2014 m. lapkričio 14 d.    
Nr. 43
(2114)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Užgrūdintas žemaitis

Arkivysk. Sigitas Tamkevičius SJ

Lapkričio 7 dieną (penktadienį) į Tėvo namus palydėjome neeilinį Lietuvos ir Bažnyčios sūnų, kuriam Apvaizda leido pereiti erškėčiuotą, bet labai tiesų ir šviesų gyvenimo kelią. Šio kelio gali baltai pavydėti daugelis dvasininkų ir pasauliečių. Jis – žemaitis, partizanas, ilgametis kalinys, pogrindžio darbuotojas, didelės šeimos tėvas, Kovo 11-osios Akto signataras. Visas jo gyvenimas tiesus, sąžiningas ir pažymėtas meile. Jėzus savo mokiniams kalbėjo: „Jūs – žemės druska. (...) Jūs – pasaulio šviesa. (...) Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 13–16). Velionio Liudo gyvenimas šviečia ir žavi.

Liudvikas Simutis gimė 1935 metais Kaunatavos bažnytkaimyje, Telšių apskrityje. Tėvai turėjo tik 4,5 ha žemės, papildomai vertėsi įvairiais amatais ir buvo žmonių labai gerbiami. 1941 metais komunistai tėvą ypatingai žiauriai nukankino Rainiuose. „Buvau 5 metų amžiaus, kai man parodė tėvo lavoną, – prisiminė L. Simutis. – Pusė veido ištinusi, mėlyna, kita pusė – kruvina. Akys išdurtos. Rankų ir kojų oda atšokusi nuo kūno, nuvirinta. Liežuvis ištrauktas ir surištas virve. (...) Greta – daug kitų taip pat subjaurotų lavonų. Mano motinos ir kitų man nepažįstamų žmonių verksmas. Prakeikimai bolševikams“.

Būdamas penkerių metų, Liudas jau suvokė, kas yra bolševikai, kad reikia jiems priešintis. Todėl anksti paauglystėje įsitraukė į rezistencinę veiklą – tapo lietuvių partizanų ryšininku, antisovietinio pogrindžio nariu. Platino nelegaliai leidžiamą spaudą ir atsišaukimus. Kovai jis paskyrė pačius gražiausius savo jaunystės metus, lietuvių tautos laisvės vardan paaukojo asmeninę laimę ir sveikatą. Susirgęs ypač sunkia stuburo tuberkuliozės forma, jis buvo paguldytas į Klaipėdos respublikinę ligoninę. Sekė išdavystė ir suėmimas; Liudą Simutį iš ligoninės į Vilnių išvežė sugipsuotą. Čekistai sugipsuotąjį ant gulto be čiužinio laikė ir mirtininkų kameroje. Net keturis mėnesius dvidešimtmetis jaunuolis laukė nuosprendžio įvykdymo, bet mirties bausmė buvo pakeista į 25 nelaisvės metus.

L. Simutis perėjo Stalino sukurtą pragarą žemėje – lagerius ir kalėjimus. Tuo metu, kai jo bendraamžiai kūrė šeimas, vaikščiojo į paskaitas ar dirbo, Simutis ėjo lagerių „universitetus“. Nelygi kova su pavergėju šį tvirtą žemaitį dar labiau užgrūdino, – gulaguose jis nepalūžo ir neprarado vilties gyventi laisvėje. Apie tai L. Simutis rašo: „Nieko nedariau asmeninės naudos ar garbės sumetimais. Buvau įsitikinęs, kad kovoju prieš neteisingumą, kad atlieku pilietinę pareigą savo Tėvynei, savo tautai, visai žmonijai. Reikėjo kovoti ne tik už save, bet ir už tuos, kurie pateko į čekistų rankas ir su numeriu ant nugaros merdėjo iš bado, kasė anglį Vorkutoje. Taip pat už tuos, kurie, išsigandę kankinimų Sibire, išsigandę, kad nėra pergalės, pakėlė ar nuleido rankas“.

Pasveikęs Liudas lageryje ėmėsi savišvietos, nes turėjo didelį norą tobulintis ir ateityje nuveikti didelius darbus. Įkalinimo vietose bendravo su įvairiais žmogaus teisių gynėjais, disidentais. Užmezgė pažintį su žymiuoju akademiku Andrejumi Sacharovu. Savo knygoje „Mano šalis ir pasaulis“ akademikas Simučiui skyrė daug šiltų žodžių.

Iš Mordovijos lagerių į Lietuvą L. Simutis sugrįžo tik 1977 metais, iškalėjęs 22 metus. 1979-aisiais sukūrė šeimą ir susilaukė 3 sūnų ir 3 dukrų, kuriuos išleido į garbingo gyvenimo kelią.

Iki 1990 metų bendradarbiavo pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, „Aušroje“, talkino Katalikų komitetui, gynusiam žmonių teises. Tautinio Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Sąjūdžio ir Lietuvos tremtinių sąjungos veikloje. 1990 metų vasario 24 dienos rinkimuose į Lietuvos parlamentą buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 metų kovo 11 dieną L. Simutis kartu su kitais tautos atstovais balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą – tapo Kovo 11-osios Akto signataru. L.  Simutis apie tai sako: „Į Kovo 11-ąją ėjau nesustodamas nuo pat vaikystės. Ėjau per savo vaikišką-nevaikišką pagalbą pokario partizanams, per dalyvavimą Lietuvos laisvės kovos sąjūdyje, per 131 dieną mirtininkų kameroje ir 22 metus nelaisvės sovietiniuose konclageriuose, per dalyvavimą disidentinėje veikloje ir pogrindžio spaudos reikaluose po grįžimo iš Gulago, per Atgimimo Sąjūdį. Į Aukščiausiąją Tarybą balotiravausi irgi tik norėdamas prie nepriklausomybės atkūrimo svariau prisidėti, nes žinojau ir žinau, kad tauta, neturinti valstybės, lygintina su šeima, neturinčia savo būsto. (...) Balsavimas parlamente už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą buvo man viso sunkaus gyvenimo, darbų, vargų, kovų, kančių, svajonių vainikas, kuris, beje, buvo ne tik be galo malonus, bet ir slegiantis. (...) Slėgė ir nuojauta, kad nepriklausomą valstybę atkurti bus nepalyginamai sunkiau nei už tai pabalsuoti ir pasirašyti“.

Apie savo darbą Seime L. Simutis rašė: „Darbo buvo daug ir dirbome ne mažiau kaip po 12 valandų per parą. Daug laiko teko skirti bendravimui su žmonėmis iš visų Lietuvos vietų, atvykstančiais su įdomia ir naudinga informacija ar pagalbos prašymais. Deja, pradinis įspūdis, kad Aukščiausiosios Tarybos darbas bus labai naudingas Lietuvai, manyje greitai pradėjo blėsti. Suvereniteto SSRS sudėtyje šalininkai ir nepriklausomybės priešininkai gana greitai atsitokėjo ir pradėjo jokių padorumo rėmų nesaistomą griaunamąją, destrukcinę veiklą, o daugelis Atgimimo šalininkų dėl politinės veiklos patirties stokos ėmė blaškytis, demonstruoti savo bedantį demokratiškumą ir ambicijas. (...) Iš perspektyvos žiūrėdamas džiaugiuosi ir stebiuosi, kad esant tokiai nepalankiai situacijai, per tuos dvejus su puse metų Aukščiausiosios Tarybos egzistavimo padaryta Lietuvai daug gero. Ir esu įsitikinęs, jei Lietuvos žmonės nebūtų taip greitai pavargę ir taip naiviai patikėję „buvusiųjų“ skleidžiama demagogija, šiandien Lietuva jau būtų graži. Juk trūko tiek nedaug – pradėti dorai dirbti ir ryžtingai trenkti į dantis ir per nagus nedorėliams. (...) Neabejoju, kad gerai praalkę pradėsime galvoti ir lietuviškai dirbti. Tada ir mes, ir mūsų valstybė būsime gražūs“.

Toks buvo šis tiesus žemaitis. Juo gali didžiuotis ne tik jo šeima, bet ir visa Lietuva. O mums telieka susimąstyti ir atsakyti, kiek patys esame tiesūs ir kiek šviečia mūsų gyvenimas.

Homilija laidojant Kovo 11-osios Akto signatarą Liudviką Simutį

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija