Lietuvos
kultūros
galerija

Atmintis

Prisimintas kunigas ir poetas Juozas Marčiukonis

Irena Račkauskienė

Prof. Arvydas Šeškevičius ir kanklininkė Kamilė Venckūnaitė. Dešinėje – kunigo ir poeto Juozo Marčiukonio portretas

Kunigas ir poetas Juozas Marčiukonis

SIMNAS. Gydytojo prof. Arvydo Šeškevičiaus, kraštiečio, besidominčio Simno istorija, iniciatyva buvo paminėtas kunigo, poeto Juozo Marčiukonio (1914 10 11–1937 06 13–1950 12 02) 100 metų jubiliejus. Profesorius jau ne vieną žymų kraštietį „prikėlė“ iš užmaršties. Štai ir dabar Kauno apskrities viešosios bibliotekos Retųjų leidinių skyriuje jis surado kun. J. Marčiukoniui Simne vikaraujant 1939 metais išleistą jo poezijos knygą „Su širdimi“. Todėl Simno bibliotekoje buvo surengtas šio kunigo prisiminimo vakaras. Jo eiles skaitė bibliotekininkė Jūratė Smaidžiūnienė, mokytoja Renė Janeckienė ir prof. A. Šeškevičius. Eilėraščius, plaukiančius iš širdies, palydėjo kanklininkės Kamilės Venckūnaitės muzika.

Profesorius pristatė tragišką jaunojo kunigo ir poeto gyvenimą...

J. Marčiukonis gimė 1914 m. spalio 11 d. Rolių kaime, Lazdijų rajone, netoli Šeštokų. Baigęs Lazdijų gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1937 m. birželio 13 d. įšventintas kunigu, paskirtas vikaru Simne. Čia dirbo trejus metus, kartu su vikaru kun. Vaclovu Vaičiūnu ir klebonu kun. Vincu Šeškevičiumi. Buvo pradinės mokyklos kapelionas, mokėjo daug dainų, buvo linksmas, paprastas, rašė eilėraščius ir apsakymus. Į pamokslus įterpdavo savo eilėraščius. 1940 metais buvo perkeltas į Seirijus. Vėliau dirbo Šeštokuose, Rudaminoje ir Būdvietyje.

Po karo prasidėjus partizaniniam judėjimui, kun. J. Marčiukonio broliai Vincas ir Bronius įsijungė į kovą su okupantais. Sovietų saugumas išaiškino, kad kunigo broliai yra partizanai, ir pradėjo jį tardyti, grasinti, reikalauti pasakyti, kur yra broliai. Tuo metu jis dirbo Rudaminoje. 1949 metais kun. J. Marčiukonis buvo paskirtas Būdviečio Jėzaus Nazaretiečio bažnyčios klebonu. Manė, kad saugumas paliks jį ramybėje. Tačiau ir toliau reikalavo, kad kunigas pasakytų, kur yra broliai, ar bendrauja su jais. Kunigą mušė į pilvą, krūtinę, galvą, statė prie sienos ir gąsdino nušausią. Smūgiai į galvą buvo tokie stiprūs, kad kunigas neteko sąmonės, o kai ją atgavo, sutriko klausa, nieko negirdėjo. Brolis Bronius buvo žuvęs, o kur brolis Vincas, kunigas nežinojo. Kun. J. Marčiukonis pagalvojo, kad kitas tardymas gali būti lemtingas, todėl nutarė pasitraukti į pogrindį. Jis slapta apsigyveno savo parapijos ūkininkų Knyzų šeimoje Bereznykų kaime. Sodyba buvo 1 km iki Lenkijos sienos. Prie kluono buvo pristatyta pašiūrė, kurioje buvo iškasta slėptuvė. Kunigas slėptuvėje rašė eiles, apsakymus. Tik gaila, kad tai iki šių dienų neišliko.

1950 metais, prasidėjus vėsiems orams kun. J. Marčiukonis susirgo. Ūkininkė kreipėsi į Kalvarijos, Marijampolės ir Kauno gydytojus. Jie pageidavo, kad ligonį atvežtų, nes iš pasakojimų buvo neaiški diagnozė. Kunigo sveikata silpo. Nieko nevalgė, mažai kalbėjo. Kun. J. Marčiukonis suprato, kad mirštąs, išvardijo keletą pageidavimų: pinigus prašė perduoti Rudaminos klebonui, kad aukotų šv. Mišias, kurių nespėjo aukoti už parapijiečius. Dar vienas prašymas buvo, kad jį palaidotų Būdviečio šventoriuje šalia kitų kunigų. Mirė 1950 m. gruodžio 2 d. būdamas tik 36 metų, pačiame gyvenimo ir tarnystės Dievui bei žmonėms pilnatvėje. Sangrūdos klebonas parūpino kunigiškus drabužius, kuriais jį aprengė, pašarvojo kluone, uždegė žvakes. Užgulė didelis rūpestis: „Kur palaidoti kunigą?“ Rudaminos ir Būdviečio zakristijonai, bijodami saugumo, atsisakė iškasti duobę kapinėse. Tada kunigą palaidojo ūkininkų Knyzų sodelyje, po namo langu, gėlių darželyje. Jie šią didžiulę paslaptį slėpė 39 metus. Tik atgimimo metu, 1989 m. balandžio 29 d., kartu su kunigo giminėmis, parapijos žmonėmis ir Būdviečio klebonu kun. Donatu Jasulaičiu, vadovaujant ką tik vyskupu konsekruotam Juozui Žemaičiui MIC, kun. J. Marčiukonio palaikai (kaukolėje buvo matoma revolverio rankena išmušta duobė) iškilmingai buvo perlaidoti Būdviečio Jėzaus Nazaretiečio bažnyčios šventoriuje su deramomis katalikiškomis iškilmėmis. Kunigo kankinio golgota tuo ir baigėsi.

Jo eilėraštyje „Momento Mori“, rašytame 1939 metais, jaučiamas tragiškas jo likimas:

Ir mano ne tik vardas, bet ir kapas bus jau dingęs,
Bet,Viešpatie, tik siela, tik ji, kad būtų su Tavim...

Liko šviesūs ir šilti prisiminimai ne tik Seirijų, Šeštokų, Rudaminos, Būdviečio parapijiečių, bet ir Simno vyresniųjų žmonių, kur jis 1937–1939 metais čia dirbo.

Alytaus rajonas
Albinos Sušinskienės nuotrauka

© 2014 „XXI amžius“