2014 m. gruodžio 12 d.    
Nr. 47
(2118)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Lietuvos
kultūros
galerija


XXI Amžius


Iš laiškų

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

Bernardas Brazdžionis skaito eilėraščius
per Poezijos pavasario laureato pagerbimo
vakarą 1999 metais Kaune, Maironio
lietuvių literatūros muziejaus sodelyje.
Kairėje – 1999 metų svarbiausios –
Maironio – premijos laureatas Jonas
Juškaitis (už rinkinį „Varpai sudūlės
nuo skambėjimo“, 1998), nusiėmęs vainiką
Algirdo Kairio nuotrauka

Jonas Juškaitis (kairėje) su kino
režisieriumi Algirdu Tarvydu
Lietuvos kino studijos salėje
po filmo „Bernardo Brazdžionio
sugrįžimas“ premjeros 1996 metais

Viktoras Šimaitis Lietruvos kariuomenėje

Vincas Sabaliauskas

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36, 44,
2013 m. nr. 2, 3, 4, 6, 7, 9, 10, 12, 14, 18, 19, 29, 45,
2014 m. nr. 5, 9, 12, 14, 19, 21, 25, 29, 32, 39, 45)

Gerbiamasis,

Trumpą laišką, padėką už „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“, gavau senokai, bet nerašiau, nes laukiau pasirodant antrosios knygos (savo) – „Lyra ant gluosnio“.227 Ten surinkti, „Aidų“ leidyklos pasiūlymu, straipsniai, pokalbiai, rašyti Lietuvai išeinant į laisvę iš imperijos, papildyti komentarais. Tai, kaip sakoma, pareigos darbas, nes reikėjo stoti atvirai ir dirbti su plunksna, kaip kareiviui, ką sugebėjai, eiti į mūšį, dažnai rašyti per naktį. Negalvojau apie tų rašinių likimą, o žiūrėjau, kad tik spėčiau parašyti, nes rytoj gali būti vėlu. Taip ir atsirado knyga.

Kai gavau pasiūlymą išleisti, pamačiau, kad reikia komentarų, nes dėl rašymo būdo ir praeities nuotolio atsiradę neaiškumų. Juos reikia pabrėžti. Kai kur praplėčiau tokias vietas, susidarė gana nemaži aiškinimai, gal bus įdomu pasiskaityti, jeigu turėsite kantrybės tiek perskaityti. Yra nemažai korektūros klaidų, kompiuterinių „peršokimų“, tad ištaisiau klaidas. Tas dabar Lietuvoje įprasta, eina laikraščiai ir knygos su techninėmis klaidomis. Be to, naujai susikūrusios leidyklos neturi patirties, dirba be korektorių. Prašiau, kad į spaustuvę gabenant duotų dar man pačiam peržiūrėti tekstą, tai ne – reikia skubėti, brangiai kainuos, jei dar ką pataisysi… taip ir išėjo su klaidomis.

Dar viena ypatybė – savo visa knyga ir jos leidimu taip pat stoju į polemiką prieš dabar Lietuvoje paplitusį snobizmą – rankiojimą iš pasaulio garsenybių citatų, nuotraukų, žemėlapių, kur apie Lietuvą rašoma mažiausiai. Tai užmaskuotas ateizmas. Ant viršelių pasaulinių visų šalių rašytojų nuotraukos (arba autoriaus), kai kur pilnos, net poezijos knygos, autoriaus atvaizdų, nupieštų kokio žymaus dailininko. Aš taip pat iš viso to pasijuokiu netiesiogiai – įdėjau savo kaimo ir savo parapijos topografinius žemėlapius (iš nepriklausomybės laikų archyvo). Dabar tie kaimai nušluoti, nepageidaujama, kad būtų prikelti. Taip pat įdėjau dokumentų, savo tėviškės nuotraukų – vaizdų be žmogaus.228

Pasiunčiu anapus jūrų Jums vienam, nes brangiai kainuoja: knyga 17 litų, o pasiuntimas – 27 litai! Ar kas gali siuntinėti? Dar pageidautų Alė Rūta, Julija Švabaitė, bet joms mėginsiu per ką nors perduoti. Alė Rūta rašė, kad lyg tai žada į Lietuvą atvažiuoti pati.

Ar matėte Tarvydo filmą „Bernardas Brazdžionis“?229 Jis buvo pavasarį (prieš leidžiant į ekranus) ir mane pasikvietęs į kino studiją, į peržiūrą. Anot jo, „kaip vieną to filmo veikėją“, nes „mane vieną ten palikęs iš šnekančių“. Ėjau pažiūrėti, man įdomu buvo, ir ką aš ten prišnekėjau. Kai buvote Lietuvoje 1989 m., matėte, kas darėsi, buvo didžiulės minios, visi iš visų pusių kalbino, pats neatsimenu, ką kam pasakiau. Dabar pamačiau, kad, atrodo, neblogai pasakiau, todėl mane ir paliko pabaigai. Anot jo – visus rašytojus (kalbančius) išmetęs, tik mane vieną palikęs. Mano žodžiai jam patikę. Aš nustebau, taip pat ir kiti (žiūrėję vėliau ekranuose) stebėjosi, kad palikti beveik vien buvę komunistai, o dešinieji gražiai pašalinti.

Per tą peržiūrą išgirdau įdomių dalykų. Kino studijoje režisierius Tarvydas visiems prisipažino, kad 1992 m. sugrįžus „buvusiems“ į valdžią, jis visai bijojęs nufilmuotas juostas judinti, kad neperšviestų ir nesugadintų kino studijos „stukačiai“. Tekę net išslapstyti, nes tie sugrįžusieji buvę taip tikri savo „amžinu sugrįžimu“, jog net Kultūros ir švietimo ministerija (ministras tada buvo J. Nekrošius, pavaduotojas S. Lipskis) buvo numačiusi vadovėlį mokyklų programoms – iš egzodo rašytojų palikti tik vieną A. Nyką-Niliūną, o kitų – nereikia...

Kaip matote, Brazdžionis amžinai aktualus, ir šiandien (Santaros-Šviesos saulei šviečiant), nes eina prieš visus „amžinus žydus“. Aktualus ir pačiu nutylėjimu. O šiandien nėra džiuginanti padėtis. Komunistų sukurtas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas atsisakė kol kas remti ne komunistiniais laikais neėjusių (rems tik „savus“ nors kitais pavadinimais einančius) leidinių. Taip be paramos palikta kone visa katalikų spauda, net ir pasauliečių leidžiama. Į tą „fondą“ prilindę visokių persivertėlių ir intrigantų.230

Negaliu už visus poetus kalbėti. Kai kurie, manyčiau, ir neatsiųs Jums savo knygų vien dėl to, kad yra budistai, o kai kurie – kad jaučiasi tokie dideli, kaip pasipūtę kalakutai, mažai randa sau lygių net pasaulyje. O kalakutas, anot Jono Aisčio, išsipučia kaip šieno kupeta ir dar „išleidžia snapą kaip verpsčioką“ (jo autobiografijoje „Antruosiuose vainikuose“ 1936 m.). 231

Nustebau „Literatūroje ir mene“ radęs parašyta (V. Areškos apie Just. Marcinkevičių), kad po Maironio Lietuvą gyvą laikė tik... Just. Marcinkevičius! Lyg nebūtų buvę partizanų, lyg nebūtų buvę Brazdžionio poezijos, Katalikų Bažnyčios Kronikos ir pan.232

Gaila, kad egzodui, kiek suprantu, (o gal taip nėra, gal tik man toks įspūdis susidaro iš tų žmonių, su kuriais pabendrauju), vis dar didžiausias „autoritetas“ Lietuvoje – „Literatūra ir menas“, nors daugelis ir pačių Lietuvos rašytojų seniai jame nedalyvauja ir jo neskaito, kai jis pasidarė grynai buvusių komunistų laikraščiu – koks ir buvo. Daugelis rašytojų seniai susirado sau kitą spaudą. Praėjusiame numeryje skaičiau ten pokalbį su vienu „makleriu“, kuris ten pasakojosi, ką rašąs „Draugo“ kultūriniam priedui į užjūrį: ten taip pat varo „savą kromelį“.233

Lietuvoje dabar (kaip, beje, ir pasaulyje) tiek cirkų, tiek sukvailėjimo, tiek turtuoliai iš neturėjimo kur dėti pinigų siunta, jog net malūnsparniu krinta į ežerus, jog net kunigai dingsta be žinios, o jų paveikslai išpjaunami iš rėmų.234 Kuo viskas baigsis, net įdomu.

O aš savąjį ilgą laišką baigiu geriausiais linkėjimais nuo mudviejų. Nuoširdžiai –

J. Juškaitis

1998.09.08


227 Jonas Juškaitis. Lyra ant gluosnio. Straipsniai, pokalbiai ir kita. Aidai. 1998, 517 p. Viršelis dailininko Tomo Vyšniausko, tiražas 1500 egz. (nenurodyta). Labai nupigintą mačiau dar Vilniuje „Akademinės knygos“ knygyne prie universiteto. Pats, radęs knygynuose, pridėdavau kompiuteriu perrašytą klaidų atitaisymo lapelį.

228 Visa mano kūryba yra iš tos vietos, kur gimiau ir gyvenau. Ne kartą apie tai esu rašęs, su nuotraukomis (pavyzdžiui, knygoje „Tolimos dainos. Lyrika“, leidykla „Homo liber“, 2006). Nesiveržiau „į pasaulį“. Mano eilėraščių išversta į anglų, ispanų, italų, lenkų, rusų, ukrainiečių, vengrų, vokiečių kalbas, bet pats tam abejingas. Nepriklausomybės poetams priverstinai emigravus į užsienį arba atsidūrus lageriuose, nesusidėjau su okupantų papirktais rodyti „tautos žydėjimą“. Nesiartinau ir prie jaunųjų išeivijos poetų (Algimanto Mackaus, Liūnės Sutemos ir kitų), kadangi jie, atsidūrę visiškai kitoje aplinkoje, ieškojo savo išlikimo. „Gerai, kad aš ne emigrantas“, – rašė Antanas Miškinis garsiajame eilėraštyje „Mano žodis“, paleistas iš lagerio. Tai vienintelė eilutė, kur aš pritariau Miškiniui, priverstam, bet nuo pat pirmosios knygos priešinausi, būdamas savo žemėje ir nesusitaikydamas su okupacija. V. Kubilius apie 1962 metais išleistą mano pirmąjį rinkinį „Ir aušros, ir žaros“ rašė kaip apie „pasaulio metamorfozę, kurioje dalyvauja žmogus, gamta ir istorija“ („Lietuvių literatūros enciklopedija“, 2001, p. 287). Tos Kubiliaus minties kritikai neplėtojo, blaškydamiesi tai po Rilkę, tai po Mandelštamą, o aš nuo pat pradžių nešiausi ir dabar nešuosi tragišką mūsų tautos likimą, turėdamas ir šiais laikais vieną kitą skaitytoją. Su savo nauja poetika, kurios vietą mėgino apčiuopti R. Kmita knygoje „Ištrūkimas iš fabriko“ (1999).

229 „Bernardo Brazdžionio sugrįžimas“. Filme yra jurbarkiečių. Man palikta tarti pabaigos žodį. Prieš tai mokytojas politinis kalinys Antanas Kasiulis liudija, kaip vokiečių okupacijos metais, dar gimnazistas, gavęs iš mokytojo Viktoro Šimaičio deklamuoti Brazdžionio eilėraštį, užėjus rusams, buvo įskųstas ir už tai nuteistas.

Viktoras Šimaitis (1917–1993), g. Ožnugarių k., Batakių vls., ir pats mokėsi Jurbarko gimnazijoje, kur parašė garsųjį eilėraštį „Aras“, virtusį tremtinių daina abipus Atlanto. Jurbarke V. Šimaitis aktyviai reiškėsi literatų veikloje su Kaziu Veverskiu, Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėju, rusų nušautu prie Raudondvario, Vincu Sabaliausku, Elena Tamošaityte–Červinskiene. 1939 metais V. Šimaitis baigė karo mokyklą, dirbo kariuomenės štabo spaudos skyriuje. 1941 metais vadovavo Raudondvario sukilėliams birželio 23-iosios sukilime, vėliau mokytojavo Paulių pradinėje mokykloje netoli Šimkaičių, 1942–1943 metais Jurbarko gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, kur išleido eilėraščių rinkinį vaikams „Vyturėliai laukuos“ (1947), paskui dar du Amerikoje. Esame apie jį kalbėję su B. Brazdžioniu šiltais žodžiais.

Vincas Sabaliauskas netikėtai mirė Kaune 1940 metais. Gimė Rotuliuose, netoli mano tėviškės Kuturiuose. Bendradarbiavo „Ateities spinduliuose“, 1938 metais laimėjo „Ateities“ žurnalo literatūrinio konkurso pirmąją vietą už novelę „Užbaigtas laiškas“. Jo tėviškė, kaip ir mūsų visų, 1944 metais sudeginta. Brolis Pranas Sabaliauskas nuteistas, jo pavardė iškalta prie 1993 metais Rotuliuose pastatyto paminklinio kryžiaus „Okupantų aukoms“ tarp aštuoniolikos negrįžusių iš lagerių Antkalniškių, Geišių, Kuturių, Rotulių kaimuose. Brolis Antanas, žymus Lietuvos teisininkas ir žurnalistas Kaune, pasitraukė į Vakarus. Amerikoje reiškėsi Antano Sabalio pavarde. Lietuvoje apie jo kilmę aiškinausi prašomas filosofo Juozo Girniaus, kai buvome susitikę. Sabaliauskų sodyboje naktį prisiekė pirmieji pokariniai rezistentai, veikę penketukais ir susiję su Jurbarko „Trijų lelijų“ partizanais.

Paskutinis prieš 1940 metus Jurbarko gimnazijos direktorius Antanas Liesis, okupantų išvežtas, du jo sūnūs partizanai žuvo (Bronius yra tarp aštuonių partizanų vadų, 1949 m. vasario 16 d. Menaičiuose pasirašiusių Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio Tarybos Deklaraciją. Literatus mokė naująją literatūrą propagavęs mokytojas Antanas Račinskas, 1939 metais iš Jurbarko pakviestas mokytojauti į atgautą Vilnių. 1944 metais pasitraukęs mirė Vakaruose, bendravo su Antanu Giedriumi ir Pranu Dom. Girdžiumi. Jurbarko gimnazijoje veikė ir aktyvus religinis būrelis, vadovavo kapelionas kun. Vladas Grušas ir V. Šimaitis, atvažiuodavo „Žvaigždutės“ redaktorius, mokęsis taip pat Jurbarke, kun. Jonas Kuzmickis–Gailius , o karui prasidėjus kapelionas buvo kun. Valdemaras Cukuras, į Vakarus pasitraukęs, žinomas ir kaip teologas. A. Kasiulio liudijimas nukreipia į platų ir gilų B. Brazdžionio poezijos rezistencinį poveikį.

230 Tai būdavo keliama per spaudą, o ir man pačiam yra tekę, redakcijų paprašytam, rašyti „užtarimų“.

231 „Antrieji vainikai“, p. 51.

232 Nereikėtų stebėtis, nes komunistinė tautos dalis turėjo ir savo patriotiką – „tuometinį ideologijos nubrėžtą „tautos žydėjimą“ (rusiškai – rascvet)“ („Sąjūdžio ištakų beieškant“, 2011, p. 108)

233 Palaiko toli gražu ne „Draugiškas“ tendencijas.

234 Vestuvininkai su visu sraigtasparniu iš oro nugarmėjo ar ne į Platelių ežerą, garsioji kun. Ričardo Mikutavičiaus ir jo paveikslų istorija.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija