Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Projekto rubrikos: „Atmintis“, „Bendruomenėse“,
„Istorija ir dabartis“, „Naujakuriai“, „Pažintis“, „Susitikimai“,
„Tarp lietuvių“, „Tėviškės lobiai“, „Žvilgsnis“.

Brandžiausi metai – Krikštonyse

Kun. Jonas Reitelaitis: istorikas, siuvėjas, audėjas, tautosakininkas, vienas geriausių liaudies medicinos žinovų ir gydytojų

Irena Petraitienė

Kun. Jonas Reitelaitis 1949 metais

Lapkričio 23 dieną sukako 130 metų, kai 1884-aisiais, Sasnavos valsčiuje, Navasodų kaime gimė kun. Jonas Reitelaitis (1884 11 23–1913 01 19–1966 11 30), istorikas, nuo 1914 metų Lietuvių mokslo draugijos narys, 1917 metų Vilniaus konferencijos dalyvis, Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčios projektuotojas ir statytojas.

Penkiolikametį Joną Reitelaitį, kuris, jo žodžiais, Sasnavoje pas Germanavičių ,,ruskai“ mokinosi nepilnus dvejus metus, tėvai ketino leisti į Veiverių mokytojų seminariją. Bet pačius geriausius norus pančiojo menkos grytelninkų šeimos išgalės. Gizeliu pas kaimo ,,kriaučių“ būti – kas kita. Pramokęs sermėgėlę sudygsniuoti, marškinėlius piemenukui sukirpti Jonas, iš vieno sodžiaus į kitą siūti eidamas, į savo krepšį ir kunigo Čėsnos duotų lietuviškų laikraščių, knygelių įsimesdavo. 1899-aisiais, pirmaisiais Jono gizeliavimo metais, Sasnavos koplyčios kapelionu iš Marijampolės buvo atkeltas kun. Stanislovas Čėsna (vėliau filijos rektorius, pirmas Sasnavos klebonas), vienas ,,Sietyno“ švietimo ir kultūros draugijos kūrėjų. 1894 m. birželio 21 d. Meškučiuose jo tėvų ūkininkų Čėsnų namuose, vadinamuose Čėsnyne, įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Nors caro valdžia ,,Sietyną“ susekė, knygnešius areštavo, bet kunigas Stanislovas į Sasnavą atsivežė tą patį, nė kiek neprigesusį tikslą, skleidžiant lietuvybę, kaimą šviesti. Sasnavos koplyčioje, išvydęs karštai besimeldžiantį jaunuolį, pakalbino. Tai ir buvo Jonas Reitelaitais iš Navasodų kaimo, siuvėjas, trokštantis, bet neturintis galimybių mokytis, todėl besistengiantis pats per save... Iš pusės žodžio kunigas supratęs, kokia parama jam reikalinga, pakvietė į savo turtingą biblioteką. Nuo pirmos pažinties užsimezgusi mokytojo ir mokinio bičiulystė augo, brandindama vaisius. ,,Šaltinyje“, ,,Viltyje“, kituose lietuviškuose leidiniuose Nemo slapyvardžiu straipsnius pasirašinėjęs kun. S. Čėsna ir Joną skatino plunksną miklinti. Kai šis perskaitė pirmąsias išgirstas ir užrašytas kaimo žmonių istorijas (vėliau sugulusias į apybraižą ,,Sasnavos bruožai“), kunigas Stanislovas įsitikino, kad apie kunigystę svajojantis Reitelaitis iš tiesų turi Dievo dovaną.