Lietuvos
kultūros
galerija

Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32) 

217

Jonas Juškaitis (dešinėje) ir Juozas Tumelis 1958 metais Vingio parke ties Vytauto gatve (Žvėryne), kur dabar Juškaitis gyvena

Bernardo Brazdžionio rinkinys „Amžinas žydas“ (1930)

Kaune,
93.8.17.
Malonus Kolega,

nuo trečiadienio (rugp. 11 d.) esam Lietuvoje, o nuo ketvirtadienio – Kaune. Atsivežtą gražų, saulėtą orą šiandieną, antradienį (rugpj. 17) ėmė ir sulijo. Tai, pripratusiam prie amžinos giedros, nuotaiką slegia ir varžo susisiekimą, nors iš tiesų nelabai su kuo galima susitikti, nes daug atostogauja ir iš Kauno išvykę.

Sėdžiu, va, prie rašomojo stalo ir matau pro langą kaip gyvenimas automobilių greičiu bėga pro šalį.

Su politika, ekonomika ir visu kita kol kas susipažįstu tik iš laikraščių.

Pasimatysim rugp. 29 poezijos programoje²¹⁶, kai pasieksiu Vilnių. Gal pabūsim kelias dienas, tada ir daugiau šnektelti teks ir gal bus progos su daugiau kuo susitikti (nors ir vilniečiai gal būt „vasaroja“.

Laišką berašant (su pertraukomis) atėjo ir vidudienis. Nebelyja. Takas nudžiūvo. Gal pagerės ir nuotaika – ir žmogaus, ir gamtos.

Rytoj, trečiadienį (8.18) Rob. Keturakis užkvietė į susitikimą „Nemune“.

Sveikinimai abiem su Danute nuo mudviejų su Aldona – kolegiškai

Bern. Brazdžionis

²¹⁶ Poezijos programoje Vilniaus Arkikatedroje.

 ²¹⁷ Bernardo Brazdžionio 1994 metų kalėdinis sveikinimas su eilėraščiu ir pridėta programa apie poeto septyniasdešimt metų (1924–1994) literatūrinio darbo sukakties iškilmingą minėjimą Los Angeles lietuvių šv. Kazimiero parapijos salėje. Prie eilėraščio ranka įrašytas prierašas iš Danutės Žilaitytės eilėraščių knygos „Neužmirštuolė ir dulkės“ (1990 m.) – „Tyli mėnesiena,/ arti angelai“.

Literatūrinėje ir meninėje programoje akademinį žodį tarė buvęs Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius profesorius daktaras Algis Avižienis, iš spaudos buvo skaitoma, kaip Bernardą Brazdžionį vertina Jonas Aistis, Antanas Vaičiulaitis ir Tomas Venclova.

Kol tik studijavau Vilniaus universitete iki 1958 metų, B. Brazdžionis buvo nutylėtas, bet patys, susiradę, pažiūromis artimi lituanistai „Tauro“ bendrabučio 435 kambaryje studijavome visą nepriklausomybės laikų literatūrą, o ypač Bernardą Brazdžionį, Joną Kossu-Aleksandravičių, Antaną Miškinį, Jurgį Savickį, Antaną Vaičiulaitį ir Henriką Radauską. Bendrakursis Henrikas Čigriejus 1956 metais universiteto koridoriuje į to meto 34-ąją auditoriją didelėmis raidėmis buvo parašęs šūkį „Tegyvuoja Vengrijos Revoliucija“. Atsiklaupusi valytoja rytą gramdė ir su muilu plovė cheminiu pieštuku įbrėžtas raides, o studentai, eidami į paskaitas, vos žvilgtelėję pro tą vietą, paskubindavo žingsnius. Yra (kad ir mano knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“, 2006) paskelbta Henriko Čigriejaus, Juozo Tumelio ir Jono Juškaičio nuotrauka su skrybėlėmis pasityčiojant iš kagėbistų, kai 1957 metais po Vėlinių jie buvo apspitę įėjimą į bendrabutį. 1955 metais per istorijos paskaitas visas mūsų lituanistų kursas išvijome dėstytoją Renčinauskaitę, aiškinusią Lietuvos prijungimo prie Rusijos reikšmę, sustoję, trypdami kojomis ir šaukdami „uždarė Vilniaus universitetą, uždraudė spaudą“ (nurodžiau pokalbyje su literatūrologu V. Gužausku „Atsitiktinai, bet lyg tyčia“ žurnale „Gimtasis žodis“ 2008, nr. 7, p. 30.)

O Bernardą Brazdžionį artimųjų būrelis studijavome savarankiškai visos nutylėtos nepriklausomybės laikų literatūros kontekste. Pirmąjį eilėraštį Brazdžionis išspausdino 1924 metais „Pavasaryje“ ir labai jaunas išleido savo pirmąsias dvi knygeles „Baltosios dienos“ (1926, su K. Aukštikalniu, Biržuose) ir „Verkiantis vergas“ (1928, Marijampolėje), į kurias pats vėliau nekreipė dėmesio. Kai nunešiau antologiją „Pirmas dešimtmetis“ autografui, juokėsi ir dedikuodamas užrašė „net nejauku šiandien prisipažinti prie pirmųjų žingsnių“ (1989).

„Pirmajame dešimtmetyje“ Bernardas Brazdžionis pirmą kartą reprezentuojamas su nepriklausomos Lietuvos jaunaisiais poetais.

Įdomus redaktoriaus Petro Kubilevičiaus susirėmimas su Juozu Grušu, tačiau tai literatūrinis faktas, ir iš jos išėjo vėliau pirmojo ryškumo žvaigždžių, tarp jų – Bernardas Brazdžionis, kuris pats kibirkščiavo humoru, žvelgdamas reikliai, bet atlaidžiai, ir į savo jaunas dienas, ir į kitus. Su poetu įdomu būdavo kalbėtis ir apie atskirus eilėraščius, kad ir apie „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ (rink. „Amžinas žydas“), kiek ieškota ir galvota, kol pavyko pabaiga. O „Pirmojo dešimtmečio“ eilėraštis „Poeto autobiografija“ (1927) ilgainiui paredaguota, pasidarė pradiniu eilėraščiu visose rinktinėse.

Kazys Binkis mums, pirmiausia mums, nepriklausomybės maištaujantiems vaikams, o paskui ir visiems kitiems, išleido dvi etapines apžvalgines pomaironine vadinamos nepriklausomybės laikų naujosios poezijos antologijas. 1921 metais „Vainikai“ – su kūryba, nuotraukomis ir autobiografiniais pasisakymais dalyvauja Liudas Gira, Motiejus Gustaitis, Vincas Krėvė, Kalėdų Kaukė (Kleopas Jurgelionis), Mykolas Vaitkus, Juozas Mikuckis, Edmundas Steponaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Zigmas Gėlė-Gaidamavičius, Faustas Kirša, Balys Sruoga, Tyrų Duktė – Bronė Buivydaitė, Vaidilos Ainis – Julius Janonis, Kazys Binkis. Keturiolika poetų. Vieni patys pasisakė, apie kitus parašė kiti, tačiau, anot Algirdo Juliaus Greimo, visgi „Binkis – vėliauninkas“.

Ypač 1936 metais, kai pasirodė „Antrieji vainikai“: Petras Vaičiūnas, Antanas Miškinis, Jonas Kossu-Aleksandravičius, Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Kazys Inčiūra, Adomas Lastas, Teofilis Tilvytis, Juozas Tysliava, Antanas Rimydis, Juozas Žlabys-Žengė, Salomėja Nėris, Kazys Boruta, Leonas Skabeika, Petras Karuža, Gražina Tulauskaitė, Jonas Graičiūnas, Vytautas Sirijos Gira.

Aštuoniolika poetų. Žinau, kad labai norėta įdėti Stanislovą Anglickį, o Binkis – „aštuoniolika, ir daugiau nė vieno!“ Aš jau tada pasigesdavau Henriko Radausko. Visi vertinome Vytautą Sirijos Girą, ikikarinį, tą kaip „Širdys formaline“ (1934) arba „Mergaitės ir asonansai“ (1935) (vienintelį krūptelėjusį, kai 1989 metais Rašytojų Sąjungoje Brazdžionis pasakė, kad jam nesvarbu, kokie kas buvę, tik kad neišdavė Nepriklausomybės idealų). Alfonso Nykos – Niliūno „Dienoraščiuose“ apie Sirijos Girą pasiskaitę dabartiniai poetai ir rašytojai nustemba, o mes tada su T umeliu ir Čigriejumi kalbėdavome ir be Niliūno.

Taip ir tokį Bernardą Brazdžionį ir pažinome patys universitete nuo pat jo literatūrinio darbo pradžios, kuri 1994 metais paminėta Los Andžele. Tarp visų antologijose išvardintų poetų, susiradęs jų knygas Juozas Tumelis, „tas baisus knygius“, anot Čigriejaus („Varpai“, 2011 (26), p. 24), mums „iškasdavo iš žemės“ visus visų krypčių literatūrinius žurnalus iki vokiečių okupacijos 1943-1944 metų „Varpų“. Taip pat išeivijos žurnalo „Aidų“ 1950–1952 metų komplektus, Henriko Radausko „Strėlę danguje“ (1950), Vytauto Mačernio ir Broniaus Krivicko sonetus, nurašytus ranka, Antano Maceinos „Didysis inkvizitorius“, „Jobo drama“, Antano Vaičiulaičio „Pasakojimai“, pažinome Leonardą Andriekų iš jo „Atvirų marių“. Venancijus Ališas (Aleksandras Arminas, 1908–1975, vilkaviškietis, ir Leonardas Andriekus (1914–2013), žemaitis skuodiškis, mūsų kunigų poezijoje ypatingi. Visai kitos, kairiosios krypties, Juozo Kėkšto emigraciniai rinkiniai („Rudens dugnu“, 1946, „Staigus horizontas“, 1946, „Diena naktin“, 1947, „Ramybė man“, 1951) mūsų perskaityti universitete. Kai 1959 metais dirbau „Literatūroje ir mene“, sustojo Argentinoje spausdinami „Literatūros lankai“, o Kėkštas jau iš Lenkijos atsiuntė eilėraščių, mudu su Albinu Žukausku juos paskelbėme. Žukauskas, jo sesers liudijimu, iš pradžių buvo kone katalikas. Aš tada kalbinau, kad jis rašytų verlibrais – grįžtų prie savo 1938 metų rinkinio „Laikai ir žmonės“. Vertinome ir kai kuriuos kairiuosius, pavyzdžiui, Kazį Borutą.

Juozas Tumelis mano kartos 1953–1958 metais universitete studijavusiems poetams buvo neužmirštama asmenybė. Skaitėme ir užsienio autorius, pirmiausia originalo kalbomis – O. Mandelštamą, B. Pasternaką, A. Achmatovą, R. M. Rilkę, S. Georgę, G. Traklį, H. Karosą, ir kokia kalba tik begaudavome – F. G. Lorką, P. Valeri, T. Eliotą, D. Tomą ir panašius.

O Bernardą Brazdžionį vertinome kaip išskirtinį mūsų poetą. Ne tiktai pirmo ryškumo žvaigždę, bet retenybę – katalikiškos krypties poetą, intelektualą, novatorių, atvirai stojusį prieš bet kokią priespaudą už savo tautos išlikimą. Iš to, apie ką čia bent kiek užsiminta, galima suprasti, kokioje aplinkoje iškilo B. Brazdžionis. Rinkinys „Amžinas žydas“ (1930) nustebino ir sujaudino literatūrinę visuomenę asmeninių išgyvenimų suderinimu su visuotinėmis problemomis ir naujų poetinių priemonių įvairove. Bernardas Brazdžionis ir Antanas Vaičiulaitis yra žymiausi lietuvių katalikiškos krypties rašytojai XX amžiuje, tarptautinio lygio.

Amžinas žydas yra biblinis klajoklis. Kaip Jericho rožė, toks augalas, vėjo raunamas ir nešamas per dykumas, neįleidžiantis šaknų, bet barstantis sėklas. „Jerichono rože“ (dėl suprantamų karo metų aplinkybių) rinktinėje „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943) buvo pavadintas pats rinkinys „Amžinas žydas“. Drastiškas, sielvartaujantis, nerimaujantis, net burnojantis diskursas supintas su nepaprasto gražumo lyrika. Žmogus gyvenime pats ieško savęs, o savęs ieškodamas ieško ir Dievo. Subtilėjančiais ir gilėjančiais savo atradimais poetas Brazdžionis eina prie ryškėjančio Kristaus per tolimesnius rinkinius „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936) iki „Kunigaikščių miesto“ (1939), kurį užbaigia Kristaus vizija – eilėraščiu „Keleivis iš Edomo“. Juozo Girdzijausko žodžiais, Brazdžionio poezija yra „poeto malda“. Geriausi eilėraščiai labai poetiški. 1939 metų rinkinys „Kunigaikščių miestas“ susilaukė dviejų laidų, antrojoje 1940 metais įspūdingai Brazdžionio poeziją palydėjo Antanas Miškinis.

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 metų sovietinės okupacijos Bernardas Brazdžionis iškilo kaip didelis plačios humanistinės pasaulėžiūros poetas, tarp įvairių kitokių krypčių išsiskiriantis atviru katalikiškumu, taigi ir vienišas. Kitoje generacijoje panašus yra Kazys Bradūnas. Tik Brazdžionio poezijoje krikščionybė siekia Senąjį Testamentą, o Bradūno – susijusi su pagoniškosios Lietuvos krikštu.

 Studijų laikais esame turėję ne tik „Per pasaulį keliauja žmogus“, bet visus svarbiausius Brazdžionio rinkinius „Amžinas žydas“, „Krintančios žvaigždės“, „Ženklai ir stebuklai“, „Kunigaikščių miestas“ – patiems savo rankose palaikyti. O Juozas Tumelis „iškasė“ ir vokiečių okupacijos metais nelegaliai mažais tiražais išleistus „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943).

Su „Didžiąja kryžkele“ (1953) dar universitete prasidėjo nauji mūsų nuotykiai didžiojoje kelionėje su Brazdžionio poezija, kurią vertinome aukštai. Tylėdami turėjome klausytis visokių sovietinių kalbų, o mintyse girdėjome susirastą Bernardą Brazdžionį.

Malonus Kolega,

Ačiū už „Pilną vakarą...“, pilną poezijos. Su didžiausiu susidomėjimu vartau, skaitau. Cituoju sau, pakartodamas.

Birželio tamsiai raudona
Jazmino kvapo
Nepaneša žemė.

arba

Vargas gimdo vergus,
Vergai gimdo vargus,
Mašinos dundesiu drebina miestą.

Tai (ži)rondelio pradžios posmai, bet jie man skamba kaip haikos. Atrodo, kad Kolegą haikos bus visai „pavergę“. Iš svetimų formų jos dabar, ne tik pas mus, moderniausios. Ne dėl to, kad visa, kas japoniška, modernu. Į Lietuvą japonų tankos ir haikos atėjo jau šio šimtmečio pradžioje (Butkų Juzė, Sruoga jas išbandė).

Rondelis man visą laiką atrodė dirbtiniausia posmo forma. Sonetas tiko ir tinka visiem laikam. Trioletą išpopuliarino Binkis. Kiti jo amžininkai jį suvulgarino (ir tas jam gerokai pakenkė, sekantiems nedrąsu buvo prie tokios formos prisiliesti.)

Rubajatus įsisavino Santvaras, Ir jis mūsų literatūroje tapo lietuvišku Omar Kajamu. Aš ir tą ir kitą formą naudojau tik dėl įvairumo ir įdomumo, sonetu stipriausiai galėdamas pasisakyti. Haiku vengiau. (Nežinau, kodėl.)

Bet Kolega, man rodos, haikomis rašai visus eilėraščius, kaip esu pacitavęs laišką pradėdamas. Jų pilnas „Pilnas vakaras“, jau nekalbant apie atskirą skyrių.

Dabar tik reikia, kad atsirastų kas iš vadinamų „literatūrologų“, kas pradėtų apie knygas ir jų turinį kalbėti nebe anais įkyrėjusiais metodais, kaip dar vis kai kurie negali to seno „įpročio“ (?) atsisakyti.

Apie formą kalbėjau daug, bet apie knygą konkrečiai gal nepasakydamas nieko. Jeigu ji nebūtų verta, nebūčiau nieko kalbėjęs. O aš, ne kritikas ir ne teoretikas, galiu sakyti tik, ar knyga patiko, ar ne. Patiko. Sveikinu. Ir linkiu, kad susilauktų plataus įvertinimo. ²¹⁸

Kolegiškai Bern. Brazdžionis
95.I.20

B. Brazdžionio laiško faksimilė

Taip atrodo kalnai šiandien iš Los Angeles kitos pusės. (Mes gyvenam kelios mylios į kairę ir matom sniegą kalnuose be tokio įdomaus dangoraižių fono.

Prašau nusišypsoti, kad ir mane „pagavo“ haiku įkvėpimas.

Sniego haikai

Kalnų papėdėj
vakar lijo ir lijo.
Ant kalnų viršūnių snigo.

Šv. Gabrielio
kalnų viršūnėse
balta ir šalta.

Los Angeles dangoraižiai
stiepiasi į tuščią dangų,
kad pamatytų sniegą iš viršaus.

Ar iš to pačio debesio
išskrenda baltos peteliškės
ir krenta vandenio lašai?

Iš to pačio. Ir iš kito.
Ir nuo ledynmečio
dar niekas nepakito.

Kaip Jums atrodo, kad „Dienovidy“ Nr. 48 „Atsisveikinime su senaisiais“ paminėjo Juškaičio pavardę. Ar Jūs tokią „pašalpą“ būtumėt priėmęs iš Prezidento?

Geriausi linkėjimai kol. Danutei. Girdžiu iš Alės Rūtos, kad jai sunku, Tepalengvina Dievas.

²¹⁸ Laiškas, gavus eilėraščių knygą „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ (1995), kurioje yra septyni skyriai. Apie tris iš jų – („Šiaudo drabužiai“, „Raudoni rondeliai“ ir „Atlyginimo už baimę haikos“), kalbama laiške.

1999 metais Lietuvoje išleista japonų haiku ir tanka poezijos antologija „Septintas mėnulis“, 52 poetai, nuo seniausių laikų iki naujųjų (Saygio, Basho, Buson, Issa, Ishikawa Takuboku, Kawada, Dakotsu ir kiti). Vertė J. D. Žilaitytė, V. Baltuškevičius, J. Baniulis, S. Geda, J. Juškaitis, D. Kajokas, M. Karčiauskas, K. Korsakas, A. Mackus, R. Neimantas, G. Patackas, B. Sruoga.

2009 metais lietuvių ir anglų kalbomis išleista lietuvių haiku antologija „Vėjo namai“, sudarė ir į anglų kalbą vertė Artūras Šilanskas. Atrinkta 40 autorių.

Gerbiamieji,

Laišką gavau, seniai, ačiū, tik pas mus, kaip ir visoj Lietuvoj, ne viskas gerai, todėl ir rašyti nėra kada, bet tikiuosi vasarą susitiksime ir pasikalbėsime.

Sveikiname abu su Danute, kuri spėjo per tą laiką jau ir infarktą pakelti.

Rašote – kaip, ar imčiau tokią „pašalpą“?²¹⁹ Atsakyti trumpai neįmanoma. Aš viską dariau gyvenime, kad manęs neverstų stoti į kompartiją ir dirbti su kagėbistais ar kagėbistams, todėl ir dabar taip dariau, kad man tokios „pašalpos“ neduotų. O kas kur mini mano pavardę – tai jų reikalas, nesiklausia. Jeigu man sugalvotų tokią „premiją“ ir duoti, tai, kadangi ji 11 000 litų dydžio, aš įteikimo vakare pasakyčiau jiems 11 punktų apie santarvę tautoje – išrėžčiau visą tiesą į akis, kaip Jūsų eil. „Paskutinis pasmerkto myriop žodis“ ir Vaidila Valiūnas – už kiekvieną tūkstantį litų po vieną punktą. Jeigu jie po to dar man sutiktų ją duoti, imčiau. Tai galite įsivaizduoti, jog man jau ir taip jos niekas neduos. Užtenka Lietuvoje demagogų tokiai premijai. Esu tarp tų, visokių krypčių žmonių, jų tarpe ir monsinjoras Alf. Svarinskas, kuriems paskyrė 1-mo laipsnio Valstybines pensijas už nuopelnus kultūrai – 320 litų mėnesiui. Jeigu Lietuva nepriklausoma, aš imu, o jeigu pati tauta išsirinko komunistus, tai tokia ta ir tauta. O jokio ordino neimčiau.²²⁰ Jus gerbiu už tai, kad neėmėte, daug, visi dori žmonės, gerbia ir tyčiojasi iš tų, kurie ėmė.

Nuoširdžiai – J. Juškaitis
1995 m. balandis

²¹⁹ Užsimenama apie Santarvės premiją, kurią komentuodama „Dienovidyje“ redaktorė Aldona Žemaitytė paminėjusi Juškaičio pavardę. Kaip atsakymas į tokį klausimą yra mano laiškas poetui 1995 m. balandyje. Šone pieštuku, gal jo paties pažymėta 1995.04.10. B. Brazdžionio laiškas rašytas mašinėle, su prierašais ranka.

²²⁰ Žiūr. neaiškumus dėl B. Brazdžionio apdovanojimo „XXI amžiaus“ 2014 08 29 dienos numeryje.

B. Brazdžionio redaguoti leidiniai

„Vainikai“ (1921)

„Antrieji vainikai“ (1936)

„Antruosiuose vainikuose“ tarp 78-79 puslapių gelsvame kreidiniame popieriuje išspausdinta B. Brazdžionio nuotrauka su autografu

„Antrųjų vainikų“ titulinis puslapis

„Pirmas dešimtmetis“ (1929)

Bernardo Brazdžionio nuotrauka ir autografas antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ (1929)

„Pirmas dešimtmetis“ – aštuoniolikos poetų antologija, skiriama Lietuvos Nepriklausomybės dešimties metų sukakčiai paminėti (1918–1928). Redagavo Petras Kubilevičius, įvadą parašė Liudas Gira, viršelio dailininkas  Alexas Šepetys, išleido Mikas Gudaitis. 1929 metai, Kaunas, 264 puslapiai.

Su eilėraščiais ir autorių atvaizdais dalyvauja: Juozė Augustaitytė-Vaičiūnienė, Bernardas Brazdžionis, Butkų Juzė, Stasius Būdavas, Pranas Vytautas Būdvytis, Kazys Inčiūra, Petras Kubilevičius, Stasys Laucius (Laucevičius), Antanas Miškinis, Salomėja Nėris, Juozas Paukštelis, Stasys Santvaras, Leonas Skabeika, Salys Šemerys, Juozas Tysliava, Petras Vaičiūnas, Antanas Venclova, Juozas Žlabys-Žengė. Yra poetų biobibliografiniai pasisakymai, trumpas redaktoriaus žodis.

„Lietuvos studentas“ – 1930-1934 metais leistas dvisavaitinis laikraštis, įkurtas Albino Briedžio, vyr. redaktorius buvo B. Babrauskas. Skelbė ateitininkų, neolituanų, varpininkų akademinę veiklą. 1933 metais redagavo B. Brazdžionis. Kilus nesutarimams, stojęs palaikyti santarvės, kaip ne kartą jam teko per visą gyvenimą.

„Pradalgės“ – retas B. Brazdžionio kas ketvirtį 1934-1935 metais leistas literatūros, poezijos ir poetikos žurnalas su dailininkų A. Kučo, V. Petravičiaus, V. Rataiskio-Rato dailės darbais. Paskelbė S. Anglickio, J. Baltrušaičio, K. Bradūno, B. Brazdžionio, V. Mykolaičio-Putino, V. Sirijos Giros, B. Sruogos, G. Tulauskaitės, A. Vaičiulaičio ir kitų autorių poezijos, B. Babrausko kritikos straipsnių ir recenzijų. Išėjo 5 numeriai. Turėjo sustoti, kaip B. Brazdžionis sakė, dėl pinigų stokos, kadangi „Lietuvoje niekas nesidomėjo poezija“. Visai kaip mūsų dienomis.

© 2014 „XXI amžius“