2014 m. spalio 10 d.    
Nr. 38
(2109)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Šv. arkangelo Mykolo atlaiduose – maldos, koncertas ir eismo pamokos

Iškilminga procesija aplink bažnyčią

RIETAVAS. Jau nuo seno kasmet rugsėjo pabaigoje Rietave, didingoje Oginskių laikų bažnyčioje, yra švenčiami tituliniai šios šventovės Šv. arkangelo Mykolo atlaidai. Šiemet jie sutapo su kai kuriais pasaulietiškais Rietavo miesto renginiais. Vienas iš jų – pirmosios žemės ūkio mokyklos Lietuvoje 155 metų jubiliejus, kuris rugsėjo 25 dieną buvo paminėtas Rietavo Žemaitijos kolegijoje. Rugsėjo 26 dieną vyko vasaros kino festivalio „Sidabrinės naktys 2014“ filmų peržiūra, o kitą dieną – Rietavo kraštiečių klubo sueiga Rietavo Lauryno Ivinskio gimnazijoje bei kiti įvairūs pasauliečių vadinami Mykolinių mugės renginiai.

Rugsėjo 28-osios sekmadienį buvo švenčiami tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai. Rūpestingas, tvarką mėgstantis klebonas kun. Antanas Gutkauskas, atlikęs daugybę darbų bažnyčioje, senelių globos bei parapijos namuose, puikiai sutvarkęs Medingėnų parapijos bažnyčią, jos aplinką, varpinę, iš pagrindų renovavęs Medingėnų kapinėse esančią koplyčią, puikiai sutvarkęs Spraudžio bažnyčią, dabar viską patikėjo neseniai Rietave pradėjusiam dirbti kun. Aivarui Pudžiuveliui. Klebonas kun. A. Gutkauskas labai rūpinasi didžiulio Rietavo bažnyčios šventoriaus sutvarkymu, parapijos namų apšildymu ir dar visokiausi darbai darbeliai jam rūpi, nes beveik viską tenka padaryti vien parapijiečių lėšomis. Padedant Rietavo gėlių salonui, Marijos legiono moterims, nupynusioms vainikus, kitoms bažnyčios darbuotojoms, Rietavo bažnyčia rietaviškius bei iš  toliau atvykusius į šiuos atlaidus priėmė itin šventiškai pasidabinusi. Šiems atlaidams pasiruošti nestigo rūpesčių ir klebonui kun. A. Gutkauskui.


Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidai

Autoriaus nuotrauka
Atlaidų Sumos šv. Mišias
aukoja kun. Vaidotas Vitė

ŠILALĖ. Spalio 5-osios sekmadienį vainikais išpuoštoje Šv. Pranciškaus Asyžiečio šventovėje vyko tituliniai Šv. Pranciškaus Asyžiečio atlaidai. Gausiai susirinkusiems į atlaidus Votyvos šv. Mišias aukojo ir homiliją sakė klebonas dekanas kan. dr. Algis Genutis. Iškilmingas Sumos šv. Mišias aukojo naujasis bažnyčios vikaras kun. Vaidotas Vitė. Prie altoriaus talkino ministrantai ir pulkelis gražiai pasipuošusių adorančių, kurias papuošė ilgametė bažnyčios darbuotoja Irena Judeikienė. Kun. V. Vitė homilijoje apžvelgė šv. Pranciškaus gyvenimą, kvietė visus tikinčiuosius kuo dažniau melstis į šventąjį, pasikliauti jo užtarimu. Ypač sujaudino jauno kunigo pateiktas pavyzdys, kaip brolis, paaukojęs save sunkiam darbui anglių kasykloje, uždirbtais pinigėliais padėjo savo broliui tapti garsiu dailininku. Pasak kun. V. Vitės, mes turėtume padėti ne tik savo broliui, bet ir kiekvienam vargšui, esančiam šalia mūsų.


Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Spalis – Rožinio mėnuo

Rožinio kalbėtojai su kunigais:
klebonu dekanu kan. dr. Algiu Genučiu
ir kun. Vaidotu Vite

Rožinis (liaudiškai vadinamas rožančiumi) pradėtas kalbėti maždaug XII amžiaus pabaigoje, atsiradus naujai suklestinčio liaudiško pamaldumo Švč. Mergelei Marijai išraiškai. Tam didelės įtakos turėjo vienuoliai cistersai, o kiek vėliau – ir kitų vienuolijų ordinai, atkakliai kovoję prieš ano meto erezijas... Tam buvo pritaikytas didesnių ar mažesnių karoliukų vėrinys – rožinis. Jo turinį sudarė esmingiausi Marijos ir Jėzaus gyvenimo momentai. Popiežius Pijus V įvedė suderintą ir pastovią „Sveika Marija“ formulę, kuri ir šiandien sudaro Rožinio pagrindą.

Šv. popiežius Jonas Paulius II labai mėgo rožinį. Jį nuolat nešiojosi ir kasdien jį kalbėjo įvairiomis intencijomis. Trijų dalių Rožinį jis papildė dar ketvirtąja – „Šviesos slėpiniais“. Taigi, dabartinis Rožinis turi keturias dalis. Kiekviena dalis turi po penkias paslaptis. Visas Rožinio vėrinys yra sudarytas iš 20 Jėzaus ir Marijos gyvenimo paslapčių (įvykių, svarbių momentų apmastymų). Nors Rožinį pravartu kalbėti kasdien, tačiau spalį visose katalikų bažnyčiose pagal jau seną tradiciją Rožinis yra kalbamas kasdien bendruomeniškai ir garsiai. Rožinio kalbėjimui vadovauja parapijų kunigai.


Kauno arkivyskupijoje

Raseinių dekanate

Poezija papuošti tituliniai atlaidai

Klebonas kun. Gintautas Jankauskas
(dešinėje) ir atlaidų svečiai
(iš kairės): Danutė Jonylienė,
Edmundas Jonyla, kun. br. Severin
Armin Holocher OFM, antroje eilėje –
Juozas Mickevičius ir Vladas Buragas

ARIOGALA. Rugsėjo 28-ąją į Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią parapijiečiai rinkosi gausiau, nes tą sekmadienį vyko tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai. Ši šventė Ariogaloje yra tradicinė. Etnologas Libertas Klimka knygoje „Tautos metai“ rašo: „Mykolinės senovėje buvo itin svarbi data – duoklių metas. Supylus į aruodus išaugintą derlių būdavo privalu kunigaikščio dalį atskirti. Šią dieną kalendoriuose žymėdavo šv. arkangelo Mykolo trimitas bei svarstyklės geriems ir blogiems darbams palyginti“.

Votyvos šv. Mišias aukojo Ariogalos klebonas kun. Gintautas Jankauskas ir kan. Vytautas Masys. Pamokslą pasakė atlaidų vedėjas, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas kun. br. Severin Armin Holocher OFM. Paskui svečias aukojo Sumos šv. Mišias, pasakė pamokslą. Tėvas Severinas Sumos pamoksle įtaigiai kreipėsi į parapijos jaunimą, sakydamas: „Kai aš buvau Jūsų amžiaus, mano tėtis dirbo naktimis ir negalėjo eiti į bažnyčią dalyvauti šv. Mišių aukoje. Man buvo 7–8 metai. Turėjau labai įdėmiai klausyti, ką klebonas pamoksle sako, kad vėliau tėčiui apie tai galėčiau papasakoti. Jeigu aš tai prisimenu šiandien, man yra labai svarbu apie tai kalbėti, kad ir Jūs suprastumėte. Šiandien – šv. Mykolo šventės išvakarės. Žinote, ką reiškia Mykolo vardas? Hebrajiškai yra Micha’el arba reiškia „Kas kaip Dievas“. Lietuviškai mes sakome: „Mykolas“. Tu galėtum sakyti: „Aš – Dievo vaikas, bet aš – ne Dievas. Bet šitas, kurio vardas yra „Kas kaip Dievas“, šiandien nori mums rodyti kelią į bendravimą su Dievu. Svarbu, kad eitume kartu, kad vienas kitam galėtume sakyti: „Dieve, padėk“. Aš privalau eiti į bendruomenę su Tavimi, Viešpatie. Privalau priimti Sakramentus, kuriuos mums dovanojai“. Beje, tėvas Severinas atvyko į Lietuvą netrukus po Nepriklausomybės atgavimo. Jauna Lietuvos pranciškonų provincija norėjo savo gretose turėti brandesnį ir daugiau patirties turintį brolį. Per daugiau nei 20 metų tėvas Severinas pasitarnavo ne vien savo ordinui: skaitė paskaitas VDU Teologijos-filosofijos fakultete, vadovavo rekolekcijoms visoje Lietuvoje. Tėvas Severinas pastebėjo, kad Lietuvoje pamaldumas asmeniškesnis ir kartais paviršutiniškesnis.


