Svetainė
įkurta
2001 m. spalio 3 d.
| RUBRIKOS |
|
|
| PRIEDAI |
|
|
| ARCHYVAI |
| 2001
metai |
| PRIEŠPASKUTINIS
NUMERIS |
|
|
| MŪSŲ RĖMĖJAS |
|
|
| REKLAMA
LAIKRAŠTYJE |
| Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją |
| Popiežiaus Pranciškaus vizito Korėjoje aplinkybės Mindaugas BUIKA
Istoriniai pasauliečių nuopelnai ir kankinystė Popiežiui Pranciškui su apaštaliniu vizitu šiuo metu lankantis Korėjoje (apie to vizito įvykius išsamiau bus rašoma kituose XXI amžiaus numeriuose) ypač plačiai svarstomas ir krikščionims aktualus tos unikalios tautos susitaikymo ar net galimo suvienijimo (Vokietijos pavyzdžiu) klausimas. Tarp didžiųjų Kinijos ir Japonijos valstybių pusiasalyje įsiterpusi ir nuo XX amžiaus vidurio padalinta apie 75 milijonų gyventojų turinti Korėja yra didžiausių kontrastų šalis. Demokratinė ir ekonomiškai klestinti Pietų Korėja yra viena krikščioniškiausių Azijos valstybių, kurios apie trečdalis gyventojų yra Kristaus išpažinėjai (vidutiniškai Azijoje krikščionių yra tik 12 proc.), o totalitarinė komunistų valdoma, nuskurdusi, tačiau branduolinį ginklą turinti Šiaurės Korėja visais tarptautiniais vertinimais yra krikščionių persekiojimo viršūnėje, kur net nelegalus Biblijos turėjimas gresia mirties bausme. Nepaisant šių persekiojimų, nėra abejonių, kad Šiaurės Korėjoje veikia pogrindinė tylos Bažnyčia (kartu su valdžios kontroliuojamomis miniatiūrinėmis tikinčiųjų grupėmis, skirtomis užsieniečiams parodyti propagandinį religijos laisvės buvimą), todėl reikia tiesti visus įmanomus tiltus jos palaikymui. Nuo rugpjūčio 13 iki 18 dienos vykstantis popiežiaus Pranciškaus lankymasis Korėjoje yra trečiasis šio Šventojo Tėvo užsienio vizitas (po kelionių į Braziliją ir Šventąją Žemę) ir trečiasis Katalikų Bažnyčios vadovo apsilankymas toje šalyje. Šventasis popiežius Jonas Paulius II buvo į Pietų Korėją nuvykęs du kartus: 1984 metais, kai buvo minimas pirmojo korėjiečių krikšto 200 metų jubiliejus, ir 1989 metais, kai sostinėje Seule vyko 44-asis Tarptautinis Eucharistinis kongresas. Pirmojo, 1984 metais vykusio vizito metu Jonas Paulius II kanonizavo 103 korėjiečių kankinius, kurie XVIII amžiaus pabaigoje savo gyvybės kaina plėtojo krikščionių tikėjimą Korėjos pusiasalyje. Tos kanonizavimo iškilmės buvo tikrai istorinės, nes pirmą kartą Bažnyčios šventieji buvo skelbiami ne Romoje, bet tolimoje Rytų Azijos šalyje. Po tų kanonizacijos apeigų korėjiečiai šventųjų skaičiumi dabar užima ketvirtą vietą pasaulyje po tradicinių katalikiškų italų, ispanų ir prancūzų tautų. 1984 metų gegužės 6 dieną Seule aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II priminė, kad krikščioniško tikėjimo skleidžiama Dievo tiesa Korėjos intelektualai susidomėjo iš Kinijoje juos pasiekusių religinių knygų. | ||
| | ||
|
Kun. Vytenis Vaškelis
Kaip Mergelės Marijos širdies sodas buvo laistomas Šventosios Dvasios lietaus lašais, ir todėl Jos gyvenimo upelis tapo upe, ir Jos dorybių srovė įsiliejo į Viešpaties jūrą (plg. Sir 24, 31), taip kiekvienas žmogus, vis labiau ieškodamas tiesos įprasminimo gyvenime, nesustabdomai veržiasi į dvasinės brandos aukštumas, kol atranda savąjį laimikį aukštybėse (plg. Fil 3, 14). Antai ne tik Švedijoje žinomas pastorius Ulfas Ekmanas, neseniai su šeima perėjęs į Katalikų Bažnyčią, viename interviu kalbėjo, kad drauge su žmona skaitydami šv. Brigitos raštus užtiko jos antgamtinio pobūdžio pokalbius su Viešpačiu, Marija ir šventaisiais. Ulfas prisipažino, kad tie dialogai tapo iššūkiu ir jiems atvėrė proto bei širdies gelmes. Jis su žmona suvokė išskirtinį Marijos tarpininkavimo vaidmenį tarp žmonijos ir Dievo Sūnaus. Mes supratome šventųjų vietą Bažnyčioje, sakė buvęs pastorius. | ||
