2014 m. rugsėjo 5 d.    
Nr. 33
(2104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Kronika

Kai užklysti parodon

Apie pusę pirmos užėjau į S. Eidrigevičiaus darbų parodą sostinės Ligoninės gatvėje esančioje galerijoje „Kunstkamera“. Galbūt dažniausiai gyvenime ėjau ir lindau ten, kur nenorėjau, bet šiuokart...

Kas yra menas (nesvarbu, jog kadaise L. Tolstojus, rašydamas apie tai traktatą, suskaičiavo daugiau kaip 200 egzistavusių apibūdinimų)?

Aiškumas, nušvitimas aplanko, kai matyti lyg ant delno visas gyvenimo kelias: kur reikia eiti, kur eita, kur nereikia eiti. Tai – išskaidrėjimas, kai ateina atsakymai į esminius egzistavimo klausimus – sakralus praregėjimas, matymas. Negalima išprievartauti meno. Jis yra, jis ateina kaip J. S. Bacho polifonijos kontrapunktas – muzikos rašymas sau ir tarsi niekam (tiktai Kūrėjui), bet ji buvo, sklido, atėjo. Lygiai tokia ir meno sugestija kaip jo neatskiriama ypatybė.

... Koks lietuviškas autoriaus žmogeliuko veidukas, nosytė, burnytė, lūpos, smakriukas, vaikiška naivi nustebusi mina daugiausia po burnyte, burnytėj. Žvilgsnis nustebęs, liūdnas kaip lietuviško pakelės Rūpintojėlio, bet gyviausiai įdėmus: kodėl taip yra, taip vyksta?...

Laikas praeina, nestovi, bet kiek nykumos, tuštumo, beprasmybės, bereikšmio bruzdėjimo...

Taip gera – viską pamatai, rodos, senokai taip bebuvę. Gerai, kad nuėjau; jau priešpaskutinę parodos dieną, per savo nuolatinį negalėjimą ištrūkti buvau pamanęs ir supasuoti (bet Dievuliukas ištiesė ranką).

... Ne tik praregėjimas, bet... tai yra tiesioginis čia pat veikimas, sustiprinimas ir paakinimas eiti tiesos keliu, neiškrypti iš jo ir veltui atrėžties nešvaistyti: turtams, karjerai, zulinimuisi, pakaušimui. Gaila, nepasiėmiau akinių, nelabai galėjau paskaityti smulkius užrašus apie senąjį paveikslą, kuris 2013 metais tapo autoriaus pratęstas.

Menas ateina ne iš įtampos, ne iš beprotybės ar beprasmio dėmės tekštelėjimo – kas išeis, – o iš ramybės, nuskaidrėjimo, ašarų tyrumo.

Nuo nedidelės galerijos sienų autoriaus darbuose viską smelkia tylus pirmumo ilgesys.

A. Gudaitis kažkada sakė, kad ne vieną ir ne du daugelio autorių paveikslus atiduotų už vienintelį L. Šepkos medinį paukštuką. Čia – ką reiškia vienas autoriaus plakato žmogeliuko veido medinis grėbliukas, jo atkreipti į tave nuo kaktytės švelnūs dantukai – pritaisymas kreivai perskeltu (į šoną) kotu ir išsidėvėjęs koto perskėlimo surišimas žiedeliu. Regėtum tą grėbliuką ir tą juo pridengtą veidelį – amžinastį, o čia iš po žmogeliuko skraistės kyšo grėbliuko kotą laikančios paties autoriaus rankos, – tokios valstietiškos, tokios lietuviškos, savos, paprastos – be menkutės povyzos, švelnios ir sykiu kūrybiškos, skleisdamos niekam nekišamą inteligenciją. Visa tai gyva plakate.

Ta vis pasikartojanti sodybėlė – kaip A. Tarkovskio „Nostalgijoj“: šulinio rentinys, svirtis, rąstų sienojai, neįmantrus kaminukas ant pirkios stogo, medžio siluetas, pasikartojantis tėvuko portretas, rankos, gyvenimo prasmės kupinas žvilgsnis.

Ir kelias, kelias – Tėviškėn, iš Tėviškės, Tėvynės; žmogus be Tėviškės, savo Tėvynės, pirmesnio, pradžios – lyg palaužta šaka.

Koks tvirtas, amžinas, neatplėšiamas priaugimas prie savo žemės, sodyboje rymančio išsikerojusio medžio, vaikystės pirmavaizdžio, laukų jaukumo, šulinio su svirtim, rentinio, traukiančių gaivumu ir švelnumu šiltų sodybos sienojų, kelio, kuris išveda, veda ir parveda, priaugimas prie gimtųjų namų syvų, tyro daugelio kartų žvelgimo, neatplėšiamas akių giedrumas, tyrumas nuo dorumo sanklodos, nuo negriaunamų gimtinės akmens pamatų.

Tai regi ir žinai, kad niekur iš savo kelio, žmonių kelio, provėžos neišklysi, nepulsi perėjūnams, Mamonos karžygiams, žmogaus pasmerkimo ir pavertimo bereikšmiu sraigteliu, tereikalingu svetimam turtui krauti, pardavinėti, dalinti Tėviškės laukų, jų nesudarkytų vaizdų, mūsų laukų gyvasties, jų alsavimo. Nepulsi pardavinėti svetimiesiems savo Tėviškės oro, arimų ir pievų garavimo, savo klimato. Turėk, kas Dievo skirta, gyvenk, būk, alsuok šiuo oru, gyvasties virpesiais. Kiti gal sakys: „Aš nealsuosiu, man nereikia, aš laikinas, aš – hedonistas; naudokimės karjera, jos teikiamais dideliais pinigais ir nesuskaitomais malonumais. Bet tas malonumas – ne tas, ne tieji ar šieji rinkimai, ne gana šiltos vietos pliušiniuose Briuselio suoluose, tik tylus galėjimas būti savimi, prie dorų savo protėvių šaknų, prie jų patvarumo siekimo, amžinasties ir amžino pasikartojimo. Tas pasikartojimas ir suaugimas paveikslų kūrėjo susipynimuose ir persipynimuose, pirmavaizdžio regėjime, amžinai nustebusiame įdėmiame ir naiviame žmogeliuko žvilgsnyje, jo tyroje sieloje.

Man nereikia autoriaus priskirti nei siurrealistams, nei postmodernistams, nei realistams, socialistams ar atkampistams, – norisi sušukti: „Menas visagalis, nes taip yra!“ Kaip sakė F. Dostojevskis, vienas žmogus gali viską: tad šių greit nukabinsimų nedidukės galerijos paveikslų autoriaus menas yra visagalis, nes kuria žmogų, puoselėja jo sielą, veda dvasią prie Dievo, nors karjeristų, Tėviškės žemelės išpardavinėtojų svetimiesiems, žmonių likimų griovėjų tuokart nenugalėsi (suprasti tam turi ateiti pribrandintas laikas). Bet menas, kaip ir Dievo balsas, pasibeldžia į sielą tyliai, be riksmo ir visai ne taip, kaip tikiesi.

... Pavakare, netyčia atsukęs „Kultūros“ kanalą, pasižiūrėjau filmą apie Č. Milošą (ir O. Milašių). Tik amžini dalykai yra kelias ir akstinas ... bei išsigelbėjimas iš supuvimo.

Juozas Šeškevičius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija