Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Stasį Lozoraitį prisimenant

Grupė renginio organizatorių ir svečių. Priekyje (iš kairės): prof. Ona Voverienė, Marija Garšvienė, prof. Dalia Brazauskienė

Lietuvių tauta garsi savo didvyriais, savo stiprios valios žmonėmis, kurių gyvenimas turėjo didelės įtakos mūsų valstybei ir tautinei kultūrai. Vienas tokių dvasios stipruolių yra ir Stasys Lozoraitis. Jis, nors didesnę gyvenimo dalį praleido svetur, bet nė minutės nepaliovė galvojęs apie Lietuvą, visa širdimi ir protu buvo jai atsidavęs. Tai buvo žmogus idealistas, visą savo gyvenimą pašventęs Lietuvai.

Lietuvių tauta su juo siejo savo lūkesčius ir viltį. Jis – mūsų siekių ir dvasios troškimų simbolis. Jo pasakyti žodžiai – „Aš žinojau, ką darysiu gyvenime – dirbsiu Lietuvai“ – aktualūs ir šiandien. Jo gyvenimas – pavyzdys, kaip reikia mylėti Lietuvą Tėvynę! Deja, jau 20 metų, kai jo nėra tarp mūsų.

Minint šią sukaktį LPS „Bočiai“ Kauno bendrijos pirmininkė, St. Lozoraičio atminimo pagerbimo komiteto pirmininkė Marija Garšvienė birželio 15-ąją Kaune surengė jo mirties metinių paminėjimą. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Paminklinėje Prisikėlimo bažnyčioje.

Po šv. Mišių bažnyčios konferencijų salėje įvyko iškilmingas minėjimas. Jame dalyvavo daug garbių svečių: Seimo nariai Vida Marija Čigriejienė ir Rytas Kupčinskas, prof. Ona Voverienė, St. Lozoraičio pusseserė prof. Dalia Brazauskienė, skulptoriai B. ir J. Poniškaičiai, poetas Leonas Milčius, miesto savivaldybės, meno, kultūros atstovai.

Įžanginį pranešimą padarė Kauno „Bočių“ bendrijos pirmininkė Marija Garšvienė. Dalindamasi savo prisiminimais, ji pabrėžė, kad buvo ir liko ištikima St. Lozoraičio idealams. Kovodama prieš St. Lozoraičio atstatydinimą iš JAV nepaprastojo ambasadoriaus pareigų, ji savo protestą išreiškė 1993 m. gegužės 6 d. pradėdama bado akciją.

1993 m. gegužės 11 d. Romualdas Ozolas įteikė M. Garšvienei St. Lozoraičio prašymą, kuriame rašė: „...Galvodamas apie mūsų tautos bei valstybės ateitį, aš šiandieną Tamstos labai prašau sustabdyti pradėtą bado streiką. Šiuo momentu mums reikia visų jėgų, visų geros valios dorų žmonių, kurie padėtų stiprinti mūsų tėvynės laisvę, demokratiją. Aš šį savo prašymą galėsiu, jei reikia, pakartoti žodžiu. Laukdamas greito atsakymo, apkabinu Tamstą kaip taurią Lietuvos moterį“. Bado akcijos M. Garšvienė nenutraukė, o Vilties Prezidentui parašė: „...Nepakęsdama melo ir brutalaus elgesio aš ir toliau tęsiu bado akciją ir savo sprendimo nekeisiu, – badausiu, kol leis jėgos“. Tas poelgis labai suartino M. Garšvienę su Lozoraičių šeima. „Dažnai galvoju apie Jus su dėkingumu už visą Jūsų veiklą...“ – rašė St. Lozoraičio žmona Daniela. Pirmininkė papasakojo, kokio dėmesio dėl šios akcijos susilaukė iš Lietuvos žmonių bei tuometinių Seimo narių. Pasidalino jautrių p. Danielos jai rašytų laiškų mintimis. M. Garšvienė paminėjo, kiek sunkumų reikėjo įveikti, siekiant įamžinti Vilties Prezidento atminimą, statant koplytstulpį Kryžių kalnelyje Kaune, organizuojant paminklo pastatymą miesto centre. Buvo paminėti architektai B. irJ. Poniškaičiai, garsusis drožėjas Peleckis, architektai A. Mikėnas ir J. Šlivinskas, kun. A. Keina.

Tą mintį pratęsė architektas J. Poniškaitis. Jis su žmona Birute, irgi architekte, kuri, beje, ir suprojektavo minėtą koplytstulpį, daug pastangų ir darbo įdėjo, kol įamžino St. Lozoraičio atminimą. Architektų A. Mikėno ir J. Šlivinsko pastangomis buvo suprojektuotas ir pastatytas paminklas, sutvarkyta aplinka. Iškilmėse dalyvavo Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, Daniela Lozoraitienė, daug kitų garbių Lietuvos žmonių.

Šiltai apie St. Lozoraitį ir jo pasekėjus kalbėjo Lietuvos moterų lygos pirmininkė, St. Lozoraičio atminimo pagerbimo komiteto narė prof. O. Voverienė. „Visą politinę, diplomatinę veiklą jis skyrė valstybės nepriklausomybės atgavimui. Nei sudėtingi santykiai su išsibarsčiusiomis tarp lietuvių išeivių politinėmis jėgomis, nei tarptautinės politikos cinizmas nepalaužė jo tikėjimo tauta, kuri jam buvo svarbiau už viską“, – kalbėjo profesorė.

Prisimenant Lietuvos Vilties prezidentą Stasį Lozoraitį savos kūrybos eilėraštį „Vilties šauklys“ skaitė inžinierius, dabar tituluojamas poetu L. Milčius.

Plojimais susirinkusieji lydėjo smuikininkes A. Baltrūnienę ir R. Brundzienę, Kauno „Bočių“ bendrijos liaudiškos muzikos ansamblio moterų vokalinę grupę, pritariant kanklių duetui. Ta švelni lyrinė muzika palietė kiekvieno salėje sėdinčio lietuvio patrioto širdį.

„Lenkiame žemai jam galvas, už jo tvirtą ryžtą, tegul niekada tironai Lietuvon negrįžta“, – tokiais M. Garšvienės eilėraščio žodžiais baigėsi šventinis minėjimas, skirtas Vilties prezidento St. Lozoraičio 20-ųjų mirties metinių paminėjimui.

Jurgita Valantinienė,
LPS „Bočiai“ Kauno bendrijos pirmininko pavaduotoja

© 2014 „XXI amžius“