Lietuvos
kultūros
galerija

Laikas ir žmonės

Choreografė, kuriai nėra nieko neįmanomo

Bronius Vertelka

Choreografė Zita Rimkuvienė Autoriaus nuotrauka

Vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Grandinėlė“

Šokėjų kolektyvas „Linas“

Šokių kolektyvas „Miestelėnai“ Z. Rimkuvienės asmeninio albumo nuotraukos

2012 metais už liaudiško šokio puoselėjimą ir jo sklaidą panevėžietė choreografė Zita Rimkuvienė buvo įvertinta Pasaulio folkloro „Oskaru“. Atsiimti apdovanojimus panevėžietė vyko į Portugaliją. Tokį pat „Oskarą“ 2009 metais pelnė choreografė Birutė Akelaitienė, 2011-aisiais – dainininkė Veronika Povilionienė.

Z. Rimkuvienė – Lietuvos kultūros žymūnė, 2009 ir 2012 metais buvo tituluota populiariausia panevėžiete kultūros ir meno srityje. Choreografė dirba su vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansambliu „Grandinėlė“, su senjorų šokėjų kolektyvu „Miestelėnai“ (jį ir įkūrė) ir su pagyvenusių žmonių šokių ansambliu „Linas“. Dar šokėjus ugdo Vysk. Kazimiero Paltaroko gimnazijoje ir „Senvagės“ vidurinėje mokykloje. Z. Rimkuvienė su savo kolektyvais dalyvavo daugiau nei 80 tarptautinių folkloro festivalių.

2013-ieji Z. Rimkuvienei buvo  ypatingi: sukako 35 metai, kai Klaipėdos universiteto menų fakultete įgijo choreografės specialybę ir atvyko dirbti į Panevėžį, ir 40 metų, kai baigė Panevėžio internatinę sporto mokyklą. O prieš 45 metus atvyko į ją mokytis iš Tauragės rajono. Prieš tai gyveno Taurų paukštininkystės tarybiniame ūkyje. Tėvai namuose sužibus elektrai, vos ne pirmieji įsigijo telefoną, televizorių, magnetofoną. Kaimas buvo didelis, todėl atveždavo rodyti filmą, vykdavo smagios derliaus nuėmimo šventės. Jis garsėjo kaip kultūros židinys, čia vieni kitus gerai pažinojo. Zitos mama ir tėvelis turėjo gerus balsus, giedodavo laidotuvėse. Šeimoje augo keturi vaikai. Dar mokydamasi Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar M. Mažvydo) Zita pasirinko gimnastiką. 1968-aisiais ją pakvietė į Panevėžio internatinę sporto mokyklą. Čia užsiiminėjo sportine gimnastika – įdomia ir sunkia sporto šaka. Gavusi brandos atestatą išvyko į Klaipėdą studijuoti choreografijos – kažkuo ji atrodė susijusi su gimnastika, klasikiniu šokiu. Gavus diplomą ir atvykus į Panevėžį dirbti, jai sekėsi.

Didžioji Z. Rimkuvienės meilė – vaikų ir jaunimo liaudiškų šokių ansamblis „Grandinėlė“. Su juo pirmą kartą išvyko koncertuoti į užsienį – į Lenkiją. Su koncertais apvažiuoti kone visi pasaulio žemynai, dalyvauta daugiau nei 80 tarptautinių folkloro festivalių. Choreografė turi apie 200 pamėgusių šokį panevėžiečių, bent kartą per savaitę juos „pagloboja“. Visi šokėjai turi tautinius rūbus. Išsaugoti geri ryšiai su užsienio lietuvių bendruomenėmis. Nepigios kelionės į užsienio šalis. Mažiausiai grupėje būna 20, o su vokalu, su orkestru – ir 35 žmonės. Sunkiai besiverčiančių šeimų vaikams ieško būdų padėti, paremti. Ruošiantis išvykai, viskas daroma apgalvotai. Skrydžiui į Bostoną bilietus jau turėjo prieš 8 mėnesius. Bilietai į Argentiną buvo kišenėje kovą, nors į šią šalį vyko spalį.

Zita čia – ir vadovė, ir vadybininkė ir organizatorė. Dirba po 16 valandų per parą, bet niekad nedejavo. Jeigu pati negali vykti į kelionę, tai joje vadovauti patiki kitam, bet viskas būna jos suruošta. Svarbu, kad nuvykus elgtųsi, kaip pridera, juk atstovaus Lietuvai. Choreografija – kartu ir auklėjimas. Sulaukę brandaus amžiaus šokėjai, galbūt šokiui skatins vaikus ir anūkus, turės ką prisiminti iš gausybės kelionių.

Z. Rimkuvienės sūnus ir dukra – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Zita sulaukė trijų anūkų – visi JAV piliečiai. Bet kada Zita galėtų išvykti ten gyventi, bet negali palikti savo šokėjų. Sako, jog nematanti savo įpėdinės. Viliasi, kad atsiras tokia lyderė, o pati liktų „Grandinėlės“ ansamblio rėmėja, mecenatė ar prezidentė.

Ruošiantis į pirmąją dainų šventę už Atlanto (Čikagoje), Z. Rimkuvienė pardavė savo garažą. Vykstant į Kanadą turėjo atsisakyti kolektyvinio sodo. Palaipsniui išmoko taupyti. Niekada neprašė savo tėvų finansinės paramos. „Nebūtinai Vilniuje ar Kaune galima susirasti sau tinkamą vietą. Pasėdėti kavinėje – dar ne kultūra, reikia rasti tikrą aplinką, kuri būtų įdomi. Per tautinį šokį galima pažinti pasaulį ir iš bedarbyste garsėjančio Panevėžio. Tai, ką esu patyrusi, savo gyvenimo jubiliejui žadu pateikti knygoje. Nieko nėra neįmanoma, tik reikia didelio noro, meilės ir kantrybės“, – sakė Z. Rimkuvienė.

Iš 20 Panevėžio vidurinių mokyklų tik penkiose yra tautinių šokių kolektyvai. Tai – kultūros dalis, tautos tradicijos.

Z. Rimkuvienės savaitgaliai suplanuoti keliems mėnesiams į priekį. Toks jos būdas. Dirba tam, kad į miesto bendruomenės rūmus ateitų kuo daugiau norinčių šokti. Jeigu vasarą nevažiuoja į festivalius, šokėjai jaučiasi kaip nuskriausti. Toks poreikis yra tiek iš vaikų, tiek iš jų šeimų, tėvų. Kartu tai – ir gražus poilsio praleidimas. Svarbu pabuvoti svetur, pažinti pasaulį, kitas kultūras ir parodyti, kuo lietuviai yra įdomūs ir gabūs.

Panevėžys

© 2014 „XXI amžius“