| | ||
| Bronislava BUCHIENĖ
TYTUVĖNAI. Moterų klubas Raskila iš savo idėjų skrynelės vėl traukia naujų sumanymų ir juos įgyvendina. Kadangi šiemet Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia pažymi 400-ąsias gyvavimo metines, moterys nusprendė prisidėti prie šventinių renginių. Ši kartą raskilietės nutarė prisiminti ir pagerbti Tytuvėnų parapijoje tarnavusius kunigus Pranciškų Bastį ir Liudviką Semašką. Moterų vadovė poetė Teresė Rimulaitytė pasitelkė į pagalbą kun. L. Semašką gerai pažinojusį Nidos Marijos, Krikščionių Pagalbos, bažnyčios kleboną kun. Rimvydą Adomavičių bei Joniškio Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kleboną ir dekaną kun. Eduardą Semašką, kunigo Liudviko sūnėną. Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis. Jas koncelebravo svečiai kunigai R. Adomavičius ir E. Semaška bei Tytuvėnų parapijos klebonas Rimantas Žaromskis. Prašyta Dievo globos ir melstasi už Tytuvėnuose tarnavusius kunigus už gyvuosius ir mirusiuosius, už sergančiuosius. Ypatingą dėmesį ir padėką kunigas Rimvydas skyrė Teresei Rimulaitytei bei visoms Raskilos moterims, kurių giesmės, dainos bei eilės papuošia dažną Tytuvėnų šventę. | ||
| | ||
| Nebijojęs aukotis dėl Dievo ir Tėvynės AA mons. Alfonsas SVARINSKAS (1925 01 211954 10 032014 07 17)
Liepos 17 dieną po sunkios ligos mirė nenuilstantis kovotojas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, aktyvus Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, ilgametis sovietinių kalėjimų ir lagerių kalinys, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys, Lietuvos Sąjūdžio Tarybos Garbės narys, dimisijos pulkininkas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė išreiškė užuojautą dėl mons. A. Svarinsko mirties. Pasak Prezidentės, neišsižadėjęs religinės ir tautinės veiklos, mons. A. Svarinskas iki paskutinių dienų kovojo už kiekvieno žmogaus teisę tikėti, laisvę mąstyti ir kalbėti, nuolat ragino būti su Lietuva ir rūpintis jos ateitimi. Tai buvo ypač stiprus ir sukrečiančią sovietmečio tikrovę patyręs žmogus, išgyvenęs nuolatinius persekiojimus, kankinimus, nesibaigiančius trėmimus ir kalėjimus, sakoma valstybės vadovės užuojautoje. | ||
| | ||
| 35 metus tarnavęs Joniškio žmonėms AA mons. Juozas DOBILAITIS (1928 09 181958 03 232014 07 23)
Liepos 23 dieną po ligos mirė Joniškio altaristas mons. jubil. Juozas Dobilaitis. Jis gimė 1928 m. rugsėjo 18 d. Jurbarko rajone, Vadžgiryje, trijų vaikų šeimoje. Būsimasis kunigas mokėsi Vadžgirio pradinėje mokykloje, vėliau Eržvilko gimnazijoje, kurią baigė 1949-aisiais. Pokariu Lietuvoje, ypač kaimo vietovėse, labai stigo mokytojų, todėl 19491950 metais jis dirbo pradinių klasių ir matematikos mokytoju Šiluvoje. Vėliau, 19501953 metais, atliko karinę prievolę sovietinėje kariuomenėje, darbo batalione prie Suomių įlankos. Ten per jo rankas eidavo paštas: laiškai, siuntiniai, piniginės perlaidos. Teko tvarkyti biblioteką, o kadangi mokėjo piešti, gražiai rašė, todėl buvo plakatų ir garbės lentų apipavidalintojas. Grįžęs iš kariuomenės įstojo į Kauno kunigų seminariją. Kunigo šventimus gavo 1958 m. kovo 23 d. Nepaisydamas sovietinio persekiojimo ir įvairių trukdymų, per visą kunigystės laikotarpį jubiliatas daug jėgų atidavė sielovados darbui, pastoracinei veiklai, jaunų žmonių rengimui sakramentams. Tuo pačiu metu, kiek leido jėgos bei galimybės, rūpinosi ir gražino Joniškio bažnyčią bei jos aplinką. Apie savo kunigystę visada sakydavo: Niekada nebuvo sunku. Tai man buvo malonus patarnavimas žmonėms. Jaunystėje yra nutapęs sakralinių paveikslų. Atgavus nepriklausomybę, 1996 metais renovuoti ir įkurti Joniškyje krikščioniški senelių globos namai Santara. | ||
| | ||
| Mirė Skudutiškio ir Suginčių klebonas
AA
kun. Arūnas KAZLAUSKAS Liepos 28 dieną staiga mirė Kaišiadorių vyskupijos Skudutiškio ir Suginčių parapijų klebonas kun. Arūnas Kazlauskas. Jis gimė 1971 m. rugpjūčio 31 d. Vytautavos parapijoje, Kaišiadorių vyskupijoje, Trakų rajone. Mokėsi Panošiškių pradinėje mokykloje, vėliau Rūdiškių vidurinėje mokykloje. 1989 metais pradėjo studijas Kauno kunigų seminarijoje. 1994 m. rugsėjo 10 d. Arūnas Kazlauskas buvo įšventintas diakonu Kaišiadorių vyskupijai ir paskirtas pastoraciniam darbui į Kaišiadorių parapiją. 1995 m. rugpjūčio 31 d. A. Kazlauskas buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Perlojos bei Nedzingės parapijų administratoriumi. 2002 metais skiriamas Čiobiškio parapijos administratoriumi, 2003 m. balandžio 1-ąją Molėtų parapijos vikaru ir Skudutiškio parapijos administratoriumi. Nuo 2005 metų kunigas Arūnas atleidžiamas iš Molėtų parapijos vikaro pareigų ir skiriamas Skudutiškio parapijos klebonu bei Suginčių parapijos administratoriumi, vėliau klebonu. | ||
| | ||
| Su meile klausydavęs išpažinčių
AA kun. Pranciškus VENCKUS
Liepos 30 dieną po staigios ir sunkios ligos mirė Kelmės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios altaristas kun. Pranciškus Venckus. Jis gimė 1933 m. rugpjūčio 14 d. Budraičių kaime, Kelmės rajone, ūkininkų šeimoje. Buvo pakrikštytas Kražių bažnyčioje. 1941 metais pradėjo lankyti Adomaičių pradžios mokyklą Pakražančio seniūnijoje ir ją baigė 1945 metais. Nuo 1946 iki 1950 metų mokėsi Kražių gimnazijoje. 1952 metais turėjo atlikti būtiną karinę tarnybą tarybinėje armijoje, iš kurios grįžęs 19551963 metais dirbo Šiaulių kelių statybos įmonėje ir tuo pačiu metu mokėsi Šiaulių miesto neakivaizdinėje vidurinėje mokykloje. Ją baigęs, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1968 m. gegužės 22 d. vyskupo Juozapo Labuko buvo įšventintas kunigu. | ||
| | ||
| Poetui pranciškonui 100 metų
Liepos 15 dieną sukako 100 metų nuo poeto, pranciškono, kunigo Leonardo Andriekaus gimimo. 100-osios jo gimimo metinės liepos 20 dieną, sekmadienį, buvo paminėtos jo gimtuosiuose Barstyčiuose (Skuodo r.), netoli Žemaičių Kalvarijos. L. Andriekus gimė 1914 m. liepos 15 d. Jaunystėje įstojo į Kretingos pranciškonų vienuolyną ir mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pranciškonų vyresnieji jį išsiuntė studijuoti teologiją į Austriją ir Italiją. 1940 m. birželio 29 d., per Petrines, jam suteikti kunigo šventimai. Nuo 1946 metų gyveno JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių veikloje, išleido keletą poezijos rinkinių, redagavo Aidų žurnalą, kurio tąsa yra nuo 1991 metų Lietuvoje leidžiamas žurnalas Naujasis ŽidinysAidai. Kun. L. Andriekus OFM mirė 2003 m. gegužės 19 d. Palaidotas Niujorke, Bruklino kapinėse, kuriose ilsisi ir kiti išeivijoje mirę lietuviai broliai pranciškonai. | ||
| | ||
| Inaos Kunigo pasaulėjautos kelionėje Agnė SENDAITĖ
Liepos 19-osios popietę Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyko kun. prof. Kęstučio Trimako knygos Mano pasaulėjautos kelionė pristatymas. Liepos 19-oji taip pat buvo ir knygos autoriaus mirties metinių diena, tad Kauno Arkikatedroje už jį buvo aukojamos šv. Mišios, kurių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Kunigo Kęstučio Trimako knyga Ant juodo knygos viršelio baltuoja knygos sudarytojos Marijos Remienės tekstas: Ši kunigo Kęstučio Trimako knyga, kurią mieli skaitytojai perskaitys Lietuvoje bei išeivijoje, jau paskutinė ir neužbaigta. Tai tik dalis to, ką autorius buvo sumanęs parašyti, bet klastinga liga jį pakirto 2013 m. liepos 19 d., net neįpusėjus knygos. Šis leidinys sudėtas iš dviejų dar neskelbtų knygų. Pirmiausia skaitytojas suras paskutiniąją, kurią kun. K. Trimakas nusprendė rašyti 2012 m. kovo viduryje jau sunkiai sirgdamas. Natūraliai prie jos prisišlieja antroji karo pabėgelių stovykloje pokarinėje Vokietijoje ir JAV parašyti jaunuolio dienoraščiai kelios rankraštinės užrašų knygutės, surastos po kun. K. Trimako mirties, tvarkant jo rankraštyną. Tai unikalūs jaunuolio tekstai svarstymų, meditacijų ir maldų junginys, kuriuos jis skiria Dievo Motinai Marijai. Paskutinėje knygos dalyje skelbiami atsiminimai apie autorių su juo bendravusių, dirbusių asmenybių įžvalgos, kuriose kaip veidrodyje atsispindi šviesaus atminimo kun. K. Trimako gyvenimas, jo kūryba, atlikti darbai šakotas bei įvairiapusis gyvenimas išeivijoje ir Lietuvoje. | ||
| | ||
| Romas BACEVIČIUS Liepos 21-ąją palaidojome legendinį Lietuvos kunigą, daugiau kaip 20 metų už kovą dėl tikinčiųjų teisių ir laisvos Tėvynės kalėjusį demokratiškiausios pasaulio šalies Tarybų Sąjungos lageriuose monsinjorą Alfonsą Svarinską. Jam mirus ir išgirdus, kad monsinjoras bus palaidotas Ukmergės Dukstynos kapinėse, šalia partizanų, kai kuriems žmonėms pasirodė, kad tai būtų šio garbaus dvasininko įžeidimas, esą jis yra tiek daug nusipelnęs, kad turėtų būti palaidotas arba Vilniaus Antakalnio kapinėse, arba Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje, šalia prel. Mykolo Krupavičiaus. Iš tiesų turbūt joks kitas Lietuvos dvasininkas to nenusipelnė kaip mons. A. Svarinskas, bet turime gerbti jo paties valią norą būti palaidotam ten, kur pasirinko ir tam rengėsi ne paskutinę dieną. Mirus mons. A. Svarinskui, pajutome tautos susivienijimą. Apie garbųjį dvasininką rašė ir jo kovą dėl tikinčiųjų teisių už Tėvynės laisvę priminė įvairiausia Lietuvos spauda ir interneto tinklapiai. Net dauguma piktųjų internautų pripažino, kad tai buvo kunigas, už kovą dėl savo idealų nepabūgęs daug metų kalėjime pasėdėti. Galima tik džiaugtis, kad aplankyti Šv. Ignoto bažnyčioje pašarvoto monsinjoro atėjo ne tik kardinolas, Premjeras ir Seimo pirmininkė, bet ir gausus būrys jaunimo, vilniečių, buvusių kolegų Seimo narių, parapijiečių ir kovos draugų. Laidotuvių dieną mons. A. Svarinsko karstą kariai atnešė į Arkikatedrą Baziliką, kur kardinolas, du arkivyskupai, aštuoni vyskupai ir beveik šimtas kunigų aukojo šv. Mišias prie to altoriaus, prie kurio pats velionis, gyvas būdamas, taip ir liko nepageidaujamas kai kurių tą dieną už jį besimeldusių konfratrų. Gražu, kad ir jie savo dalyvavimu pripažino klydę, o laidotuvėse gausiai susirinkę žmonės, taip pat ir tiesioginės LRT televizijos transliacijos pagalba namuose prie televizorių susėdę liudijo, kad jie vertino mons. A. Svarinsko indėlį į Lietuvos laisvę. Daug gerų žodžių tomis dienomis buvo pasakyta apie mons. A. Svarinską, puikios buvo ir kalbos prie kapo, tačiau ir aš, ir kiti kapinėse šalia stovėję žmonės nesupratome, kodėl gražiai gedulingas melodijas ir giesmes grojęs kariuomenės pučiamųjų orkestras nuėjo nuo kapo, pamiršęs sugroti Lietuvos himną. Atrodo, kad net pats laidotuvių komisijos pirmininkas, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas to nepastebėjo. Gerai, kad žmonės nutraukė jo pradėtą kalbą ir patys užgiedojo: Lietuva, Tėvyne mūsų... Bet himnas be melodingos muzikos vis tiek ne toks himnas. Juk Vincas Kudirka Tautišką giesmę sukūrė su melodija. Nežinia, tyčia ar netyčia taip įvyko, bet pats mons. A. Svarinskas, mėgęs dalyvauti įvairiuose patriotiniuose renginiuose, visada juos baigiant norėdavo išgirsti Lietuvos himną, todėl jei ne laidotuvių dalyvių spontaniškai užtraukta Tautiška giesmė, visa ta jam parodyta pagarba būtų užbraukta vieninteliu šiuo cinišku poelgiu. | ||
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |