2014 m. rugpjūčio 22 d.    
Nr. 31
(2102)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Atmintis

Pagerbtas legendinis partizanų vadas

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio partizaninės kovos pradžios 70-mečiui

Rūta Averkienė

Partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio
giminaičiai prie jam skirtos
atminimo lentos

Kerpant simbolinę juostelę prieš
atveriant parapijos namų duris
(iš kairės): kun. Gediminas
Kijauskas SJ, kun. Pavel Paukšto,
kun. Gintaras Vitkus SJ,
Marytė Jankienė

Buvęs partizanų ryšininkas Juozas
Jakavonis-Tigras apdovanotas
portretine Kazimieraičio nuotrauka

Šv. Mišias Kabelių bažnyčioje aukoja
kunigai Gintaras Vitkus SJ, kun. Pavel
Paukšto ir kun. Gediminas Kijauskas SJ

Smuikuoja Juozo Vitkaus-Kazimieraičio
provaikaitė Marija bei anūkė Vilija

Kazimieraičio garbei dzūkiškas
ir partizanines dainas dainavo
Kabelių kaimo moterys

Prie neseniai įrengtų parapijos namų,
šalia kurių atidengti ir pašventinti
atminimo lenta ir stendas Juozui
Vitkui-Kazimieraičiui, kalba
klebonas kun. Pavel Paukšto (dešinėje).
Iš kairės – kun. Gintaras Vitkus SJ
ir Gediminas Kijauskas SJ

KABELIAI. Čia paminėtos legendinio partizanų vado pulkininko leitenanto Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 70-osios partizaninės kovos pradžios metinės. Šiame kaime 1944–1945 metais jis dirbo buhalteriu girininkijoje, čia prasidėjo šio partizaninės kovos Dzūkijoje organizatoriaus partizaninė veikla.

Kazimieraičio pagerbimo renginys prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje. Jas senelio atminimui aukojo jo vaikaitis kun. Gintaras Vitkus SJ, parapijos klebonas kun. Pavel Paukšto ir kun. Gediminas Kijauskas SJ. Pamoksle kun. G. Vitkus SJ sakė, jog senelio pavyzdys jų giminę sustiprina sunkiausiais momentais, jog vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai meldžiasi už senelį ir prašo jo užtarimo bei tiki, kad jis yra šventas žmogus.

Kadangi J. Vitkus buvo tikintis ir dažnai melsdavosi Kabelių bažnytėlėje, šv. Mišių metu prie altoriaus meldėsi ir jį simbolizuojantis partizanas, giedojo Kabelių kaimo moterys.

Pagerbti šio iškilaus žmogaus atminimo suvažiavo jo vaikai, vaikaičiai, giminės. Psalmę giedojo provaikaitė Rūta, smuikavo anūkė Vilija bei provaikaitė Marija.

Po šv. Mišių gausiai susirinkusiems kabeliškiams ir svečiams duris atvėrė ir neseniai įrengti parapijos namai, šalia jų atidengti ir pašventinti atminimo lenta ir stendas J. Vitkui-Kazimieraičiui.

Simbolinę juostelę prieš atveriant parapijos namų duris perkirpo kun. G. Vitkus SJ, kun. P. Paukšto, kun. G. Kijauskas SJ, Kabelių bendruomenės pirmininkė Marytė Jankienė. Šventindamas parapijos namus ir atminimo ženklus Kazimieraičiui, kun. P. Paukšto kvietė nepamiršti savo krašto istorijos ir tų žmonių, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Jis linkėjo, kad parapijos namai tarnautų žmonėms. Legendiniam partizanų vadui buvo sugiedotas Lietuvos himnas, kariai iššovė tris salves.

Renginio metu buvo prisiminta ir kalbėta apie neilgą, bet labai prasmingai nugyventą J. Vitkaus gyvenimą. Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps., Skuodo vls., Ketūnų k., ūkininko-knygnešio šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. 1920 metų lapkritį, mokydamasis Telšių gimnazijos 6-ojoje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 metais baigė (buvo IV laidos absolventas) ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą. 1927 metais vedė mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją. Buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde. 1941 metais, prasidėjus karui, iš kariuomenės pasitraukė. Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje inžinerijos disciplinas.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklai organizuoti. Būdamas vos ne vienintelis tokio aukšto rango karininkas rezistenciniame sąjūdyje, jis gerai suprato politinę ir karinę organizacijos reikšmę. 1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę (po jo žūties pavadinta Kazimieraičio vardu). 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1946-ųjų pavasarį, susitikęs su Tauro apygardos pareigūnais, suformavo Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. Tapęs pirmosios partizanų srities vadu, rūpinosi tolesniu partizanų veiklos koordinavimu. 1946 m. balandžio 22 d. pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė. Bolševikai plk. J. Vitkaus žmoną su šešiais mažamečiais vaikais 1948 metais ištrėmė.

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, kovotojo už laisvę nuopelnai buvo deramai įvertinti. 1997 m. lapkričio 20 d. Prezidento dekretu J. Vitkus apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu, 1998 m. sausio 26 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis, jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės Inžinerijos batalionas Kaune, gatvės Vilniuje ir Kaune.

Algimantas Vyšniauskas, buvęs Lietuvos karo akademijos ir kovinio rengimo centro vadovas, sakė, jog Kazimieraitis buvo ir yra laikomas partizanų idealu. „Apmaudu, kad iki šiol nežinome, kur Kazimieraitis yra palaidotas. Jam amžino poilsio namais tapo Dzūkijos miškas. Tiksliau apibūdinti žmogų, kaip tai padarė kitas partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, neįmanoma: „Kazimieraičiui žuvus, Sąjūdis neteko vieno iš aukščiausių savo vadų. Be galo atsidavusių savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę, žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką. Kovotoją, kuris pelnytai buvo laikomas ir yra partizanų idealu. Kuris įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų. Turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeninės gerovės. Be galo pasišventęs Sąjūdžio reikalams. Nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“

Seimo narys Algis Kašėta sakė, jog jis, būdamas istorikas, bene pirmasis po KGB darbuotojų rankose yra laikęs Kazimieraičio rašytą partizanų štabo dienoraštį, verstą į rusų kalbą. A. Kašėta trumpai apžvelgė jo bei kitų Kabelių apylinkėse buvusių partizanų veiklą. Jis pažymėjo, kad didžiausias Kazimieraičio nuopelnas buvo tai, kad visą jo darbą lydėjo griežta karinė drausmė, buvo įvesta partizanų priesaika, drausmės nuostatai.

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Irena Raškevičiūtė-Bakli perskaitė Henriko Čigriejaus eilėraštį apie partizaną.

Kabeliškis, akademikas Jonas Grigas kalbėjo, jog jam ir dabar skaudu prisiminti tą metą, kai į mišką pasitraukė, kovojo, o vėliau žuvo jo artimiausi kaimynai, pažįstami. Jie iš miško ateidavo į J. Grigo tėvų namus, kalbėdavo, kodėl išėjo partizanauti ir sakė, jog Kazimieraitis, dirbdamas Kabeliuose, į mišką tarsi pro vartus išvedė tūkstančius Lietuvos vyrų. Išvedė nelygiai kovai, nors namuose, palikti nežiniai, tremčiai liko jų artimieji ir šeimų nariai. „Susimąstykime, ar šiandien daug būtų tokių vyrų? Kai žinai, kiek yra žuvusių už Lietuvos laisvę, skaudu dar ir šiandien girdėti, kad ne kiekvienas ją vertina...“ J. Grigo parašytoje knygoje vienas skyrius yra skirtas partizaninei kovai.

Buvęs partizanų ryšininkas Juozas Jakavonis-Tigras prisiminė, jog jam yra tekę bendrauti su Kazimieraičiu ne vieną kartą, ir sakė jį buvus labai pareigingą ir tvirtos valios žmogų.

Kazimieraičio vaikaitis gydytojas Linas Vitkus sakė, jog atidengtame stende yra išspausdintas 1945 metais Kabeliuose rašytas senelio priesakas, kuriame užkoduoti labai svarbūs dalykai. „Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas“. Partizano vaikaitis sakė, jog šie žodžiai veikia visus giminaičius ir kiekvieną atskirai, gal todėl jų giminėje yra dvasininkų, medikų, menininkų.

Kazimieraičio garbei dzūkiškas ir partizanines dainas dainavo Kabelių kaimo moterys ir vaikų ansamblis „Asarukai“.

Partizano giminaičiai nuoširdžiai padėkojo visiems, kurie prisidėjo organizuojant renginį bei jame dalyvavo ir pagerbė J. Vitkų. Portretines Kazimieraičio nuotraukas jie atsidėkodami įteikė akademikui J. Grigui, Kazimieraičio bendražygiui J. Jakavoniui, renginį vedusiai Danutei Valentukevičienei ir kasmet sausio 13-ąją pėsčiųjų žygį prie Kazimieraičio vadavietės šalia Rudnelės kaimo organizuojančiai Onutei Grigaitei.

J. Vitkaus-Kazimieraičio priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi.

Varėnos rajonas
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija