|
Kristaus meilė tvirtas šeimos pamatas
Popiežiaus Pranciškaus mokymas santuokiniam gyvenimui
Mindaugas BUIKA
|
Popiežius Pranciškus bendrauja
su jo sutuoktais jaunavedžiais
|
Naminiai gyvūnai nepakeičia vaikų Tai, kad popiežius Pranciškus nusprendė pirmąsias savajame pontifikate sušauktas Vyskupų Sinodo asamblėjas skirti šeimai (pradinė Romoje prasidėjo praėjusį sekmadienį, o kita vyks 2015 metų spalį), patvirtina, kokį svarbų vaidmenį jo mokymui turi dabar didelius išbandymus patiriančio santuokinio gyvenimo tema. Ta proga verta prisiminti tokią gražią Šventojo Tėvo iniciatyvą, kai jis šiemet vasario 14-ąją, Šv. Valentino dieną, tradicinėje įsimylėjėlių šventėje Romos Šv. Petro aikštėje susitiko su dešimčia tūkstančių sužadėtinių porų, atsakė į jų aktualius klausimus ir teikė apaštalinį palaiminimą. O štai prieš mėnesį, Šv. Kryžiaus išaukštinimo šventėje (sutapimas, matyt, neatsitiktinis), Vatikano bazilikoje popiežius Pranciškus vadovavo Santuokos sakramento šv. Mišioms, kurių metu sutuokė dvidešimt jaunavedžių porų iš savosios Romos vyskupijos. Paminėtina, kad jeigu popiežiai Krikšto sakrementus ir Kunigystės šventimus suteikia kiekvienais metais, tai jų vadovavimas Santuokos apeigoms iki šiol buvo gana retas atvejis. Štai popiežius emeritas Benediktas XVI per savąjį aštuonių metų pontifikatą nei karto nėra suteikęs Santuokos sakramento. Šventasis popiežius Jonas Paulius II per savo ilgą beveik ketvirtį amžiaus trukusį pontifikatą iškilmingoms Santuokos pamaldoms yra vadovavęs tik du kartus ypatingomis progomis: 2000-ųjų jubiliejinių metų Šeimų šventėje ir 1994-aisiais, kai buvo minimi Tarptautiniai šeimos metai. Dabartinis Šventasis Tėvas jau savojo pontifikato pradžioje, organizuodamas masinius susitikimus su sužadėtiniais ir atlikdamas Santuokos sakramento apeigas bei sušaukdamas minėtas Vyskupų Sinodo asamblėjas, nori pabrėžti išskirtinę santuokinio ir šeimos gyvenimo sielovados reikšmę Bažnyčios misijai ir visuomenės egzistencijai.
|
|
Ką žmogus įsileidžia į savo vidų?
Kun. Vytenis Vaškelis
Neseniai viename portale skaičiau apie penkias abiturientes, kurios mažame miestelyje kvietė dvasią, kad iš jos sužinotų apie savo ateitį. Nevertėtų gaišti laiko šiam rašiniui, jei tų merginų žaidimas su adata ir siūlu būtų tiesiog nevykusi išdaiga, ir jos visam laikui į šį nekaltą užsiėmimą būtų numojusios ranka. Bet, deja, šie jų bandymai išsiburti tapo spiritizmo seansais, iš kurių sausam neįmanoma išlipti: jei kviečiama piktoji dvasia, ji ir ateina... Be abejo, pirmiausia su tomis spiritizmo seansų baisiai išgąsdintomis ir priblokštomis merginomis reikėtų asmeniškai pasikalbėti, nes galbūt, norėdamos savaip pagarsėti, visus išgyvenimus pernelyg sureikšmino ar kaip balioną išpūtė... Vis dėlto yra reali tikimybė, kad jos patyrė realų demonišką puolimą, kuris galėjo stipriai pažeisti jų psichiką, atimti ramybę bei apkartinti gyvenimo džiaugsmą.
|
|
|