2014 m. rugsėjo 26 d.    
Nr. 36
(2107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Gimtinė:
žmonės
ir darbai


XXI Amžius


Naujakuriai

Nesigaili palikę Vilnių

Bronius VERTELKA

Ūkininkė Jurgita Juškienė

Išsukus iš greitkelio Panevėžys–Vilnius ties Genėtiniais ir pavažiavus žvyrkeliu Raguvos kryptimi, kairėje pusėje galima pamatyti ramiai žolę pešančią karvių bandą. Čia prasideda ūkininkės Jurgitos Juškienės valdos. O į sodybą galima nueiti iš abiejų pusių pušaitėmis apsodinta alėja.

Jurgitos senelis Richardas Jovaišas, vos Lietuva tapo laisva ir ėmė savininkams grąžinti žemes, iš Vilniaus parkako į Genėtinius. Pradžioje turėjo įsikurti sovietmečiu nuniokotame klojime.

Jurgita nuo vienuolikos metų gyveno su seneliu (grįžus į kaimą senelė po metų mirė). Išėjo vidurinius mokslus Raguvoje. Paskui studijavo teisę Vilniaus Mykolo Riomerio universitete. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą, dirbo valstybinėje institucijoje. „Kaimo žmonės įsivaizduoja, kad mieste lengva pragyventi. Jeigu nori užsidirbti pinigų, lygiai tiek pat reikia dirbti“, – dabar sako J. Juškienė. Bet jos meilė kaimui buvo kur kas stipresnė nei Vilniui. Prieš šešerius metus su vyru Giedriumi (ekonomistu) persikėlė į Genėtinių vienkiemį. Porą metų mokėsi, kaip reikia ūkininkauti. Vyrui patiko kaimiški darbai, nors jis – grynas vilnietis. Gyvulius išauklėjo taip, kad žiemą, įėjus į tvartą, pakanka sušvilpti, kad jie atsistotų.

Didėjant metų naštai, senelis savo ūkio vairą perdavė anūkei. Dabar Jurgitos žinioje – apie 130 raguočių, iš jų 60 – melžiamos karvės. Visos jos išsiaugintos Genėtiniuose.

Kadangi supirkėjai nevertina pieno gamintojų triūso, moka gerokai mažiau nei jo gamybos savikaina, jaunieji Juškos sugalvojo imtis verslo – namuose gaminti pieno produktus. Impulsą tam davė jų draugai, sakydami, kad Jurgita – puiki šeimininkė, sugeba suspausti gardžius sūrius. Pabandė maždaug prieš ketverius metus. Žaidė, eksperimentavo, kol gerai išėjo. „Jeigu įtinku savo vyrui (jis išrankus maistui), tai ir daugeliui pirkėjų būnu gera“, – tokią sūrių gamybos paslaptį išklojo Jurgita. Mokėsi iš savęs, skaitė knygas. Juškos į ūkininkavimą žvelgė ne kaip į gyvenimo būdą, bet kaip į verslą. Norint įgyti žinių, reikėjo skaityti. Netgi teko atsisiųsti knygų iš Amerikos, nors Jurgita angliškai nelabai gerai moka. Turėjo nebijoti, bandyti. Sūrių spaudimo presą pagamino Kaune. Dabar žino: miestiečiai labiau mėgsta paprastus, tikrus, rūgštaus ar saldaus pieno sūrius be jokių ingredientų. Kaimo žmonėms reikia daugiau. Dabar Genėtiniuose gaminami 15 rūšių sūriai. Turi su kmynais, razinomis, džiovintais pomidorais. Atsirado ir su medumi bei romu.

Juškos, nusipirkę autobusiuką ir sutvarkę reikiamus veterinarinius dokumentus, nusprendė išbandyti laimę Vilniaus Balsių turgelyje. Kadangi maždaug toje vietoje senelis kadaise turėjo kolektyvinio sodo sklypą, todėl ši vieta Jurgitai jau buvo pažįstama. Pradžioje jautėsi nejaukiai, nes pirmą kartą prekiavo. Bet iš to, ką turėjo atsivežę, viską išpirko. Patiko Balsių turgelis todėl, kad jame neprekiaujama atvežtais iš kitų šalių maisto produktais, čia – geležinė drausmė. Savaitgaliais Juškų pristatyto pieno litras kainuoja 2,5 lito, grietinės ir varškės kilogramas – po 16 litų, o sūrio kilogramas (priklausomai nuo jo rūšies) – 19–23 litus. Dėl pieno kokybės ūkininkai yra ramūs: nieko papildomai, kad padidėtų karvių pieningumas, į pašarus nededa. Jeigu pirkėjai suabejotų gaminių kokybe, pakviestų apsilankyti į Genėtinius.

Jurgita sako, kad pigiai pagaminti pieno produktų neįmanoma. Mat pasitaiko paniurnančių dėl jų aukštokos kainos, kitas į turgelį užsuka savo nervų nuraminti. Bet Juškos į tai nebekreipia dėmesio.

„Ne dėl darbo kaime yra kur kas sunkiau nei mieste. Čia nuolat reikia galvoti, ar galėsi susimokėti bankui už kreditą, sukrapštyti pinigų mokesčiams. Niekad nežinai, kaip pasielgs tikrintojai, ar lauke nesuges traktorius. Visą laiką būna įtampa“, – sakė ūkininkė J. Juškienė. Moteris džiaugėsi: turi patikimą veterinarą iš Vadoklių. Jis – ramaus būdo, nemėgsta plepėti. Kaip tik tokio ūkiui reikia. Juškos samdo du žmones, stengiasi jiems laiku išmokėti atlyginimą, todėl šie dirba kaip sau. Ateityje Jurgita savo ūkį regi tvarkingą, darniai dirbantį. Tikrai 5–10 metų nežada atsisakyti ūkininkavimo. Jurgita vyrą Giedrių vadina verslo partneriu. Jis atsako už raguočių sėklinimą, pašarų jiems paruošimą ir rūpinasi, kad galvijai būtų sveiki. Sutuoktiniai visur kartu, drauge net ir į kirpyklą vyksta.

Kasdien kaime rūpesčių iki kaklo. Dvi mažametes dukras auginantys Juškos net neturi televizoriaus (nebūtų kada jį žiūrėti). Vasarą kas antrą dieną iš namų supirkėjai išsiveža dvi ir daugiau tonas, žiemą – apie vieną toną pieno. Dar vien žemės (su nuomojama) – apie 130 ha. Juškų draugai ar pažįstami jau veža savo vaikus į kaimą parodyti gyvulių. Stambūs žemvaldžiai, turėdami išdailintas karvides, į jas svetimų neįsileidžia. Jurgita prie namų norėtų turėti kioską, kuriame galėtų prekiauti savo pagamintais pieno produktais. Taip atsirastų didesnė galimybė pabendrauti su pirkėjais. Jau Balsių turgelyje išgirsta klausiant, ar pieno produktai yra reikalingi žmogaus organizmui. Juškos tokiems pataria: verčiau suvalgyti mažesnį gabaliuką gero produkto nei prisivalgyti jo nežinomos kokybės.

Genėtinių vienkiemis, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija