2014 m. spalio 24 d.    
Nr. 40
(2111)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Meilei būdinga duoti

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo meilė yra kiekvieno žmogaus egzistencijos pamatas. Iš mums nesuvokiamos savo meilės gausumo Jis mus sukūrė, o kai nusidėjome (žr. Rom 5, 12), nepasmerkė, bet savo gailestingos meilės kartelę kilstelėjo iki „beprotybės“, nes dėl maištingo kūrinio išgelbėjimo siuntė į žemę Mylimąjį (Ef 1, 6), ir Jam pavaldūs yra visi, turintieji nors mažiausią gyvybės pradą.

Esminė dieviškos meilės savybė yra ne imti, o duoti (žr. Apd 20, 35), nes be veikiančio davimo pricipo, nebūtų nieko... Šv. Tomas Akvinietis rašė: „Meilė – tai džiaugimasis gėriu; gėris yra vienintelė meilės priežastis. Mylėti – tai trokšti padaryti kitam žmogui gera“. Neturinti lygių įsikūnijusio gerumo išraiška yra Jėzus Kristus, kurio darbus objektyviai įvertino liudininkai: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7, 37).

Iš kur Jėzus sėmėsi jėgų taip nenuilstamai darbuotis? Juk jei kas nors kiekvieną Jo padarytą darbą būtų aprašęs, visą pasaulį apjuostų knygos, skelbiančios Jo gailestingumą, ir tai būtų tik dalis daugybės knygų, kurias reikėtų parašyti (plg. Jn 21, 25). Paprastas ir spontaniškas maldoje bendravimas su savuoju Tėvu, ypač nakties metu atsiskyrus nuo visų žmonių, – štai kas stiprino Dievo Sūnaus ryžtą gyventi meile ir ją liudyti kitiems iki paskutinio atodūsio.

Tikroji meilė ne tik „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7), bet ji, pasak katekizmo, yra didžiausia, visas kitas galias įkvepianti ir dieviškuoju gyvenimu pripildanti energija. Ji įvairiais būdais skleidžia malonės šviesą, kad žmonės būtų paskatinti ieškoti jos pirminio šaltinio. Tai vyksta be prievartos ir visai laisvai. Reikia tik vieno geros valios žmogaus veiksmo – Dievo kvietimui ištarti „taip“ ir sakyti: „Viešpatie Jėzau, dabar savo vidų atveriu Tau... Žinau, kad Tu, būdamas Visagalis, mane mylėjai net tada, kai nebuvau gimęs. Gailestingumo esmė glūdi Tavyje, nes Tu mane ne mažiau myli net tada, kai nusidedu. Mokyk su tikėjimu melstis ypač už tuos, kurie manęs nesupranta, apkalba, įžeidžia, ignoruoja... Ir svarbiausia: padėk man savo vidinį troškimą vis dažniau kreipti nuo nevertų dalykų link Tavęs!“

Šv. Faustinos „Dienoraštyje“ skaitome žodžius, kuriais Viešpats kreipėsi į ją: „Mano mokine, labai mylėk tuos, kurie tau suteikia kančios, daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia“. Kai Faustina atsiliepė sakydama, jog ji nejaučianti jiems meilės, tada Jėzus ją pamokė: „Jausmas ne visada nuo tavęs priklauso; ar myli, pažinsi iš to, jei po patirtų nemalonumų ir sielvartų neprarandi ramybės, bet meldiesi už tuos, kurie tave įskaudino, ir linki jiems gėrio“. Kai nesiliaujame motyvuotai melstis už aplinkinius, kurių mąstymo struktūra ir gyvenimo būdas skiriasi nuo mūsų, einame Jėzaus nurodytu gailestingumo taku, nes Jis trokšta, kad visi žmonės, stengdamiesi pažinti tiesą, būtų išganyti (žr. 1 Tim 2, 4). Anot šv. Pranciškaus Salezo, Dievas ir velniams atleistų nuodėmes, jei tik jie galėtų gailėtis.

Šio sekmadienio Evangelija primena, kad Dievą būtina mylėti ne tik visa širdimi, bet ir ypatingu sielos instrumentu – protu (plg. Mt 22, 37). Vienas iš Bažnyčios Tėvų – šv. Jonas Kasijonas – proto veiklą sulygino su malūnu, kuris visų pirma mala tuos grūdus, kurie supilti malti iš ryto. Todėl svarbu skubėti iš ankstaus ryto į savo proto malūną įmesti gerų Dievo minčių bei žodžių kviečių, kurie visą dieną malami, veikiant Šventajai Dvasiai, apsaugos mus nuo pavojingai lėkštų šio pasaulio įtakų, kad suvokę, kas šiame gyvenime yra gera, priimtina ir tobula (Rom 12, 2), tai ramiai vykdytume.

Vienas vaikinas įsimylėjo savo bendraamžę kaimynę, pardavė viską, ką turėjo, ir net ėmėsi atsitiktinių darbų, kad uždirbtų pinigų ir nupirktų mylimajai brangų laikrodį, kurio ši norėjo. Jaunuolio tėvai sunerimo, bet nusprendė, jog geriausia to „nepastebėti“. Tą dieną, kai nuėjo pirkti laikrodžio, Robertas sugrįžo neišleidęs nė cento. Jis paaiškino: „Kai nuėjome pas juvelyrą, ji nebenorėjo laikrodžio. Labiau susižavėjo apyranke, vėriniu, auksiniu žiedu. Kol ji sukinėjosi parduotuvėje ir rinkosi, prisiminiau kartą pasakytus mokytojo žodžius, kad prieš dovanodami privalote pagalvoti, kodėl taip darote. Tada suvokiau, kad iš esmės su tokia, kokia ji yra, nenoriu būti. Todėl išėjau iš parduotuvės ir grįžau namo“. Toji mergaitė pernelyg susižavėjo gražiais blizgučiais ir užsimiršusi „prisirišo“ prie jų. Meilė vaikinui nejučiomis buvo išmainyta į meilę daiktams. Tai pastebėjęs jos draugas padarė teisingą sprendimą: geriau kurį laiką pabūti laisviems. Jei vėliau niekas į tą laisvą bendravimą nebesikėsins, tada galima bus tęsti draugystę. Vaikinas padarė teisingą sprendimą: tikros meilės negalima iškeisti, pavyzdžiui, net į auksinį šveicarišką „Patek Philippe“ kišeninį laikrodį, kainuojantį 5,5 mln. litų, nes tuomet žmogus „prisiklijuos“ prie matomo gražaus daikto ir atsuks nugarą neįkainuojamai meilės dovanai, kuri siunčiama iš aukštybių...

Taigi mylėti Dievą visa būtybe – visuomet mylėti daiktą mažiau už Jį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija