugumas jokių represijų nesigriebė. 1965 metų rudenį kunigas A. Svarinskas buvo paskirtas Miroslavo Švč. Trejybės parapijos vikaru. Ten vėl pasikartojo tie patys saugumo priekaištai: darbas su jaunimu. Pats kunigas Alfonsas tuo metu jautėsi patenkintas savo darbu, tačiau 1970 metų spalį sovietinio saugumo reikalavimu buvo perkeltas vikaro pareigoms į Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo parapiją. Ten darbavosi devynis mėnesius, žinoma, vėl apaštalaudamas tarp jaunimo, todėl, kaip rašo jis pats, 1971 metų vasarą su triukšmu buvo perkeltas į Igliaukos Šv. Kazimiero parapiją administratoriaus pareigoms, kartu aptarnaujant ir Patilčių Šv. Petro Išvadavimo parapiją. Igliaukoje suremontavo bažnyčią ir kleboniją. Nuo 1972 metų bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. 19761983 metais buvo Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonas. Kvietė tikinčiuosius ginti Bažnyčios laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą. 1976 m. liepos 12 d. paskirtas Viduklės Šv. Kryžiaus parapijos klebonu. Ten vėl remontavo bažnyčią ir kleboniją. Kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises, rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę. Šis jo gyvenimo laikotarpis pažymėtas agresyviu tuometinės žiniasklaidos puolimu, nevengiant net prasimanymų ir šmeižto. 1978 metais kun. A. Svarinskas kartu su kitais kunigais disidentais įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, skelbė jo dokumentus. 1983 m. sausio 26 d. Viduklėje buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas septyneriems metams griežtojo režimo lagerio bei trejiems metams tremties kaltinant antitarybine agitacija ir propaganda. 1983 m. gegužės 6 d. nuteistas septyneriems metams griežtojo režimo lagerio ir trejiems metams tremties. 19831988 metais kalėjo Čiusovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežtojo režimo lageriuose. 1987 metais KGB užsakymu apie jį sukurtas propagandinis Lietuvos kino studijos filmas Kas jūs, kunige Svarinskai? (režisierius Ferdinandas Kauzonas, scenarijaus autorius Justinas Lazauskas, operatorius Juozas Matonis), kuriuo buvo norima sukompromituoti okupantams nepasiduodantį kunigą, tačiau kino teatruose demonstruojamas kino filmas susilaukdavo žiūrovų plojimo. Kunigą gynė Amnesty International Oregono grupė. 1988 metais Maskvoje besilankiusio JAV prezidento Ronaldo Reigano (Ronald Reagan) prašymu Komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas sutiko išlaisvinti Alfonsą Svarinską su sąlyga, kad jis iki gyvenimo pabaigos išvyks iš Sovietų Sąjungos. 1988 m. liepos 11 d. kunigas Alfonsas Svarinskas buvo išlaisvintas ir grįžo į Viduklę, o rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. Gyvendamas Vokietijoje kun. A. Svarinskas 19881990 metais lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, bendravo su daugeliu pasaulio veikėjų kaip Lietuvos disidentas, net dvylika kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, 1990 metais grįžo į Tėvynę. 1990 m. birželio 21 d. kun. A. Svarinskas buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos notaru ir Lietuvos katalikų veikimo centro vadovu, 1990 m. rugpjūčio 25 d. paskirtas Kauno arkivyskupijos kurijos kancleriu. 1990 m. lapkričio 14 d. popiežius Jonas Paulius II kun. A. Svarinskui suteikė Popiežiaus rūmų kapeliono (monsinjoro) laipsnį. 1991 m. rugsėjo 14 d. vietoj mirusio Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Valerijono Šadreikos išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatu Šilalės rinkiminėje apygardoje Nr. 70. Dirbo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijoje. 1991 m. lapkričio 8 d. buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu. Šias pareigas mons. A. Svarinskas ėjo iki 1996 metų, kai buvo paskirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos rezidentu. Tarnaudamas kariuomenėje gavo pulkininko laipsnį. 1996 metais buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu. 1997 metais paskirtas Kauno apskrities karo kapelionu ir Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektoriumi bei Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kunigu talkininku. 1998 metais paskirtas Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu. Šias pareigas ėjo iki 2000 m. kovo 30 d., kada pats, remdamasis Bažnyčios įstatymais, sulaukęs 75 metų pasiprašė išleidžiamas į poilsį ir buvo paskirtas Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentu. Mons. A. Svarinskas Ukmergės rajone praleido nemažą gyvenimo dalį. Čia prabėgo jo vaikystė, čia sulaukė pilnametystės. Prieš 18 metų gimtajame Kadrėnų kaime, atsiimtoje tėvų žemėje, monsinjoras įkūrė parką Didžiosios Kovos apygardos partizanams atminti paminklą visiems kovotojams už laisvę. Prie Mūšios tvenkinio įsikūręs vadinamasis mons. A. Svarinsko parkas užima beveik 70 ha teritoriją. Kruopščiai išpuoselėtoje parko aplinkoje gražūs takeliai veda prie keliolikos čia pastatytų kryžių, Kančios kelią žyminčių ir partizanų atminimą įamžinančių. Čia yra iškilęs Prisikėlimo kryžius, kryžius, skirtas popiežiaus Jono Pauliaus II vizito į Lietuvą dešimtmečiui paminėti, kryžiai JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, generolui Povilui Plechavičiui. Ukmergės mons. A. Svarinskui buvo per maža. Jis ir toliau važinėjo po visą Lietuvą, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, jautriai reaguodavo į bet kokį pavojų Lietuvos valstybingumui ir katalikų tikėjimui, organizuodavo maldos budėjimus, atsiimtoje savo tėvų žemėje įkūrė Laisvės kovų parką ir, tikriausiai, sunku būtų suskaičiuoti kryžius, kuriuos jis pastatė savo lėšomis. Mons. A. Svarinskas yra gavęs valstybinius apdovanojimus: Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžių (1998), Lietuvos Nepriklausomybės medalį (2000) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį (2001). Mons. A. Svarinskas visą gyvenimą ištikimai tarnavo savo idealams Tėvynei ir Dievui. Ištikimai eidamas kunigo pareigas nors ir ne kartą nukentėjo dėl savo įsitikinimų, tačiau visuomet vėl iš naujo imdavosi tų pačių darbų. Jo mintyje buvo viena: tik doras, ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę. Niekada nesukaupė jokių didesnių santaupų, bet visuomet dalijosi su tais, kurie turėjo mažiau. Nors ir galėjo susidaryti įspūdis, jis niekuomet nebuvo piktas ir rūstus. Galėjo būti griežtas ir kieto nusistatymo, tačiau drauge mokantis ir pajuokauti, užjaučiantis išnaudojamus žmones. Net ir apie savo vargus lageryje pasakodavo su šypsena. Baigdamas savo autobiografiją knygoje Nepataisomasis mons. A. Svarinskas rašė: Esu dėkingas KGB-istams, kad jie mane vertino ir davė gerą slapyvardį Neispravimyj Nepataisomasis. Visuomet stengiausi pateisinti jų gerą nuomonę apie mane. Mons. A. Svarinskas buvo didis Lietuvos patriotas, tiesus ir paprastas žmogus. Jo žodis visada buvo tikras. Toks jis išliks mūsų atmintyje. Mons. A. Svarinsko palaikai atsisveikinimui buvo pašarvoti liepos 19 dieną, šeštadienį, Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios kriptoje. Atsisveikinimas vyko liepos 1920 dienomis. Sekmadienį, liepos 20 dieną, 13 valandą, palaikai buvo perkelti į Šv. Ignoto bažnyčią. Čia atsisveikinti su monsinjoru buvo atėję kardinolas Audrys Juozas Bačkis, arkivyskupas Gintaras Grušas, vyskupai, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, premjeras Algirdas Butkevičius, buvę Seimo nariai, bendražygiai ir gausus vilniečių bei buvusių parapijiečių būrys. Šv. Ignoto bažnyčioje arkivyskupas G. Grušas aukojo šv. Mišias, meldėsi ir katalikai ukrainiečiai. Liepos 21-ąją 11 val. karstas su palaikais buvo palydėtas į Vilniaus Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedrą Baziliką. Laidotuvių šv. Mišios Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje liepos 21 dieną prasidėjo 12 valandą. Joms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, koncelebravo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, kitų Lietuvos vyskupijų ordinarai Jonas Boruta SJ, Jonas Ivanauskas, Lionginas Virbalas SJ, Eugenijus Bartulis, pagalbininkai vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Kęstutis Kėvalas, vyskupai emeritai Jonas Kauneckas ir Juozas Matulaitis, beveik šimtas Lietuvos kunigų. Homiliją šv. Mišiose pasakė arkiv. S. Tamkevičius (ją spausdiname atskirai). Po šv. Mišių laidotuvių apeigoms vadovavo arkiv. S. Tamkevičius. Karstą, uždengtą Lietuvos Trispalve, Garbės kuopos kariai išnešė iš Arkikatedros kelionei į Ukmergę, skambant šventovės varpams ir su ašaromis palydint daugybei monsinjoro bendražygių, bičiulių, seserų vienuolių, kitų jį pažinojusių bei gerbiančių žmonių iš visos Lietuvos. Ilga autobusų ir automobilių kolona nusidriekė palydėti mons. A. Svarinską į paskutinę žemiškąją kelionę amžinojo poilsio vietą jo kovos draugų Lietuvos partizanų kapinėse netoli Ukmergės, Dukstynos partizanų kapinėse. Laidotuvių koloną rūpestingai lydėjo kelių policijos ekipažas. Šalia mons. A. Svarinsko gimtojo Kadrėnų kaimo, Ukmergės miesto prieigose, esančios didžiausios ir naujausios rajone Dukstynos kapinės transporto priemonių bei žmonių buvo apgultos jau nuo pirmadienio popietės. Atrodo, kad atsisveikinti su A. Svarinsku čia suvažiavo minios gerbėjų iš visos Lietuvos. Dukstynos kapinėse, prieš daugiau nei du dešimtmečius atsiradusioje partizanams skirtoje laidojimo vietoje, monsinjoras irgi pageidavo atgulti amžinojo poilsio. Mons. A. Svarinskas buvo nusižiūrėjęs vietą po egle. Tačiau ją prieš kasant kapo duobę teko nupjauti iki pat šaknų. Vietoj jos bus pasodintos keturios eglės. Į paskutinę kelionę kunigą palydėjo Lietuvos kariuomenės orkestras, Garbės sargybos kuopos kariai, politikai ir paprasti žmonės. Netekome neeilinės asmenybės, netekome žmogaus, kuris visą gyvenimą ištikimai ir nuosekliai tarnavo savo idealams: Tėvynei ir Dievui. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas nepalūžo persekiojamas ir gąsdinamas sovietinio saugumo, nepalūžo tęsdamas lagerių vargus: buvo partizanų ryšininkas, įšventintas į kunigus sovietų okupacijos sąlygomis, bei kvietė tikinčiuosius ginti religijos laisvę ir savo pilietines teises. Jis rengė tikinčiųjų eisenas ir religines iškilmes, ugdė jaunimą, ypatingą dėmesį skyrė kovai už blaivybę. A. Svarinskas buvo įsitikinęs, kad tik doras ir tikintis jaunimas gali išsaugoti Tėvynės laisvę. Niekada nepamiršime jo principingumo, o kartais ir griežtumo, kieto nusistatymo, kada buvo kalbama apie jo ginamus idealus. Prisiminsime ir jo puikų humoro jausmą, gebėjimą užjausti bei paguosti tuos, kuriems to labai reikėjo. Net apie savo vargus lageryje jis pasakodavo su šypsena, sakydamas, jog esąs dėkingas tiems, kurie jį pasiuntė ten, kur kunigas yra reikalingiausias. Jis buvo didis patriotas, tiesus ir paprastas žmogus, jo žodis visada buvo tikras toks jis išliks mūsų atmintyje, prie kapo duobės kalbėjo valstybinių laidotuvių komisijos pirmininkas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas. Paskui kalbėjo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kovo 11-osios Akto signatarų klubo pirmininkė Birutė Valionytė, rezistentas Petras Plumpa (jų kalbas spausdiname atskirai). Paskutinis prie kapo žodį tarė Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos štabo viršininkas Vytautas Balsys. Jis perskaitė mons. A. Svarinsko bendražygio, kartu su juo studijavusio kunigų seminarijoje Jono Čeponio žodžius. Laidotuvių apeigas atliko arkivyskupas S. Tamkevičius. Laidotuvių komisijos pirmininkas J. Olekas, padėkojęs visiems, palydėjusiems į paskutinę kelionę mons. A. Svarinską, pakvietė į jo įrengtą Didžiosios Kovos apygardos partizanų parką prie Mūšios, kur visi galėjo pasigėrėti monsinjoro atliktu darbu ir paragauti kareiviškos košės. * * * Kviečiame visus, turinčius liudijimų apie mons. A. Svarinską, pasidalinti jais su XXI amžiaus skaitytojais.
© 2014 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |