Lietuvos
kultūros
galerija

Išnašos

Kai palytėja poetinis žodis

Alfredas GUŠČIUS

Dalios Milukaitės-Buragienės knygutės „Pasivaikščiojimai po tėviškę“ viršelis

Daug eilėraščių, ne vieną jų ciklą bei rinkinį poetė Dalia Milukaitė-Buragienė yra paskyrusi savo tėviškei Šeštokams (Lazdijų rajonas). Tačiau tėviškė bei gimtasis kraštas yra neišsemiama tema. Šiais metais Nepriklausomųjų rašytojų sąjunga išleido 29-ąją jos knygą, kurioje minimas dar vienas reikšmingas tėviškės kampelis, padedantis tos vietovės žmonėms susisiekti su plačiuoju pasauliu, o pasaulis skatinamas aplankyti šį gražų Dzūkijos kraštą. Koksai tai kampelis, jungtis galėtų būti? Pavadinsiu jį proziškai, kad vėliau pamatytume, jog poezijai nėra nieko neįmanoma. Tai – Šeštokų geležinkelio stotis, kitaip tarus, „transporto mazgas“. Ir šitokį objektą poetė apdainavo ne bet kaip, o paskyrė jam visą sonetų vainiką, gausiai šeimos bei giminės nuotraukomis iliustruotą knygutę „Pasivaikščiojimai po tėviškę“.

Juk „ant stoties“ įdomu naktį, dieną,
Kai skamba traukinių garsai...
Likimų dūžiai šiandien tik pavieniai,
Primins laikus „žilus“ ne man vienai.

Taip pradeda „pasivaikščiojimą“ po tėviškę autorė. Iš viso rinkinyje penkiolika sonetų. Apie jų atsiradimą poetė sako: „Tie sonetai man atskambėjo po to, kai perskaičiau išsamų straipsnį apie Šeštokų geležinkelį. Jį parašė čia gyvenanti mokytoja Dineta Babarskienė“. Šeštokai – miestelis, ribojantis Suvalkiją nuo Dzūkijos. Pavyzdžiui, su Kazlų Rūda, priklausančia jau Suvalkijai, Šeštokai sujungti tik geležinkeliu. Kai gimė poetė, Šeštokai priklausė Marijampolės rajonui; gyventojai tarmės atžvilgiu pasidalinę maždaug perpus – į dzūkus ir į suvalkiečius. Poetė save laiko gryna sūduve.

Sonetuose, o, tiksliau sakant, poetės atmintyje, „prabėga“ pačios autorės gyvenimo vaizdai, kai „ant stoties“ mokyklos išleistuvių vakarą buvo sukamasi šokant valsą, kai perone buvo laukiama mylimojo... „Prabėga“ ir plačios poetės giminės gyvenimo vaizdai. Iš sonetų nesunku sudėlioti visą giminės „genealoginį medį“, turtingą istoriją. Tarp giminaičių nemaža išsilavinusių, aukštąjį mokslą pasiekusių, įvairių profesijų atstovų – poetų, dailininkų, medikų, chemikų, inžinierių. Giminės šlovė prasideda nuo kūrybingojo poetės senelio Jono brolio Antano Miluko (1871–1943), atsidūrusio Amerikoje, kunigavimo, lietuvybės puoselėjimo, knygų leidėjo bei redaktoriaus veiklos... Ir kunigo Antano knygos šildė, / Visus, kas mokslo siekė giminėj... Jau tapusi žinoma kūrėja, poetė D. Milukaitė-Buragienė (ji dirba oftalmologe Kaune) kartu su broliais Romu, Kęstučiu, Jonu išsaugojo kunigo Antano gimtąją sodybą, kurioje ir gimė poetė. Memorialiniame name jinai įsteigė kunigo Antano Miluko atminimo muziejų, kuriame vyksta kultūriniai renginiai, teikiamos šios šviesios asmenybės vardo literatūrinės premijos.

Sonetuose pagerbti ir poetės tėvai, dėdės, tetos, Šeštokams nusipelnę asmenys. Atrodo, vaikšto „ant stoties“ perono/Burinskas, Povilaika, Pečiukonis,/Atminimo aidą atkartoja kloniai... Tetų, dėdžių, brolių, pusbrolių, pusseserių  gyvenimų istorijos tinkamai įaustos į sonetų vainiką. Giminėje jau beveik legenda tapo kunigo Antano Miluko sesers Jadvygos Milukaitės, po Pirmojo pasaulinio karo ištekėjusios už rusų kareivio Nikolajaus Nekrasovo, meilė. Karys priėmė katalikų tikėjimą ir buvo pakrikštytas Miku. Pasakojama, kad tai buvo išties gražūs žmonės ir tvirta šeima. Ir, matyt, neatsitiktinai jiedviem buvo lemta išgyventi po šimtą metų... Poetė sako atsimenanti, kaip pati teta Jadvyga pasakodavo apie savo didžiąją ir vienintelę meilę...

Skaitytojas vizualiai daugelį giminaičių gali pamatyti juodai baltose ir spalvotose nuotraukose, po kuriomis kruopščiai surašytos datos. Kaunietė tautodailininkė Gražina Cecilija Milukaitė-Žemaitienė (kunigo A. Miluko brolio, advokato, dukra) skoningai atliko knygos dizainą, po kiekviena nuotrauka įdėdama subtilų dekoratyvinį piešinį.

Dabar turbūt mieli skaitytojai suprato prozinių žodžių „transporto mazgas“ nebuitinę bei netechninę prasmę, kokią gali jie įgyti, kai juos pailytėja poetinis žodis. O knygutės pabaigoje kaip grynai lyrinį antspaudą D. Milukaitė-Buragienė įdėjo pakilų peizažinį eilėraštį „O beržai, o žalieji beržai“, greta kurio puikuojasi dailininkės Gražinos Cecilijos Milukaitės baltai gelsvame fone nupiešti beržai. Peizažas su beržais – ir ketvirtame knygos viršelio puslapyje, o pirmajame – raudona Šeštokų geležinkelio stotis. Tikrai vykęs gamtos ir technikos simbolių sugretinimas, kitaip pasakius, sėkmingas poetės ir dailininkės kūrybinės idėjos (pasivaikščiojimo po Šeštokus) įgyvendinimas.

© 2014 „XXI amžius“