2014 m. rugsėjo 26 d.    
Nr. 36
(2107)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Kankinystės patirtis ir tarpreliginė darna

Popiežiaus Pranciškaus vizito Albanijoje bruožai

Mindaugas BUIKA

Albanijos katalikai laukia
Šventojo Tėvo prie ištiestos
nacionalinės vėliavos, kurioje
atvaizduotas dvigalvis erelis.
Atkreipęs į tai dėmesį Popiežius
kvietė albanus kilti aukštyn,
bet neužmiršti savojo lizdo

Sunkios komunistinio ateizmo pasekmės

Likdamas ištikimas savo pastoracinio mokymo nuostatoms, kad pirmenybę reikia teikti vadinamosiose periferijose esantiems žmonėms, tautoms ir regionams, popiežius Pranciškus savo pirmąją apaštalinę kelionę Europoje už Italijos ribų atliko ne į kokią nors klestinčią šalį, bet į neturtingą Albaniją. Beje, verta prisiminti, kad ir pačioje Italijoje išsirengdamas į pirmąjį vizitą už Romos vyskupijos ribų, Šventasis Tėvas pirmiausia nuvyko ne į kokį didelį miestą ar garsią šventovę, bet į tolimąją Lampedūzos salą, priimančią suvargusius pabėgėlius, mažais laiveliais atplaukiančius nuo šiaurinių Afrikos krantų ieškoti prieglobsčio. Rugsėjo 21 dieną popiežiaus Pranciškaus aplankyta Albanija yra tikra periferija ne tik prastais ekonominiais rodikliais, bet ir religiniu gyvenimu, kadangi ji yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje musulmonai sudaro daugumą (daugiau kaip du trečdalius) iš 3,2 milijono šios šalies gyventojų, o krikščionys tik apie trečdalį (20 proc. stačiatikiai ir tik 10 proc. katalikai). Tiesa, po XX amžiaus antroje pusėje ilgus dešimtmečius trukusio išskirtinai agresyvaus komunistinio režimo valdymo, susijusio su stalinistiniu Envero Hodžos (Enver Hoxha (1908–1985)) asmenybės kultu, kai Albanija pirmoji pasaulyje net konstitucijoje buvo paskelbusi, kad vienintelė šalies pripažįstama religija yra ateistinė propaganda, o visos kitos visiškai uždraustos, tikrų tikinčiųjų skaičius gerokai sumažėjęs visose tradicinėse tikybose. 1991 metais žlugus komunizmui, vykdant demokratizaciją ir atstatant religijos laisvę, Albanijos ir katalikišką bažnytinį gyvenimą teko faktiškai kurti iš naujo su kaimynų italų ir kitų užsienio misionierių pagalba. 1993 metais, Albaniją su apaštaliniu vizitu aplankęs šventasis popiežius Jonas Paulius II, konsekravo pirmuosius šalies vyskupus, kurie iki tol dvasinę tarnystę atliko emigracijoje ir grįžę į tėvynę uoliai ėmėsi naujosios evangelizacijos.


Kopimas į savas aukštikalnes

Kun. Vytenis Vaškelis

Šio sekmadienio Evangelijos palyginime apie du sūnus Jėzus sakė, kad vienas sūnus pažadėjo darbuotis tėvo vynuogyne, bet nupėdino savais keliais, o kitas, nors dėl įvairių priežasčių nenorėjo dirbti, bet vėliau apsigalvojo ir ėmė triūsti (plg. Mt 21, 28–30). Viešpats į dienos šviesą iškėlė buvusių laisvo elgesio moterų pavyzdį, kurios radikaliai pakeitė savo mąstymą bei gyvenimo būdą. Jis sakė, kad jos aplenks tuos, kurie išklydo iš tikėjimo bei teisumo kelio ir greičiau už juos pateks į dangaus buveines (plg. Mt 21, 31). Taigi esminė žmogaus širdies ir proto kaita Kristuje yra jo naujų poelgių raiška, turinti gyvybiškai svarbią įtaką asmenybės likimui.

Prieš kelis metus mons. Robertas Šalaševičius viename portale sakė, kad „Bažnyčia nepasiduos bandymams uždaryti ją zakristijoje ir drąsiai reikš nuomonę tais klausimais, kurie yra svarbūs visiems žmonėms“. Pritardamas šiai nuomonei, tariu keletą žodžių dėl minėto dvasininko pasitraukimo iš užimamų pareigų. Be abejo, pirmiausia nors trumpoje maldoje prisimindami mons. Robertą, tikintieji stengiasi persiimti Jėzaus Kristaus Širdies nuostatomis ir jam nuoširdžiai linki malonės iš naujo perkainoti kunigystės dovanas, kad jos, pastatytos į pagrindinę prioritetų vietą, būtų palydimos ir konkrečių veiksmų, liudijančių ištikimybę tikrajam kunigo pašaukimui...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija