2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Retro

Primirštas, bet nepamirštas Lietuvos švietėjas

Jūratė Jagminienė,

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė

Jonas Murka (1889–1945)

Lietuviai mokytojai Rusijoje 1918 metais.
Antroje eilėje iš kairės sėdi: Tekorytė,
Marija Iešmantienė, Albinas Ieškanta,
Marija Statkevičienė, Ignas Statkevičius,
Dilytė, Vanda Neverauskienė, Povilas
Karazija, Jonas Murka; stovi: (?), Elena
Murkienė, Leonija Radziukynaitė, (?),
Juozas Geniušas, Feliksas Dumčius,
Aleksandras Geniušas, Majauskaitė,
Adomas Balynas

Elena Murkienė ir Jonas Murka.
Šiauliai, 1928 metai

Jono Murkos vadovėliai
Nuotraukos iš Lietuvos švietimo
istorijos muziejaus fondų

Panevėžio mokytojų seminarijos
absolventai. Pirmoje eilėje
trečias iš dešinės – Jonas Murka.
Panevėžys, 1909 m.

Mūsų visuomenėje įprasta paminėti jubiliejines iškilių asmenybių sukaktis. Didžiuojamės tais Lietuvos inteligentais, kurie XX amžiaus pradžioje dėjo pirmuosius akmenis į tautinės mokyklos kūrimosi pamatus, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityje. Tarp tokių Lietuvos inteligentų ir švietėjų aktyviai darbavosi ir gal kiek nepelnytai primirštas Jonas Murka (1889–1945) – pedagogas, publicistas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje spalį visuomenei veikia virtuali paroda iš ciklo „Istorinės atminties spalvų retrospektyva. Jonas Murka – mokytojas iš pašaukimo“, skirta 125-osioms žinomo Lietuvos pedagogo gimimo metinėms paminėti.

J. Murka gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių turtingu XX amžiaus pirmos pusės laikotarpiu. Jis gimė 1889 m. spalio 21 d. Juodžiūnų kaime (Kupiškio r.), vidutinių valstiečių šeimoje, kurioje augo trys sūnūs ir dukra. Tėvas Simonas Murka buvo raštingas, šviesus žmogus, mokęsis pradžios mokykloje, mokėjo skaityti ir rašyti rusiškai, todėl siekė, kad ir vaikai gautų išsilavinimą. Sūnūs Jonas ir Juozas baigė mokslus, tačiau likimas Murkų šeimai buvo negailestingas – vienas po kito šeimos nariai iškeliavo į amžinybę. Pirmutinę džiova pakirto motiną, vėliau mirė broliai Juozas ir Viktoras, galiausiai tėvas ir sesuo. Jonas buvo vyriausias sūnus šeimoje, silpnos sveikatos, tačiau labai tvirtos valios ir begalinio darbštumo žmogus. Jis jau nuo vaikystės uoliai kibo į mokslus. Savarankiškai pasiruošė, išėjo gimnazijos kursą ir įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją, kurioje besimokant, didelės įtakos turėjo kalbininko Jono Jablonskio paskaitos.

Auksučiuose...

1909 metais, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, dvidešimtmetis jaunuolis J. Murka išvyko Šiaulių kryptimi... ir pradėjo mokytojauti Auksučių pradžios mokykloje. Ta mokykla buvo įsikūrusi vietinio ūkininko seklyčioje. Kiek vėliau J. Murkos iniciatyva buvo pastatydinta nauja medinė pradinė mokykla, kuri, deja, sudegė per karą, 1915 metais. Būtent Auksučiuose (Kuršėnų r.) prasidėjo aktyvus pedagogo, mokslininko gyvenimas ir veikla. J. Murka neapsiribojo vien tik vaikų mokymu bei suaugusiųjų švietimu, jaunas mokytojas ėmėsi kur kas platesnės švietėjiškos veiklos. 1909–1910 metais jis ne tik Auksučių, bet ir gretimų kaimų beraščiams suorganizavo lietuvių kalbos kursus, kuriuose mokė lietuviškai skaityti, rašyti ir šiek tiek literatūros – suprasti poezijos ir prozos kūrinėlius. O tai buvo pavojinga... Laikai buvo labai sunkūs ir painūs... Apie tai savo atsiminimuose J. Murka rašė: (...) pradžios mokyklos mokytojas tais laikais buvo šnipinėjamas trijų valdžių: žandarmerijos, viešosios policijos ir gubernatūros per žemiečių viršininką, kuriam žinias teikdavo viršaičiai ir seniūnai. Už pasižymėjimą lietuviškoje veikloje (susirinkimo sušaukimas, slapto vakarėlio suruošimas ir slapto būrelio įkūrimas) grėsė tada trys mėnesiai kalėjimo, ištrėmimas į Rusijos rytus ir kratos tarp pažįstamų, ką jau kalbėti apie atleidimą iš tarnybos. Antra vertus, žmonės buvo tamsūs, įbauginti ir naivūs: savo švietėjus girdavo viešai, pasakodavo apie juos, ką tik žinodavo, jei tik klausytojas nebuvo uriadnikas arba rusas. Vadinasi, nuo žemiečių, viršininko akies visiškai pasislėpti nebuvo galima. Tačiau tokia pavojinga padėtis J. Murkos neišgąsdino. Auksučiuose jis su dar didesniu entuziazmu ėmėsi plėsti ne tik švietėjišką, bet ir kultūrinę veiklą: įkūrė klojimo teatrą, subūrė chorą, įsteigė jaunųjų ūkininkų būrelį, organizavo vakaruškas su tautiniais žaidimais, šokiais bei dainomis. Jo kraštietis Peliksas Bugailiškis atsiminimuose rašė: Auksučiuose Jonas Murka visa siela ir turimomis žiniomis pasineria į darbą ne tik vaikų mokymo, bet ir suaugusių švietimo bei kultūrinimo darbo, per kelis metus gerokai išprusinant tos apylinkės kaimo visuomenę, su ja artimai bendraudamas ir visiškai pritapdamas, net sau žmoną pasirinkdamas iš savo išauklėtų ir išlavintų mokinių, būtent Eleną Gedaminaitę, būsimą jo darbų padėjėją, knygų vertėją, o ligos metu ištikimą slaugytoją ir rūpintoją. Jos gi brolis Albertas Gedaminas, gerai išsilavinęs vyras, tapo vėliau aktyviu spaudos darbuotoju ir vietos kultūrinio sąjūdžio žymiu veikėju. A. Gedaminas uoliai talkino J. Murkai, įgyvendinant švietėjiškus sumanymus, tapo jo bičiuliu ir bendraminčiu. Gedaminų sodyba tapo šviesos ir žinių oaze vietos gyventojams. Troboje buvo skaitomi laikraščiai, knygos, žaidžiama šaškėmis, o seklyčioje šeštadienių ir sekmadienių vakarais jaunimas pasišokdavo... 1912–1913 metų vasarą A. Gedamino klojime buvo suvaidintos pjesės „Ekspropriatoriai“ ir „Tiktai niekam nesakyk“.

J. Murka palaikė draugiškus santykius ir su aplinkinių kaimų inteligentais. Tuomet Šiaulių apskrityje mokytojavo dar nespėję išgarsėti pedagogai, vadovėlių autoriai – Stasys Matjošaitis (Šiupylių kaime) ir Antanas Vireliūnas (Sereikių kaime), be kurių sunku įsivaizduoti nepriklausomos Lietuvos pradinių mokyklų kūrimosi procesą. Toks jau sutapimas, kad Šiaulių apskrityje vienu metu gyveno ir dirbo trys jauni, ambicingi Lietuvos vyrai, būsimi „Sakalėlio“, „Vaikų darbymečiui“ bei geografijos vadovėlių autoriai. Buvęs J. Murkos mokinys rašytojas Augustinas Gricius savo prisiminimuose rašė: (...) tada, kol dar nebuvo mokyklos Šiupyliuose, aš mokiausi Auksučiuose pas J. Murką. Mano atmintyje tie metai blizgėte blizga. Aš atsimenu J. Murką dar jauną, aukšto stoto, tik liesą. Mes, mokiniai, jau žinojom, kad jis ligonis, kad džiovininkas. Bet jis buvo mokiniams toks dėmesingas, taip jis kiekvieną tirdavo, tartum kiekvieną čiupinėte čiupinėdavo, ieškodamas asmenybės, jos savumų, polinkių, gabumų. Spėjamai suradęs kokį bruožą, žymintį asmenybės gabumus kokiai veiklos sričiai, jis tuos gabumus ir ugdė, puoselėjo. Mums buvo jis patrauklus savo orumu, savo intelektualumu. Auksučiuose J. Murka rašė „Metodikos etiudus“ – vieną brandžiausių savo teorinių studijų, skirtą tėvams, pradedantiems dirbti mokytojams ir mokytojų kursų kursantams. Juos nuolat papildydavo ir taisė visą savo gyvenimą iki pat mirties. „Metodikos etiudai“ – viena pirmųjų tokio pobūdžio knygų Lietuvoje, kurioje aiškiai pabrėžta mokyklos ir šeimos bendradarbiavimo reikšmė.

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sujaukė įprastus žmonių gyvenimus...

Pedagoginį darbą nutraukė artėjantis frontas. J. Murka su A. Vireliūnu ir kitais karo pabėgėliais pasitraukė į Suomiją. 1916 metais jis gyveno Petrapilyje (dabar Sankt Peterburgas) ir karo pabėgėliams dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Antano Purėno vadovaujamuose kursuose. Tuo metu jis išleido pirmąsias vadovėlio „Vaikų darbymečiui“ dalis. 1917 metų pavasarį persikėlė į Voronežą. Karo metais šis miestas tapo lietuvių švietimo ir kultūros židiniu Rusijoje. Čia gausiausiai susibūrė lietuvių karo pabėgėlių, buvo nemažai Lietuvos inteligentijos. Tuo metu Voronežas suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos mokyklos istorijoje. Evakuotos lietuvių gimnazijos ne tik tęsė darbą, bet ir išplėtė savo tinklą. Jose dirbo garsūs pedagogai: Pranas Mašiotas, Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Sofija Kimantaitė-Čiurlionienė, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis ir kiti. J. Murka ypač gerbė buvusį savo mokytoją J. Jablonskį, kurio įkvėptas jis pradėjo lituanisto darbą ir tęsė visą gyvenimą. Lietuvių gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą, rengė lietuvių kalbos vadovėlius mokykloms. 1917 metais išspausdino antrą „Lietuvių kalbos vadovėlio“ dalį. Voroneže vakarais jis lankė Mokytojų institutą, daug dirbo savarankiškai mokydamasis. Šis laikotarpis, nors ir labai sunkus, tačiau J. Murkos gyvenime jis buvo dar ir ypatingas: 1917 m. rugpjūčio 21 d. Voronežo Romos katalikų bažnyčioje kun. Jasienskis sutuokia J. Murką (27 m.) su Elena Gedaminaite (22 m.). Ponia Jablonskienė buvo svočia, Povilas Karazija ir Konstantinas Jablonskis – liudytojai, – atsiminimuose rašė Elena Murkienė.

Šiauliuose praleisti brandžiausi gyvenimo ir veiklos metai...

1918 metais J. Murka grįžo į Lietuvą. Pradžioje išvyko į tėviškę ir netrukus ėmėsi rengti vadovėlius mokykloms ir keletą spėjo parašyti iki rudens. Rudenį apsigyveno Šiauliuose. Voroneže įgyta didelė pedagoginė patirtis J. Murką įkvėpė dideliems švietėjiškiems užmojams – Šiauliuose jis tapo pedagoginės veiklos iniciatoriumi – „varikliu“. Įsitraukė ir į aktyvų visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Su kitais bendraminčiais 1919 metais įkūrė Šiaulių pedagogų ir specialistų būrelį, kuris rengė kursus matininkams, geležinkelininkams, paštininkams, buhalteriams, sąskaitininkams, mokytojams ir kitų profesijų specialistams. J. Murka jiems dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1920 metais būrelis paruošė 60 paštininkų, 30 sąskaitininkų, 20 mokytojų. Tais pačiais metais jo iniciatyva buvo atidaryti parengiamieji vidurinio mokslo kursai, vėliau tapę suaugusiųjų gimnazija. A. Gricius prisiminimuose apie buvusį mokytoją rašė: 1919 m. nuvažiavau į Šiaulius, nuėjau į buvusią mergaičių gimnaziją. O ten jaunimo! Vieni stoti į mokytojus, kiti į matininkus, treti buhalteriais nori būti. Visi jaudinasi – ar pavyks išlaikyti stojamuosius egzaminus. Iš egzaminatorių klasės vieni išeina nušvitę, kiti nusiminę, net ašarodami. Štai pašaukiamas ir aš.

Einant nuo durų iki egzaminatorių stalo, nežinau, kaip man apvirto viskas kojom aukštyn. Kai manęs paklausė, ko aš noriu mokytis, pareiškiau:

– Paštininku telegrafistu.

J. Murka pašoko, iškėlęs rankas, jo veide atsispindėjo nustebimas ir išgąstis:

–  Ką tu, – sušuko jis. – Taigi tu žadėjai stoti į mokytojus!

Žadėjau. Ir norėjau. Tik nežinau, kas atsitiko, peržengus slenkstį į egzaminų kambarį.

(...) Tai buvo ūmus, neapgalvotas posūkis. Įstojau ir baigiau pašto telegrafo kursus.

O J. Murka kada tik susitikęs vis kraipydavo galvą ir sakydavo:

– Ai-ai-ai... Na kaipgi tu šitaip padarei...

Mokytojo profesija jam buvo pati svarbiausia ir vertingiausia. Tik mokytojas jam buvo vertas žmogus, ir visus, kas jam patiko, norėjo padaryti mokytojais.

1918–1921 metais J. Murka dėstė lietuvių kalbą Šiaulių gimnazijoje. 1921–1922 metais jis dirbo Dotnuvos žemės ūkio mokykloje, 1922–1923 metais – Šiaulių mokytojų seminarijoje, o 1926–1927 metais mokytojavo Šiaulių suaugusiųjų gimnazijoje.

Mokytojas J. Murka buvo ne tik lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojas, jis buvo didelis Tėvynės mylėtojas, patriotas. Taip, pavyzdžiui, 1919 metų vasarą vokiečiams palikus Lietuvą, Kuršėnuose pasirodė baltagvardiečių, Bermonto-Avalovo kariuomenė. Toji kariuomenė greitai užėmė Šiaulius ir kitas artimąsias vietoves – Radviliškį, Joniškį.

Šiaulių gimnazijos jaunimas pajuto gresiantį pavojų Lietuvos Nepriklausomybei. Tada mokytojai Murka ir Šileika organizavo slaptą mokinių kovos būrį. Tam būriui priklausiau ir aš. Būrys pasitarimams rinkdavosi pas J. Murką (Dvaro g.). Aš pats tuose pasitarimuose dalyvavau du kartus, – savo prisiminimuose rašė buvęs J. Murkos mokinys Jonas Petrauskas.

J. Murka pasižymėjo tvirta valia ir begaliniu darbštumu. Nors ir būdamas silpnos sveikatos, daug dirbo įvairiuose mokytojų kursuose Šiauliuose, Palangoje, Kėdainiuose ir kitose Lietuvos miestuose. Švietimo ministerija jį skirdavo į įvairias egzaminų komisijas įvairiuose miestuose, o vakarais, neretai ir naktimis J. Murka rašė vadovėlius, straipsnius į „Tautos mokyklą“, „Švietimo darbą“, „Vairą“, „Mokyklą ir gyvenimą“ bei kitus periodinius leidinius apie švietimo, mokyklos ir šeimos problemas. J. Murka per gana neilgą savo gyvenimą nuveikė labai daug – išleido 58 devyniolikos pavadinimų knygų laidas. Paminėtinos „Mažasis lietuvių kalbos vadovėlis“, (dvi dalys, 1925–1928), „Diktantai pradžios mokyklai“ (1925, 1933), Lietuvių kalbos vadovėlis“, (3 dalys, 1917–1921), 13 laidų, „Metodikos etiudai“ (1919), „Vaikų darbymečiui“ (1916–1935) – šešios vadovėlio knygos keturių skyrių pradžios mokyklai, 37 laidos – pats didžiausias ir reikšmingiausias J. Murkos darbas.

Sunki įsisenėjusi liga nesiliovė varginusi J. Murką. 1928 metais jis išvyko gydytis į TBC sanatoriją Prancūzijoje, Aubiure, o 1929 metais – į Davoso sanatoriją Šveicarijoje. Gydydamasis Šveicarijoje, jis neleido laiko veltui – klausė paskaitų Ciūricho universitete, studijavo specialią literatūrą, gilinosi į psichologijos bei pedagogikos dalykus, bendravo su kitų šalių pedagogais, kurie taip pat gydėsi, domėjosi jų pedagogine patirtimi. Gyvendamas toli nuo namų, J. Murka ilgėjosi Lietuvos, o ypač šeimos – mylimos žmonos Elenos ir keturių dukrelių: Rūtos, Laimos, Grožvydos ir Danutės. Dažnai rašydavo joms laiškus ir atvirlaiškius iš Davoso, pasakodamas apie save ir apie nepakartojamą Šveicarijos gamtą, pasakiškas žiemas...

J. Murka buvo labai išsilavinęs, inteligentiškas, plačių interesų žmogus. Mokėjo septynias (gal ir daugiau) užsienio kalbas. Puikiai susikalbėdavo vokiečių ir prancūzų kalbomis, mokėjo rusų, lenkų, graikų, lotynų, latvių kalbas.

Neatsitraukdamas nuo gausių darbų, 1932 metais baigė Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Turėjo sukaupęs turtingą biblioteką. E. Murkienė prisiminimuose rašė: Savo darbui J. Murka buvo surinkęs gana turtingą – apie 4000 knygų lituanistikos bei pedagogikos ir dailiosios literatūros pasaulinių klasikų biblioteką, kurioje buvo ir rimtų šaltinių, ir retenybių. Netrukus po jo mirties biblioteka ir asmeninis archyvas dingo...

J. Murkos gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau labai prasmingas. Jis savo pedagogine veikla nusipelnė didelės pagarbos ir autoriteto ne tik kaip mokytojas, vadovėlių mokykloms autorius, visuomenės veikėjas, bet ir kaip aktyvus gimtosios lietuvių kalbos puoselėtojas. 1928 metais už pedagoginę veiklą J. Murka buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

1936 metais J. Murka iš Šveicarijos grįžo į Lietuvą visam laikui... Šiek tiek pagerėjus sveikatai, toliau tęsė pedagoginį darbą, bet neilgai. Liga progresavo, ir J. Murka buvo priverstas prisitaikyti prie lovos režimo. Tačiau darbštusis pedagogas nenustojo dirbęs – rašė straipsnius įvairiais pedagogikos klausimais, vadovėlius, vis taisė ir pildė „Metodikos etiudus“. Vokiečių okupacijos metais rašė didelės apimties veikalą „Mūsų didieji švietimo ir auklėjimo periodai“. Jame aptartos pedagoginės kryptys Lietuvoje, pradedant XIV amžiumi, baigiant XX amžiaus pradžia. Rankraštis nėra baigtas, šiuo metu jis saugomas Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje.

J. Murka mirė 1945 m. lapkričio 13 d. Šiauliuose, palaidotas Kaune.

Apie J. Murkos gyvenimą būtų galima pasakyti trumpai – jis nepailstamai dirbo Lietuvos žmonėms – buvo mokytojas iš pašaukimo.

Beje, J. Murkos 125-osios gimimo metinės spalio 24 dieną, penktadienį, bus minimos  Šiaulių universitete, Edukologijos fakultete, P. Višinskio g. 25. Pradžia – 11 val.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija