Lietuvos
kultūros
galerija

Kronika

Apie Romą ir kūrybą – susitikime su kunigu

Kun. Justas Jasėnas susitikime bibliotekoje

PANEVĖŽYS. Rugpjūčio 25 dieną Šiaurinėje bibliotekoje vyko susitikimas su jaunu iš Panevėžio kilusiu kunigu Justu Jasėnu tema „Roma: ne vien šventumo paieškos“.

Į bibliotekoje surengtą sambūrį susirinko būrys pažįstamų, bendraminčių, ištikimų skaitytojų ir renginių entuziastų bei tiesiog žmonių, besidominčių poezija, Italija, Roma.

Bibliotekos vedėja D. Zuozienė, pristatydama svečią, pasakė, jog nepaisant jauno J. Jasėno amžiaus, apie jį ir jo paties parašyta jau pakankamai daug. Tai – universalus žmogus, neapsiribojantis tarnyste Dievui. Kunigas administruoja parapijas, moko pradinukus tikybos, daug laiko skiria darbui su jaunimu. Trisdešimt dvejų vyras domisi menu, istorija, aktyviai dalyvauja visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje, priklauso Maironiečių, Biblijos, Kaimo rašytojų sąjungos draugijoms, publikuoja straipsnius spaudoje – laikraščiuose „Lietuvos aidas“, „Žemaičių saulutė“, „XXI amžius“, „Bažnyčios žinios“ bei interneto portaluose bernardinai.lt, radikalai.lt, ekspertai.eu ir kt. Be viso to, redaguoja ir recenzuoja knygas, rašo eiles. Jo poezija spausdinama periodikoje, publikuojama rinkiniuose. Dvasininkas yra parengęs ir išleidęs eilėraščių rinkinius „Užmigdykite mus Ežeruos“ (2010 m.) bei „Artumų Erčios“ (2012). Per septynerius kunigavimo metus kun. J. Jasėnas tarnavo Anykščių, Zarasų, Kupiškio rajonų parapijose.

„Gera sugrįžti į Panevėžį, ypatingai tada, kai galima susitikti su žmonėmis, pasikalbėti apie esminius dalykus – kūrybą, poeziją, visa tai, kas mus vienija. Branginu tokias valandėles, kai sielos pabūna kartu, pasišneka“, – kalbėjo dvasininkas.

„Lydžiu žmonių grupes piligriminėse kelionėse. Tad Romoje lankiausi, vaikščiojau, fotografavau jau daug sykių įvairiais metų laikais. Ten pirmiausia susipažinau su krikščioniška Roma, jos sakraliniu paveldu, dailininkų darbais, vėliau – pagoniškąja. Pamačiau, kaip ir kuo gyvena, kvėpuoja Romos gyventojai, kokia jų kasdienybė. Apžiūrėjau ne tik turistų lankomus objektus, bet keliavau ir po užkaborius, kur turistai paprastai nesilanko. Tad susidariau tikrąjį Romos veidą, savo Romos paveikslą“.

Svečias pasidalino su susirinkusiaisiais savo įžvalgomis bei įspūdžiais iš pastarosios, prieš pusantrų metų šventiniu Kalėdų laikotarpiu vykusios kelionės. Kad būtų įdomiau ir lengviau įsivaizduoti, pasakojimą lydėjo skaidrės su nuotraukomis. Šimtuose fotografijų užfiksuota daugybė betliejų, kurių apstu ne tik Dievo namuose, bet ir gatvėse, skveruose, keturios didžiosios miesto bazilikos – Šv. Jono, Šv. Petro, Šv. Pauliaus ir Mergelės Marijos, – gausybė bažnytėlių, Siksto koplyčia, kur renkami popiežiai. Išvydome ir stelas (akmeninius, marmurinius stulpus su išraižytais piešiniais ar užrašais) bei kolonas, kaip karų trofėjus pagrobtas ir atsivežtas iš Afrikos, Egipto. Nuotraukose, darytose šaltuoju metų laiku, užfiksuota žaluma, žydintys apelsinmedžiai, Vatikano sodai. Taip pat jose apstu veidų. Tai – šimtmečius Vatikaną saugantys šveicarų gvardiečiai, žmonės, vaidinantys sustingusias figūras, įvairūs persirengėliai, net naktį išvestas pasivaikščioti šunelis, padabintas paltu ir atšvaitu. Gerėjomės ir tiltais pažabotomis Tiberio pakrantėmis, fontanais, tiltais, Grand circus (liet. didysis cirkas), talpindavusiu kelis šimtus tūkstančių gyventojų, „Villa Lituania“ viešbučiu, kur gyvena lietuviai studentai, Šv. Petro aikšte, Romos opera. Svečias įamžino Romos simbolį (vilkę su įkūrėjais Romulu ir Remu), Vatikano muziejaus lobius (skulptūras, gobelenus, popiežių rūbus, transporto priemones), Koliziejų, iš kurio atsiveria senojo miesto griuvėsiai, keliai, šventyklų liekanos. Kunigas pasakojo, kad po žemėmis buvusi įrengta sistema, užtvindydavusi požeminiais vandenimis areną. Mat joje vykdavusios ne tik gladiatorių kautynės, bet ir inscenizuoti tikrų karo laivų mūšiai.

Tarp didingų architektūros paminklų nuotraukų sušmėžavo ir keletas gatvių su prabangiomis parduotuvėmis – „Gucci“, Dolce & Gabanna“, „Dior“, „Valentino“, „Swarowski“, kur niekutis kainuoja nuo 70 iki 20000 ir daugiau eurų. Nuostabių fotografijų dėka turėjome progos įsitikinti kunigo žodžiais, jog žengdamas žingsnelį užkliudai šio miesto istoriją, kultūrą, meną. J. Jasėnas pasidžiaugė, ir tuo, jog Romoje saugomas paveldas. Miesto centre jokių didelių prekybos centrų nė su žiburiu nesurasi.

Antroji vakaro dalis buvo skirta pokalbiams ir skaitymams. D. Zuozienė diskutavo su poetu, klausinėjo apie gyvenimo vingius ir kūrybą, kuri Justo gyvenime labai svarbi. Ji suteikia dvasininkui džiaugsmą, ramybę, leidžia pailsėti nuo kasdienybės, tamsos, politikos, ligų, žmogiškų klaidų... Tarnystė, rašymas, prisilietimas prie meno, istorijos, kultūros įvykių daug duoda Justo sielai, atveria mums almančią, žaižaruojančią jo kūrybos versmę.

Aktyvi bibliotekos talkininkė, savanorė, Aušra Lukoševičiūtė kartu su bibliotekos vedėja deklamavo eilėraščius, parašytus Panevėžyje, besimokant Šv. Juozapo seminarijoje Vilniuje ar vikaraujant Anykščiuose, Zarasuose. Renginio dalyviai turėjo galimybę prisiliesti prie skaidraus, gilaus poeto kūrybinio pasaulio, kuriame daug ilgesio, neatsakytų būties amžinybės paslapčių, gyva tikėjimo, meilės, gyvenimo prasmės tematika.

Kunigas atsiskleidė ir kaip puikus raiškaus skaitymo meistras. Išgirdome ne tik jo paties skaitomas eiles, bet ir prozą – jautrią, pilną aistros, spalvų ištrauką iš lietuvių aktorės Unės Babickaitės atsiminimų knygos.

Atsivėrimas buvo labai nuoširdus, jautrus. Kunigas su šypsena prisiminė, kaip dirbdamas Zarasų parapijoje buvo paklaustas šeimynykščių, nepažįstančių to krašto, ką gi jis ten laisvalaikiu veikia. Šis juokaudamas atsakė, jog įbrenda į ežerą ir stovi. O giminaičiai ėmę ir patikėję, jog Zarasuose taip nuobodu, kad nieko kito nelieka tik ežere stovėti.

Renginiui einant į pabaigą savanorė A. Lukoševičiūtė padovanojo poetui ir susirinkusiems meninę improvizaciją J. Jasėno kūrinių motyvais.

Indrė Lašinytė

Julijos Jukonytės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“