Kauno arkivyskupijoje

Raseinių dekanate

Tikėkime savo Angelu, ir Dievas padės

Grupė Raseinių policininkų ir Viduklės
klebonas kun. Albertas Stanulis

VIDUKLĖ. Raseinių rajone jau tapo tradicija kasmet Švč. Kryžiaus parapijos bažnyčioje švęsti Angelų Sargų atlaidus. Parapijos klebonas kun. Albertas Stanulis į atlaidus sukviečia rajono policijos pareigūnus, kurie kartu su parapijos tikinčiaisiais dalyvauja atlaidų šv. Mišiose. Angelų Sargų atlaidai pasižymi ypatingu iškilmingumu: procesijoje aplink bažnyčią žingsniuoja paradinėmis uniformomis pasipuošę pareigūnai, garbingi svečiai, rajono valdžios atstovai, Seimo nariai ir kiti tikintieji.

Šiemet Angelų Sargų atlaidai švęsti spalio 5-ąją ir sutapo su kita profesine švente – Mokytojų diena. Tądien šv. Mišios buvo aukojamos ne tik už policijos pareigūnus, bet ir už visus parapijos mokytojus. Klebonas kun. A. Stanulis pamoksle išsakė daug šiltų, pagarbos kupinų žodžių pedagogams ir policininkams. Profesinių švenčių proga  sveikino ir policijos pareigūnams padėkas įteikė Savivaldybės meras Algimantas Mielinis, Seimo narys Edmundas Jonyla, sveikino žodį tarė Seimo narys Remigijus Ačas. Visi linkėjo sėkmės ir gerojo Angelo sargo globos, kurios taip reikia ir kiekvienam iš mūsų, ir mus saugantiems bei padedantiems policijos pareigūnams. Savo kolegas pasveikino Raseinių rajono policijos komisariato (PK) viršininkas Kęstutis Užemeckas ir įteikė padėkas labiausiai nusipelniusiems pareigūnams.  


Panevėžio vyskupijoje

Panevėžio-Krekenavos dekanate

Katedroje po šešerių metų vėl gaudžia vargonai

Prie vargonų – jų restauratorius,
Katedros vargonininkas Antanas Šauklys

Panevėžys. Rugsėjo 24-osios vakare Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje susirinkę panevėžiečiai po šešerių metų pertraukos galėjo vėl išgirsti gaudžiant šios bažnyčios vargonus. Buvo aukojamos padėkos šv. Mišios, vyko vargonų senosios dalies restauracijos, kuri vyko 2008–2014 metais, pirmojo etapo pristatymas. Vargonų restauravimo programą ruošė vargonų restauratorius, istorikas, menotyrininkas dr. Girėnas Povilonis ir vargonininkas, vargonų restauratorius Antanas Šauklys. Restauravimo darbus atliko A. Šauklio vargonų dirbtuvė Panevėžyje. Darbus pristabdė ekonominė krizė, tačiau Katedros parapijiečių, biudžetinių, privačių įstaigų ir kitų rėmėjų dėka originalią vargonų dalį pavyko restauruoti.

Padėkos šv. Mišioms vadovavo Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ, kartu meldėsi vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, vyskupo generalvikaras kun. Eugenijus Styra, Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis ir kun. jubiliatas Pranciškus Sabaliauskas. Šv. Mišiose giedojo Katedros parapijos jungtinis choras, vadovaujamas Antano Šauklio. Mišių metu ir vėliau vykusio koncerto metu vargonavo doc. Renata Marcinkutė-Lesieur iš Vilniaus.


Panevėžio vyskupijoje

Anykščių dekanate

Tituliniai atlaidai, bažnyčios gimtadienis ir koncertas

Muziejininkas ir kraštotyrininkas
Raimondas Guobis pasakoja
bažnyčios istoriją

SVĖDASAI. Rugsėjo 28-ąją čia vyko tituliniai Šv. arkangelo Mykolo atlaidai. Jie sutapo su bažnyčios 220-osiomis metinėmis. Visus gausiai besirenkančius į savąją bažnytėlę pasitiko ant maldos namų sienos iš žolynų supintas paveikslas su skaičiumi „220“. Tokiu originaliu šventovės papuošimu pasirūpino talentinga svėdasiškė šviesuolė, bažnyčios patarnautoja Irena Guobienė, kurios rankos labai gražiai sukomponuoja įvairioms šventinėms floristinius kilimus, puošnias kompozicijas iš gėlių ir kitų augalų (buvusios mokytojos, tautodailininkės, kultūrininkės I. Guobienės veikla prieš keletą metų buvo įvertinta Svėdasų seniūnijos įsteigta Vaižganto mažąja premija „Už kūrybinius nuopelnus Svėdasų kraštui“).

Prieš prasidedant atlaidų šv. Mišioms, parapijos klebonas kun. Vydas Juškėnas pakvietė mintimis nukeliauti į praeitį ir prisiminti bažnyčios istoriją. Su ja įdomiai, konkrečiai ir išraiškingai supažindino svėdasiškis kraštotyrininkas, literatas, Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus darbuotojas, Anykščių rajono savivaldybės Teresės Mikeliūnaitės kultūros premijos laureatas Raimondas Guobis. Pasak istorija besidominčio R. Guobio, archyviniuose dokumentuose jau 1522 metais paminėta Svėdasų bažnyčia. Tačiau vėliau ji perduota reformatams, nes Svėdasų dvarą valdę didikai Radvilos slopino katalikybę. 1575 metais kunigaikščio Kristupo Mikalojaus Radvilos fundacija buvo pastatyta kalvinų bažnyčia po kurio laiko atiteko katalikams. Po gero šimtmečio Svėdasuose iškilo nauja mūrinė bažnyčia, tačiau, metams bėgant, ir naujoji šventovė pasidarė per maža. 1794 metais klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis-Smolenskis, remiamas bažnyčios globėjų kunigaikščio Karolio Radvilos ir grafienės Pliaterienės, prie senosios mūrinės bažnyčios pristatė naują medinę bažnyčią. Taip ir atsirado dabartinė bažnyčia, sėkmingai tarnaujanti parapijiečiams, tapusi traukos centru ištisoms kartoms. Pranešėjas nepamiršo plačiau paminėti bažnyčios statytojo klebono Mykolo Smolskio-Smolenskio (1751–1826) biografinių duomenų bei ganytojiškos veiklos. Jis baigė Vilniaus akademiją, buvo jėzuitų ordino narys. Klebonaudamas Svėdasuose ėjo ir Kupiškio dekanato dekano pareigas. Lankydamas parapijas, patyrė, kad kai kurių parapijų klebonai per mažai laiko skiria švietėjiškai veiklai, klebonijose neturi sukaupę knygų skaitymui, o daugiau domisi ūkio reikalais bei pramogomis. Dekanas turėjo priekaištų klebonams, kad šie per mažai moka vikarams, todėl šie ieškodami pelningesnio užmokesčio, tampa dvarų ir mokyklų kapelionais... Parapijiečiams buvo įdomu sužinoti ir apie kitus čia dirbusius kunigus, palikusius Svėdasuose ryškius pėdsakus. Klebono Juozo Rusecko iniciatyva šventorius aptvertas mūrine tvora. Klebonaujant Kanutui Saurimavičiui, skarda uždengtas medinės bažnyčios stogas, pastatyta varpinė. Klebonaujant Antanui Lenkevičiui, buvo įkurtas lietuviškos literatūros knygynėlis, klebonas Kazimieras Kazlauskas režisuodavo scenos veikalus. O klebonas Antanas Lenkevičius, kunigavęs 1900–1907 metais, rūpinosi dar didesnės, erdvesnės naujos bažnyčios statyba. Jau buvo parengtas ir projektas, platinami grafiniai naujosios Svėdasų bažnyčios atvaizdai. Tiktai klebono mirtis ir prasidėjęs karas sutrukdė tuos statybos darbus... Pasak muziejininko R. Guobio, Svėdasų dvasininkai rūpinosi kultūra, visuomenės reikalais. Garbaus amžiaus svėdasiškiai dar gerai prisimena čia dirbusius, uoliai besirūpinusius sielovada ir bažnyčia kunigus Kazimierą Girnių, Ignotą Šiaučiūną, mena Vlado Rabašausko, Rimanto Kauniečio klebonavimo metus. Nuo 2006-ųjų Svėdasuose klebonauja kun. V. Juškėnas. Čia per visą bažnyčios gyvavimo laikotarpį dirbo 20 klebonų, 54 vikarai, daug į altariją išėjusių kunigų. Iš Svėdasų krašto kilę kunigai Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Antanėlis, Jonas Vizbaras, Jonas Balaišis, Antanas Braknė, Aleksandras Bubnys, Steponas Matulis, Feliksas Balaišis, Aleksandras Papučka, Steponas Galvydis sėkmingai tarnavo Dievui ir žmonėms įvairiose parapijose. Svėdasų bažnyčios ir krašto istorijoje ryškius pėdsakus paliko vargonininko Petro Vinkšnelio suburtas 30–40 giesmininkų choras, kuris dalyvavo visose keturiose prieškario Lietuvos dainų šventėse, o jo suburtas mergaičių kanklininkių ansamblis neturėjo sau lygių, su pasisekimu koncertuodavo įvairiose šalies vietovėse... Pateikęs šiuos ir daugybę kitokių įdomių faktų, daugeliui net visai nežinomų, kraštotyrininkas R. Guobis linkėjo visiems svėdasiškiams branginti krikščionišką bendravimą, tautinę savimonę, tikėjimo tiesas, moralines vertybes, saugoti ir gerbti savąją bažnyčią, sulaukusią tokio garbingo jubiliejaus...


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija