2014 m. rugsėjo 5 d.    
Nr. 33
(2104)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Apie žaidimus politinius ir ne visai

Valdas Kilpys

Turbūt nebus klaida teigti, kad praėjusi savaitė prabėgo su įvykių Ukrainoje ženklu. Kad ir kaip bandytume kalbėti apie įvykius Lietuvoje, jų nepavyktų aptarti be agresijos prieš Ukrainą konteksto, nes iš tiesų už Europą (neišskiriant Lietuvos) dabar kovojama Ukrainoje. Nors NATO ir ES išreiškė eilinį savo susirūpinimą, tačiau vėl buvo pakartota, kad neketinama karinėmis priemonėmis kištis į konflikto eskalavimą. Aljansas sustiprino savo narių saugumą regione ir kitą savaitę Velse viršūnių susitikimo metu svarstys naujas priemones. Galima daryti prielaidą, kad minimas susitikimas Velse bus tikrai įdomus ir gali turėti nemažai įtakos mūsų valstybės ateičiai. Pavyzdžiui, gal vis dėlto pagaliau turėsime NATO bazes ir Lietuvoje? Tai būtų šampano taurės verta naujiena kiekvienam atgal į Rusijos glėbį nenorinčiam Lietuvos piliečiui. Savaime suprantama, lieka klausimas, kokios tos bazės bus. Jų steigimas visai nereiškia, kad atvyks šimtai NATO šalių karių ir sėkmingai čia vykdys savo funkcijas. Iš anksto dera pasakyti, kad tai gali būti tik dešimtys karių, bet esmė nuo to nesikeičia – tai bus Aljanso avanpostas. Ir agresoriui jį reikia palikti ramybėje, nes kitu atveju „įsijungia“ kolektyvinės gynybos mechanizmai.

Dar vienas svarbus dalykas, įvykęs Lietuvos viešojoje erdvėje, yra sunkiai pastebimas, tačiau minėtinas. Žingsnis po žingsnio politikų kalbos apie gynybą ir dabar bei ateityje skiriamas lėšas jai tampa dar viena banalybe ir manipuliavimo įrankiu. Jei prieš pusmetį gynybos tema pasisakydavo vos vienas kitas viešasis asmuo, tai dabar „ekspertais“ tapo visi. Beje, „gynybinis koziris“ kaišiojamas kur reikia ir kur ne. Paskutinis pavyzdys – premjero Algirdo Butkevičiaus atsakymas streikuoti besirengiantiems pedagogams. Jis teigė, jog tikisi, kad mokytojų sąmoningumas nugalės, kad tikrai pedagogai piketų neorganizuos, nes tikisi, kad tik mokytojai supranta ir vertina geopolitinę padėtį ir suvokia, kokia yra įtampa iš išorės, o jeigu viduje bus kuriama įtampa ir visa tai darys mokytojai, tai jis tada susimąstys giliai. Remiantis šiuo giliu mąstymu pilietinė visuomenė dėl įtampos iš išorės turėtų nusiraminti ir duoti nevaržomą laisvę politikams rūpintis valstybės saugumu. Puikus pavyzdys, kai į vieną daiktą suplakami visiškai skirtingi dalykai. Demokratinis valstybės gyvenimas negali būti ribojamas atskirų politikų ramybės ilgesiu.

Dar vienas nukrypimas sietinas su dešiniąja politine jėga – konservatoriais. Jie irgi nevengia pasinaudoti situacijos dramatizavimo teikiamais privalumais. Štai partijos vadovas Andrius Kubilius atvirai kvietė gyventojus pasirūpinti žvakėmis, nes Rusija gali pritaikyti energetinį embargą. Kita šios partijos narė, buvusi europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė savo socialinio tinklo paskyroje rašo, kad dalyvavo paskutiniame ramiame bulviakasyje ir kad kitas jau gal bus gerokai kitoks, „kariškas“. Esmė nuo tokio kalbėjimo nekinta: nuolat kartodami, kad Rusija kariauja su mumis propagandinį karą ir tuoj pradės tikrą, politikai nevengia klaidinančių dramatizavimų arba noro gauti ramybę konflikto Ukrainoje sąskaita. Žmogiška, bet... abiem atvejais negražu.

Nemenkas pasikeitimas įvyko ES Viršūnių Taryboje. Paskirti du nauji vadovai: vadinamuoju ES prezidentu tapo Donaldas Tuskas, o „užsienio reikalų ministre“ – italė Federica Mogherini. Ką tai žada Lietuvai? Atsakymas paprastas – nieko naujo. Balsuota buvo už šių dviejų žmonių „komplektą“, kuris, verta pripažinti, parinktas tikrai išmintingai. Italė yra prorusiška politikos naujokė, o lenkas – žinomas politikos veikėjas, turintis nemažai patirties ir žinomas dar nuo „Solidarnosc“ laikų. Drauge tai visai neprasta pora, o turėti vilčių, kad kaimyninės šalies politikas kažkaip pakeis Lietuvos ir Lenkijos santykius tikrai neverta.

Nemažai pokyčių ir Energetikos ministerijos vadovybėje. Iš ministro posto pasitraukė Jaroslavas Neverovičius. Šį postą galbūt užims darbiečių atstovas. Tikėtina, tai įvyks negreitai, nes nepaisant skambaus pavadinimo, ši ministerija nėra jau tokia svarbi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Esminius reikalus energetikoje vis dar tvarko Finansų ir Ūkio ministerijos, tad ir pats Viktoras Uspaskich ministro poste nelabai galėtų pridaryti iškados Lietuvai. Nors, savaime suprantama, geriau, kad tokius postus užimtų dirbti norintys žmonės.

Bet eikime prie puikių žinių. Šiais mokslo metais į mokyklas ateis 28 tūkstančiai pirmokų, tūkstančiu daugiau, nei praėjusiais metais (mokslus pradės ir 343 tūkst. moksleivių bei 138 tūkst. studentų, kurių mažėjimas skaičiuojamas dešimtimis tūkstančių). Šokinėti iš džiaugsmo neverta, nes šiuos procesus demografai gali prognozuoti labai tiksliai dėl paprasčiausio gimusių kūdikių ir pirmokų amžių pasiekusių vaikų skaičiaus gretinimo. Jų skaičiavimais, „persilaušime“ apytiksliai 2020-aisiais metais ir besimokančiųjų skaičius vėl pradės didėti. Manykime, kad taip ir bus, nors kiekvienam, auginančiam vaikus, kaip dukart du aišku, kad dabartinė valstybės politika tėvams yra nenaudinga ne dėl mažų pašalpų, o dėl itin savotiškos mokesčių skaičiavimo sistemos, kai mamai naudingiau yra likti namie ir nejudinti nė piršto nei pradėti dirbti ir užsidirbti pačiai. Bet tai atskira tema, kurios čia neplėtosime.

Ir dar. Lietuva po truputį pradeda gyventi krepšinio ritmu. Nors nėra, sakykime, keistesnio pasakymo, nei kad „krepšinis – antroji Lietuvos religija“, bet visgi šis žaidimas yra šiokia tokia lietuviškojo identiteto dalis. Po pirmosios pergale pasibaigusios Pasaulio krepšinio čempionato dvikovos su Meksika treneris Jonas Kazlauskas teigė, kad rungtynių pradžia buvo sunki dėl jaudulio. Galbūt šioje vietoje derėtų pasakyti: gerbiamieji tautiečiai, jaudinkimės drauge dėl to krepšinio, tik nepamirškime, kad mūsų valstybė ne vien alumi ir žaidimais gyva.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija