Lietuvos
kultūros
galerija

Projekto rubrikos: „Kronika“, „Penktadienio pokalbiai“,
„Išnašos“, „Laikas ir žmonės“, „Atmintis“, „Paveldas“, „Etnografija“,
„Kristijono Donelaičio metai“, „Iš laiškų“, „Retro“.

Kristijono Donelaičio metai

Kristijonas Donelaitis ir jo biblioteka

Prof. Domas Kaunas Virginijos Valuckienės nuotrauka

Mūsų grožinės literatūros pradininkas, evangelikų liuteronų kunigas Kristijonas Donelaitis buvo labai įvairiapusė asmenybė: klebonaudamas Tolminkiemyje pastatė mokyklą, klebonų našlių namą, perstatė kleboniją, nemažomis parapijos sukauptomis lėšomis parėmė naujos bažnyčios statybą. Laisvalaikiu rašė eiles lietuvių ir vokiečių kalba, komponavo muziką, konstravo barometrus, muzikos instrumentus, optinius prietaisus. Laisvalaikiu mėgęs skiepyti vaismedžius. Apie žymųjį tautietį, kurio kūryba labai svarbi ne tik mūsų, bet ir viso pasaulio literatūrai, po tarptautinės mokslinės konferencijos „Kristijono Donelaičio epochos knygos kultūra daugiatautėje Prūsijos visuomenėje“ kalbėjomės su knygotyrininku, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtoju, Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu ir jos viceprezidentu, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesoriumi Domu Kaunu.

Retro

Primirštas, bet nepamirštas Lietuvos švietėjas

Jūratė Jagminienė,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Jonas Murka (1889–1945)

Mūsų visuomenėje įprasta paminėti jubiliejines iškilių asmenybių sukaktis. Didžiuojamės tais Lietuvos inteligentais, kurie XX amžiaus pradžioje dėjo pirmuosius akmenis į tautinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityje. Tarp tokių Lietuvos inteligentų ir švietėjų aktyviai darbavosi ir gal kiek nepelnytai primirštas Jonas Murka (1889–1945) – pedagogas, publicistas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje spalį visuomenei veikia virtuali paroda iš ciklo „Istorinės atminties spalvų retrospektyva. Jonas Murka – mokytojas iš pašaukimo“, skirta 125-osioms žinomo Lietuvos pedagogo gimimo metinėms paminėti.

J. Murka gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių turtingu XX amžiaus pirmos pusės laikotarpiu. Jis gimė 1889 m. spalio 21 d. Juodžiūnų kaime (Kupiškio r.), vidutinių valstiečių šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir dukra. Tėvas Simonas Murka buvo raštingas, šviesus žmogus, mokęsis pradžios mokykloje, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, todėl siekė, kad ir vaikai gautų išsilavinimą. Sūnūs Jonas ir Juozas baigė mokslus, tačiau likimas Murkų šeimai buvo negailestingas – vienas po kito šeimos nariai iškeliavo į amžinybę. Pirmutinę džiova pakirto motiną, vėliau mirė broliai Juozas ir Viktoras, galiausiai tėvas ir sesuo. Jonas buvo vyriausias sūnus šeimoje, silpnos sveikatos, tačiau labai tvirtos valios ir begalinio darbštumo žmogus. Jis jau nuo vaikystės uoliai kibo į mokslus. Savarankiškai pasiruošė, išėjo gimnazijos kursą ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurioje besimokant, didelės įtakos turėjo kalbininko Jono Jablonskio paskaitos.

Išnašos

Eilėraščiai

Stasė Dzenuškaitė gimė 1924 m. spalio 17 d. Šeduvoje. 1954 metais baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, beveik 50 metų dirbo praktinį (mokykloje, vaikų namuose), mokslinį (Pedagogikos mokslinio tyrimo institute), pedagoginį darbą. 1949–1953 metais patyrė politinės kalinės dalią Mordovijos lageryje. Eilėraščius rašo visą gyvenimą. Ji teigia: eilėraščiais save stiprinu, drąsinu, guodžiu, „auklėju“, meldžiuosi. Dalinuosi nušvitimais su artimaisiais. Jais tarnauju Dievui ir artimui. Yra išleidusi penkias poezijos knygas. Penktasis poezijos rinkinys – „Kaktuso spygliuos pražydusi“. Jame – eilėraščiai, parašyti sunkiausių negalių laikotarpiu. Bet juose nėra „juodų spalvų“ – sielvarto, dejonių. Eilėraščiuose – šviesus santykis su Kūrėju ir kūrinija, vidinė ramybė, tikėjimas, viltis. Tai – akivaizdus liudijimas, kad žmogaus dvasia yra stipresnė už trapią, dužlią materiją. Kad ir gyvenimo spygliuose gali skleistis švelnūs meilės, gėrio kupini žiedai. S. Dzenuškaitė sako: Mane augino, ugdė ir tebeugdo, brandino ir tebebrandina: betarpiškas ryšys su Viešpačiu; santykiai su artimaisiais (tėvai, seserys, vyras, sūnus, anūkas) ir sutiktais mano gyvenimo kelyje žmonėmis; visi išgyventi džiaugsmai ir skausmai. Visos meilės, netektys, išbandymai; grožio ir gėrio vertybės, iš kurių didžiausia – Meilė. Visi pažins, kad jūs mano mokiniai, kaip jūs mylite vienas kitą (iš evangelijos pagal Joną). Vyrui mirus paskutinį dešimtmetį „susižiedavau“ su poetine kūryba. Kuriu eilėraščius, kurie yra ir dvasinės kūrybos šaltinis, ir „Jokūbo kopėčios“, kuriomis kopiu į sielos viršukalnę – artėju prie amžinybės. Eilėraščiais save auklėju, meldžiuosi – šlovinu Viešpatį ir dėkoju Jam už visa, ką jis man skiria. Kurdama eilėraštį pasijuntu bendraautorė su visais, kurie vienokia ar kitokia kūryba kelia savo ir kitų širdis aukštyn. Tepadeda mums Dievas. Siūlome „XXI amžiaus“ skaitytojams pluoštą naujausių S. Dzenuškaitės eilėraščių.