2014 m. rugsėjo 5 d.    
Nr. 33
(2104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Dievo rankose – viskas

Kun. Vytenis Vaškelis

Stebimės Viešpaties Dievo kūrybos galybe, pasitikime Juo, šloviname Jį giesmėmis (plg. 1 Kr 16, 8–11), ir tada net mus užklupusiose negandose Jis padeda išlaikyti ramybę. Į viską mokydamiesi žvelgti per malonės prizmę, drauge su tikėjimo karžygiu Jobu galime tarti: „Dievas kuria gėrį, leidžia kerotis ir blogiui, todėl nejau iš Jo rankos priimsime, tik kas gera, ir nepriimsime, kas bloga?“ (plg. Job 2, 10).

Štai iliustracija. Kartą Izraelio karaliui Dovydui su dvariškiais ir kareiviais keliaujant pro Bahurimų vietovę, vienas žmogus, vardu Šimejis, degdamas neapykanta, pradėjo keikti Dovydą ir mėtyti į jį akmenis. Kai karaliaus pavaldiniai paprašė leidimo tučtuojau tam užpuolikui nukirsti galvą, Dovydas visiems uždraudė net pirštu prie jo prisiliesti ir sakė: „Leiskite jam keikti, nes Viešpats jam įsakė tai daryti. Galbūt Jis pažvelgs į mano skausmus ir man atlygins geru už jo šiandien ištartus keiksmus“ (2 Sam 16, 11–12).

Nesugriaunamas karaliaus Dovydo įsitikinimas, kad būtent Dievas per tą Šimejį leidžia veikti blogiui, buvo motyvuotas stipriu tikėjimo argumentu – vienintelis Viešpats gali iš blogio išgauti gėrį ir jį suteikti kantriai pakeliančiam įžeidimus. Be abejo, kai žmogus, būdamas girtas ar nesveikas, pradeda siautėti, yra izoliuojamas (...), bet kai kuriais atvejais, kai aplinkinių gyvybei ir sveikatai negresia pavojai, pavyzdžiui, nemotyvuotus išsišokėlio veiksmus (minėtu karaliaus Dovydo pavyzdžiu) galime su kantrumu ir malda širdyje ištverti, nes tai būtų proga mūsų kantrybei ūgtelti ir galimybė, maldingai atsidūsėjus, tam asmeniui atsivertimo palinkėti.

Šv. Augustinas rašė: „Visa, kas įvyksta prieš mūsų valią, visur ir visada veikia Dievo Apvaizda, ir jeigu mes, atsižvelgdami į mūsų mąstymo ribotumą, nepajėgiame suvokti to ar kito įvykio priežasties, priskirkime tai Dievo veiklai ir šlovinkime Jį, tvirtai tikėdami, kad ne atsitiktinai viskas vyksta“.

Antai dabar Viešpats savaip pasinaudoja prezidento V. Putino ir jo aplinkos žmonių skleidžiamu tendencingu bei cinišku melu ir vadinamo hibridinio karo plėtimu Rytų Ukrainoje šio pasaulio šalių vadovams bei plačiajai visuomenei siunčia moralinių vertybių patikrinimo testą. Beje, Visagaliam Dievui, leidžiančiam šį karą, iš anksto buvo žinoma, kad didžiausių Vakarų šalių vadovai, stengdamiesi nesugriauti ekonominių ryšių su Rusija, nuo kurių labai priklauso jų komfortiškas gyvenimo būdas, yra nusprendę be „būtinybės“ neerzinti Kremliaus meškino ir, dėl nepateisinamo neveiklumo trypčiodami vietoje, neišlaikys gyvybiškai svarbaus egzamino, neišdrįs ištarti tiesos žodžių – viešai pasmerkti Rusijos vadovybės, kuri uždegė žalią šviesą beprotiškai karinei invazijai į suverenią Ukrainą, kurioje jau žuvo tūkstančiai kareivių ir beginklių civilių, o V. Putino grasinimai, kad jis greitu laiku galėtų užimti Kijevą ir kare su NATO panaudotų net branduolinį ginklą, liudija augančią jo ir jo klikos didybės maniją, kuri realiai veda į pasauliui kylančią susinaikinimo grėsmę.

Visi visuomenės nariai atsidūrė naujoje svarbių vertybių perkainojimo ir apsisprendimų fazėje. Pastebime, kad sparčiai tebekylant civilizacijos technologijų industrijos kreivei, tolydžio mažėja daugumos visuomenės narių prigimtiniai moraliniai resursai, nes (dėl krikščioniško tikėjimo stokos) žmonės pirmenybę teikia regimiems daiktams, kurie tiesiogiai blokuoja kelią tikrosios laimės šaltiniui – neregimosios transcendencijos šviesai. Taigi jų vidaus „baterijos“ nenumaldomai senka. Žmogus, kurį užvaldo materija, tolsta nuo Dievo, nes stabo ir Dievo vienoje gyvenimo lentynėlėje neįmanoma tolygiai sugretinti. Jei Dievas „išmetamas“ už individo interesų ir kasdienybės borto, asmuo netenka pagrindinio atsvaros taško ir jo egzistencija, kaip namas po žemės drebėjimo pradeda pavojingai siūbuoti... Tada lieka vienintelė išeitis – kardinalus širdies ir minčių pasikeitimo kelias, kuriuo, jei jis nenorėjo savanoriškai eiti išlaisvinančios tiesos pažinimo taku, gali tekti žengti per skaudžių išbandymų ugnį. Dievas Sūnus trokšta visus nuvesti pas savo Tėvą ir dėl to leidžia net kilti karams, kurie priverčia žmones praregėti, nes mirties akivaizdoje skatina daryti tokius sprendimus, kurie pradeda atitikti Aukščiausiojo jiems numatytus įžvalgiausius užmojus bei planus.

Per šio sekmadienio Evangeliją Jėzus užtikrina, kad jei du ar trys Jo vardu sutartinai mels Dievą Tėvą kokio nors dalyko, jiems bus suteikta (plg. Mt 18, 19). Turėkime tikėjimą bei pasitikėjimą gyvuoju Dievu – ką Jis žada, tai tikrai tampa tikrove. Neseniai esame gavę žinią iš Medžiugorjės, kur Švč. M. Marija, apsireiškusi regėtojui Ivanui, kviečia tikinčiuosius į bendrą maldą už taiką pasaulyje. Ji tikinčiųjų prašo: kasdien 18 val. 30 min. nutraukti visus užsiėmimus ir taikos intencijomis sukalbėti tris „Sveika, Marija“ maldas. Tai graži maldos vienybės akcija, kuri tegul prisideda prie karų stabdymo pasaulyje, o įvairiuose gyvenimo išbandymuose tepadeda mums vidumi matyti visada ir visus žmones laiminančią Dievo gerumo ranką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija