Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Beprasmių žudynių apraudojimas

Popiežius pagerbė Pirmojo pasaulinio karo aukas

Mindaugas BUIKA

Popiežiui Pranciškui Italijos karinių pajėgų generalinio štabo viršininkas admirolas Luidžis Binelis įteikia dokumentą, patvirtinantį, kad jo senelis Džiovanis Karlas Bergoljas dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare

Šventasis Tėvas Redipuljos karių kapinėse

Šventasis Tėvas Redipuljos karių kapinėse

Pirmojo pasaulinio karo frontas

Šventasis popiežius Jonas XXIII (Andželas Ronkalis) tarnavo kariuomenės kapelionu Pirmajame pasauliniame kare

Kankinimas – sunki nuodėmė

Popiežius Pranciškus pastaruoju metu daug kalba apie taikos stiprinimo poreikį, perspėja dėl naujo, dalimis išskaidyto (Artimuosiuose Rytuose, Ukrainoje ir kitur), Trečiojo pasaulinio karo grėsmės. Štai rugpjūčio 18 dieną grįždamas iš apaštalinio vizito Pietų Korėjoje, lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje jis sakė, kad tarptautinė bendruomenė kol ne vėlu, turi sustabdyti agresorius, kad tai yra žmonijos teisė. Dėl išpuolių atneštų kančių šiauriniame Irake jis pats yra pasirengęs vykti į kovų zoną, susitikti ir paguosti Kurdistano regione ir kitur susikaupusią gausybę pabėgėlių. „Šiandien mes esame atsidūrę karo pasaulyje ir tai jaučiame visur“, – sakė Šventasis Tėvas, pritardamas mintims apie išskaidytą Trečiąjį pasaulinį karą. Nors kariaujama ne atominiais, bet konvenciniais ginklais, tačiau pasekmės siaubingos dėl daugybės nekaltų žmonių aukų. Kitas jam nerimą keliantis bruožas yra išsiplėtoję pagrobtų žmonių kankinimas, susidorojimas, dažnai pasireiškiantis smurtas prieš įtariamuosius slaptųjų tarnybų tardymuose, įvairiuose juridiniuose procesuose. Popiežius Pranciškus griežtai perspėjo, kad tikintiesiems katalikams bet koks dalyvavimas ar prisidėjimas prie kankinimo procedūrų yra sunki asmeninė nuodėmė, o visiems kitiems kankintojams – nusikaltimas prieš žmogiškumą.

Laiške, adresuotame Tarptautinio taikos susitikimo, kurį rugsėjo 7–9 dienomis Belgijos mieste Antverpene buvo surengusi Šv. Egidijaus bendruomenė, dalyviams Šventasis Tėvas rašė apie dabartinės permanentinės karo padėties pasaulyje tragiškumą. „Kai mes matome begalę karų ir konfliktų, paskelbtų ir nepaskelbtų, kurie šiandien slegia žmoniją, griauna jaunų ir senų žmonių gyvenimus, nuodija ir sudarko nusistovėjusį skirtingų etninių ir religinių grupių sambūvį, išvaro šeimas ir ištisas bendruomenes į tremtį, negalime likti abejingi ir pasyvūs tokių didelių kančių akivaizdoje“, – pabrėžė Popiežius.

Nurodęs, kad Antverpene vykusio susitikimo „Taika yra ateitis“ pagrindinis tikslas – prasmingai prisiminti prieš 100 metų prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) pamokas, jis paminėjo, kad tuometinę situaciją buvo labai tiksliai apibrėžęs popiežius Benediktas XV, pavadindamas ją beprasmėmis skerdynėmis. Tuometinis Šventasis Tėvas, kurio pontifikatas (1914–1922) sutapo su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, enciklikoje „Ad beatissimi apostolorum principis“, paskelbtoje praėjus vos trims mėnesiams nuo karo pradžios, su pasibaisėjimu rašė, kad „gigantiškose skerdynėse naudojamos baisios priemonės, kurias išrado karinis menas. Jokių ribų nėra griuvėsiams ir žudynėms: kiekvieną dieną žemė prisigeria naujo kraujo ir apsikloja mirusiais ir sužeistais“. Toje enciklikoje kreipdamasis į kariaujančių šalių vadovus popiežius Benediktas XV karštai prašė nutraukti šį kraujo praliejimą ir ieškoti taikių būdų visų ginčytinų problemų sprendimui. Jis pranašiškai nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios civilizuotoje Europoje galėjo kilti žiaurusis karas, yra tuomet jau pradėjęs progresuoti nukrikščionėjimas, kai prarandamos meilės ir brolybės nuostatos, įsivyrauja galios siekis ir godumas asmenų ir tautų santykiuose.

Abejingo Kaino „šešėlis“

Panašias beprasmio karo priežastis minėjo ir popiežius Pranciškus praėjusį šeštadienį, rugsėjo 13 dieną, nuvykęs pagerbti Pirmojo pasaulinio karo aukų atminimą į Italijos šiaurėje, netoli Slovėnijos sienos, 1938 metais įrengtas Redipuljos karių kapines. Šiame didžiausiame Pirmojo pasaulinio karo memoriale pagerbta 100 tūkstančių tose kovose žuvusių italų karių (40 tūkstančių pavardės nustatytos, o 60 tūkstančių aukų palaikai liko neidentifikuoti). Prie tuometinio diktatoriaus Benito Musolinio įrengto įspūdingo Redipuljos memorialo (beje, pats diktatorius didele dalimi atsakingas už dar didesnį netrukus prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo siaubą) dar yra Pirmajame pasauliniame kare čia vykusiuose mūšiuose 15 tūkstančių žuvusių įvairių tautybių Austrijos-Vengrijos (Habzburgų) imperijos karių kapinės, kurias pirmiausia aplankė atvykęs Šventasis Tėvas, padėjo vainiką ir susikaupė maldai. Vizito į Redipulją proga Italijos karinių pajėgų generalinio štabo viršininkas admirolas Luidžis Binelis (Luigi Binelli) įteikė popiežiui Pranciškui Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusio jo senelio Džovanio Karlo Bergoljo (Giovanni Carlo Bergoglio) karinio registro pažymą. Kaip tik šiose vietose italų kariuomenėje prieš austrus kovojęs, tuomet 31 metų Dž. Bergoljas (dalinyje jis buvo radijo operatorius) gavo vyresnybės padėką už drąsą ir net piniginę premiją. Pokario metais Italijai išgyvenant didelius sunkumus, jis emigravo į Argentiną, o vėliau ten gimė jo anūkas – dabar popiežius Pranciškus. Prisiminimuose apie savo vaikystę Šventasis Tėvas anksčiau yra nurodęs ir senolio pasakojimus apie skausmingus karo išgyvenimus.

Redipuljos memoriale aukotų šv. Mišių, kuriose tarp daugelio kitų koncelebrantų, pirmiausia įvairių šalių karinių pajėgų ordinarų, buvo ir Lietuvos kariuomenės ordinaras arkivyskupas Gintaras Grušas, popiežius Pranciškus sakytoje homilijoje pabrėžė, kad karas iš esmės yra iracionalus, iškrypėliškas dalykas, turintis vienintelį naikinimo tikslą. „Godumas, netolerancija, galios troškimas… Šie motyvai kursto sprendimą kariauti ir juos dažnai pateisina atitinkama ideologija“, – sakė Šventasis Tėvas. Karo sukėlėjams būdingas abejingumas kitų kančioms, kenčiančių žmonių dejonėms. Tai – didžiuliai praradimai, nes Pirmajame pasauliniame kare žuvo 15 milijonų, o Antrajame – net 50 milijonų žmonių ir didesnė jų dalis – civiliai gyventojai. Vėl užsiminęs apie dabartinės smurto kupinos padėties vertinimą, kaip į dalimis išskaidytą Trečiąjį pasaulinį karą, popiežius Pranciškus sakė, kad dabar irgi būdingi tie patys nusikaltimai, žudynės ir griovimai, bei paplitęs abejingumas kitų likimui. Tai yra susiję su nukrikščionėjimo pasekmėmis, nes abejingumas kenčiantiems yra visiškai priešingas tam, ko Jėzus prašo iš mūsų Evangelijoje. Jis prašo pirmiausia rūpintis savo mažiausiais broliais ir seserimis, rūpintis badaujančiais, ligoniais, kaliniais, kitais apleistaisiais, aiškino homilijoje Šventasis Tėvas. Ir reikia visada atsiminti Viešpaties perspėjimą, kad tik tie, kurie globoja silpnuosius ir kenčiančius, galės įžengti į dangaus džiaugsmą. Kitiems tai bus uždrausta.

Atsivertimas ir šviesos nešimas

Tarp tų, kuriems bus uždraustas dangaus džiaugsmas, liks smurto pasekmėms abejingi karinių konfliktų planuotojai, teroro organizatoriai, prekeiviai ginklais ir visi, kurie, pasidavę pinigų ir galios geiduliams, įnirtingai veikia politinėse arenose ir jų užkulisiuose su savo egoistiniais interesais bei tautoms pragaištingomis geopolitinėmis strategijomis. Perspėdamas dėl Biblijoje minimo savo broliui abejingo Kaino „šešėlio“, kuris sklando nuo 1914 metų iki mūsų dienų ir matomas net šiandien, popiežius Pranciškus sakė, kad dabar pirmiausia išmintingųjų ir atsakingiausias pareigas užimančių užduotis – pripažinti padarytas klaidas, jausti skausmą, atgailauti, prašyti atleidimo ir verkti. Reikia nuoširdžių ašarų už visus žuvusius beprasmiškose skerdynėse, už visas beprotiškų karų aukas ir reikia širdies atsivertimo. Papildydamas šias Redipuljoje sakytas mintis, Šventasis Tėvas praėjusį sekmadienį, rugsėjo 14 dieną, Viešpaties Kryžiaus išaukštinimo šventėje Romos Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams kalbėjo, kad praėjusio šimtmečio karai yra beprotystė, iš kurios žmonija dar nepasimokė, nes kai kurių kovų siaubas tęsiasi iki šiol. „Kviečiu visus žvelgti į (didžiąją pergalę prieš nuodėmę ir mirtį pasiekusį) nukryžiuotą Jėzų ir suprasti, kad neapykanta ir blogis nugalimi atleidimu ir gerumu, suprasti, kad kiekvienas karas tik didina blogį ir daugina mirtį“, – ragino popiežius Pranciškus.

Laiške Antverpeno taikos susitikimo, kuris tradiciškai turėjo ryškų tarptikybinį bruožą, dalyviams, Popiežius rašė, kad tokiam renginiui būdingoje Asyžiaus dvasioje prie taikos įtvirtinimo gali veiksmingai prisidėti įvairių religinių tradicijų bendradarbiavimas. „Mes tai galime daryti pirmiausia maldos galia, kadangi malda ir dialogas yra artimai persipynę bei abipusiškai praturtinantys“, – pabrėžė Šventasis Tėvas ir išreiškė viltį, kad taip skatinamais susitaikinimo ir vienybės saitais tarp skirtingų tikybų išpažinėjų pavyks įveikti karų troškimą. Karas niekada nėra nei būtinas, nei neišvengiamas, – tvirtino Popiežius. – Visada gali būti rastas kitas kelias: dialogo, susitikimo ir nuoširdaus tiesos ieškojimo kelias. Todėl atėjo laikas įvairių religijų lyderiams efektyviau bendradarbiauti užgydant karų žaizdas, sprendžiant konfliktus ir siekiant patvarios taikos. „Taika yra garantuotas įsipareigojimo Dievo reikalui ženklas. Todėl religijų lyderiai yra pašaukti būti taikos žmonėms“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jie yra pajėgūs skatinti susitikimo ir taikos kultūrą, kai kitos priemonės tampa abejotinos ar nesėkmingos. „Mes privalome būti taikdariais ir mūsų (katalikų) bendruomenės turi būti pagarbos ir dialogo su kitomis etninėmis bei religinėmis grupėmis mokyklos, vietos, kuriose išmokstama įveikti įtampą, skatinti teisingus ir taikius santykius tarp tautų ir visuomeninių sluoksnių, kad būtų kuriama geresnė ateitis būsimosioms kartoms“, – linkėjo popiežius Pranciškus.

Paminėtina, kad po Redipuljos memoriale aukotų šv. Mišių Popiežius visiems koncelebrantams, iškilmėje dalyvavusiems kitų krikščioniškų konfesijų ir religijų atstovams, kariuomenių vadams ir politikos veikėjams įteikė simbolinius taikos žibintus, pavadintus „Šv. Pranciškaus šviesa“. Pranešama, kad šiems Asyžiuje pagamintiems žibintams aliejų parūpino žinoma Italijos katalikų kovos su organizuotu nusikalstamumu asociacija „Libera“, o aliejus pagamintas iš alyvuogių, išaugintų iš mafijos konfiskuotuose ūkiuose. Tai – simboliškas priminimas, kad taikos kūrimas yra kartu ir šviesos nešimas pasauliui, o kova prieš visuotinę karo grėsmę turi žengti kartu su kova prieš taip pat globaliniu tapusio organizuoto nusikalstamumo grėsmę, kova prieš mafiją ir korupciją, apnuodijusią ir žlugdančią daugelio šalių ir visą tarptautinį gyvenimą. Ir kaip popiežius Pranciškus neseniai yra paskelbęs, kad „mafija yra ekskomunikuota“, taip nuo Bažnyčios turi būti atskirti visi karų, konfliktų ir teroro kurstytojai bei vykdytojai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu pelnosi iš tų baisiųjų žmonijos nelaimių.

© 2014 „XXI amžius“