Pirmasis puslapis
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Mirė du prozininkai, Nacionalinės premijos laureatai

Spalio 11-ąją Alytaus apskrities S. Kudirkos ligoninėje po patirto insulto mirė Nacionalinės premijos laureatė, novelistė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė Bitė Vilimaitė. Ji buvo viena iš pačių įdomiausių, įžymiausių Lietuvos novelisčių. Prozininkė gimė 1943 m. vasario 16 d. Lazdijuose. 1960–1964 metais studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Daug metų dirbo žurnale „Kinas“. Buvo ištekėjusi už žurnalisto ir poeto Rimanto Šukio. Kartu su juo išleido dvi knygeles vaikams – „Lėlių pamoka“ (1972), „Kregždžių aikštė“ (1973). Tačiau jų bendras gyvenimas ilgai netruko. B. Vilimaitė su grožine kūryba debiutavo 1966 metais novelių rinkiniu „Grūdų miestelis“. Išleido apsakymų ir novelių rinkinius „Baltos dėmės“ (1969), „Vasaros paveikslėlis“ (1981), „Tėvo vardas“ (1987), „Užpustytas traukinys“ (1996), „Papartynų saulė“ (2002). Kai kurias apsakymų knygas papildydavo ir savais eilėraščiais – „Mano knygelės“ (1984), „Vasara auksinė“ (1986). Išleido apysakas „Obelų sunki našta“ (1975), „Rojaus obuoliukai“ (1981), „Mergaitės romanas“ (2004), knygeles vaikams „Pirmūnų šventė“ (1977), „Čiuožyklos muzika“ (1992). Vertė rusų autorių knygas į lietuvių kalbą. 1971 metais buvo priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą. B. Vilimaitės kūryba buvo ne kartą pažymėta solidžiomis premijomis:  1975 metais – Žemaitės, 1997 metais – G. Petkevičaitės-Bitės, 2003 metais – Nacionaline kultūros ir meno premija už savitą trumpos novelės modelį, talpinantį skaudžią tikrovę rinktinėje „Papartynų saulė“ (2002). Ji gyveno ir kūrė Vilniuje. Į Dzūkiją persikėlė prieš 5 metus, po to, kai palaidojo sunkia liga sirgusį vienturtį sūnų. Paskutinius savo gyvenimo metus praleido gimtinėje, Lazdijų rajono Avižienių kaime, kur buvo įsigijusi butą. Gyvendama Avižieniuose rašytoja atsidėjo kūrybai. Ją žavėjo kaimo ramybė. Ji mėgo išeiti vedina šuniu pasivaikščioti po Avižienius, noriai bendravo su čionykščiais žmonėmis. Anot kaimynų, rašytoja neseniai užbaigė naujos knygos rankraštį, tačiau išleisti naują kūrinį sutrukdė staigi mirtis.

Spalio 28-osios rytą po sunkios ligos mirė prozininkas, dramaturgas, eseistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Romualdas Granauskas. Jis gimė 1939 m. balandžio 18 d. Mažeikiuose. Dirbo statybininku, šaltkalviu, Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ ir žurnalo „Nemunas“ redakcijose, buvo radijo korespondentu, kurį laiką mokytojavo Mosėdžio vidurinėje mokykloje. Nuo 1972 metų atsidėjo kūrybiniam darbui. Pirmuosius apsakymus pradėjo spausdinti 1954 metais. Nuo 1995 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. R. Granauskas išleido daugiau negu dvidešimt prozos knygų. Žinomiausi – apsakymas „Duonos valgytojai“ (1975), apysakos „Jaučio aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988), romanai „Duburys“ (2003), „Kenotafas“ (2005), „Rūkas virš slėnių“ (2007), „Trys vienatvės“ (2011). Kūrėjas yra parašęs ir pjesių – „Rožės pražydėjimas tamsoj“ (1978), kino scenarijų – „Vasara baigiasi rudenį“ (1982), „Neapykantos pamokos“ (1983). 1987 metais R. Granauskas buvo apdovanotas J. Paukštelio premija (už apysaką „Gyvenimas po klevu“), 1995 metais – A. Vaičiulaičio literatūrine premija (už novelę „Su peteliške ant lūpų“). Kūrėjui buvo skirtos kelios premijos – Vyriausybės (1999), Nacionalinė kultūros ir meno (2000), G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė (2004, už romaną „Duburys“), L. Dovydėno literatūrinė (2008, už romaną „Rūkas virš slėnių“). 2013 metais rašytojo knygą „Šventųjų gyvenimai“ Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išrinko kūrybiškiausia metų knyga. Rašytojo autobiografinė knyga „Trečias gyvenimas“ yra tarp pretendentų tapti 2014 metų „Metų knyga“ suaugusiųjų knygų kategorijoje.

© 2014 „XXI amžius“