Gimtinė:
žmonės
ir darbai

Istorija ir dabartis

Kančios ir tikėjimo simbolis prie kelio

Gruodžio 17 dieną sukanka 70 metų, kai rusų NKVD su vietinių stribų pagalba buvo nužudyti, gyvi sudeginti Radučių kaime septyni niekuo nekalti Lietuvos piliečiai.

Alfredas Girdziušas

Minėjimo dalyviai prie atminimo kryžiaus. Pirmoje eilėje, centre, paminklo statybą įgyvendinęs sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas.

Paminklo sovietinėms aukoms Mielagėnuose fragmentas

Prie kelio – kryžius – medinis kančios ir tikėjimo simbolis. Čia atsišakoja kelias į rytus – jis prabėga pro netoliese esančias mažas kapinaites ir pasibaigia prie dviejų sodybų. Tai – Radučių kaimas. Anksčiau kelias vedė toliau, prie miško, kur buvo dar viena sodyba, bet jos jau seniai nėra. Nėra ir daugelio iš tų, kurie ten gyveno. Tik vienintelis vieno nužudytojo sūnus – Edmundas Černiauskas. Jis, prie kryžiaus pakelėj stovėdamas, dūmojo, gal maldą skaitė, gal prašė atleidimo ir palaimos tiems, kam kryžius pastatytas, gal meldė Dievą, kad jo tėtis, dėdės, teta ir kiti, iškeliavę į nebūtį 1944 metų pabaigoje, pažvelgtų iš aukštybių ir žinotų – jų nepamiršo, jų kančios, patirtos tada, kaip aidu beldėsi šiandien į daugelio širdis. Jie liko amžinai gyvi...

Gyveno Valerijos ir Stasio Černiauskų šeima, turėjo dukras Eleną, Elžbietą, Adelę, Bronę, Jadvygą, Michaliną, sūnus Joną ir Juozą. Taigi susidaro aštuoni vaikai. Buvo darni, darbais užguita šeima. Nepastebėjo net, kada du sūnūs tapo vyrais, o dukras beveik visas bernai išstvarstė. Beliko gūžtoje tik Jonas su Juozu, Bronė ir jaunėlė Michalina. Vaikai prie ūkio dirbo, meistravo, grojo, šoko... Ateitis visiems atrodė kasdieninė – ir kas dar gali nutikiti, juk karas baigiasi – nei fronto kanonadų, nei armotų, nei bombų... Bet...

1944 m. liepos 4 d., traukiantis vokiečių armijai, rusų I Pabaltijo fronto daliniai peržengė Lietuvos sieną nuo Daugpilio, liepos 7 dieną III Baltarusijos fronto kareiviai – nuo Breslaujos, Vydžių, vėliau atkako ir į Tverečiaus, Mielagėnų bažnytkaimius, Ignaliną, Švenčionis. Nesutikdami didelio pasipriešinimo, liepos viduryje rusai okupavo Lietuvos sostinę. Frontas ritosi į vakarus. Užnugaryje kaip kordonas, gyvoji užtvara slinko „Smeršo“ daliniai, NKVD divizijos. Jų pagrindinė užduotis – slopinti bet kokį vietinių gyventojų nepasitenkinimą, bet kokį pasipriešinimą, naikinti viską, kas tik buvo nesuderinama su rusiškąja, sovietine ideologija. Lietuvoje veikė ne tik visiems gerai žinoma gen. mjr. P. Vetrovo vadovaujama 4-oji NKVD divizija, bet ir kitos NKVD dvizijos – 53-ioji ir 63-ioji – bei laikinai „didvyriškai kovojo“ NKVD 5-oji, 6-oji, 7-oji divizijos. Joms padėjo vietiniai išsigimėliai kolaborantai, stribai, komunistai, komsomolcai bei tie, kas norėjo suvesti su kaimynais asmenines sąskaitas.

Apie Radučių kaimo tragediją žmonės vangiai kalbėjo: ir bijojo, ir žinojo, kad krauju yra susitepę ir vietiniai gyventojai. Laikui bėgant žaizdos gyja. „Gydyti“ padėjo ir rusų sovietinė valdžia. Tik po 50 metų Ignalinos rajono laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis „Kruvinasis adventas“. Kai susidomėjau, kas parašė šį straipsnį, ir paskambinau į redakciją, išgirdau, kad tai – autoriaus slapyvardis, o tikrosios pavardės... nežino. Labai keista pasirodė, bet nieko daugiau neišpešiau.

Tik po dešimtmečio pagaliau sužinojau, kas buvo tie žmonės, parašę apie kruvinas skerdynes Radučių kaime. Sužinojau ir net pasikalbėjau Mielagėnų bažnyčioje per atlaidus ir šv. Mišias už nužudytus žmones Radučių kaime bei paminklo, aukšto nuostabaus kryžiaus, pastatyto šių žmonių atminimui, pašventinimą. Tai buvo Jonas Černiauskas iš Radučių kaimo ir žurnalistas Leonas Meilus iš Ignalinos. Be to, bažnyčioje kalbėję išlikę gyvi tos tragedijos liudininkai papildė aprašytą kraupų tų įvykių vaizdą.

Prieš 70 metų, 1944 m. gruodžio 3 d., LSSR „liaudies“ komisarų taryba ir LKP(b) CK nutarė kiekviename LSSR valsčiuje įkurti naikintojų (stribų) būrius po 30–40 žmonių iš partinio-sovietinio aktyvo (LKA 17-94, LPK-332). 1944 m. gruodžio 16 d. Kauno apskrities Čekiškės valsčiaus partizanai 8 valandų mūšyje sunaikino 3 ir sužeidė 6 enkavėdistus; iš keršto okupantai gruodžio 17–21 dienomis Butkiškių, Vosbutų, Baukių, Juodaičių kaimuose sudegino 29 sodybas, nužudė 56, suėmė 68 žmones (AL-198).

1944 m. gruodžio 16 d. (šeštadienį) Radučių kaimo gyventojai broliai Jonas ir Juozas Černiauskai su pusbroliu Leonu Černiausku bei draugu Leonu Grikiniu iš Bernotų kaimo, vakarojo netoliese esančiame Miečionių kaime pas muzikantą cimbolistą Danių Bielinį, kuris karo metu, pasigriebęs šautuvą, lakstė ir agitavo jaunimą eiti į miškus partizanauti. Vietinis jaunimas į tai žvelgė atsainiai – pakvailios ir nusiramins. Net ir tada, kai vakaronė užsitęsė ir vaikinai išsiruošė į namus, niekas neįtarė, kodėl buvo primygtinai siūloma pasilikti pernakvoti Leonui Grikiniui, nors jo namai buvo visai netoli. Bet Grikinis išėjo, nes Černiauskų namuose buvo jaunos gražios seserys Michalina ir Bronė. D. Bielinis jau žinojo, kad naktį bus apsupta ir kratoma Černiauskų sodyba, bet reikėjo tylėti, neišsiduoti ir paaukoti net savo draugą. Sąskaitą jam reikėjo suvesti su Černiauskais, ypač su Jonu, kuris saugojo iškirstą dar lenkų okupacijos metu mišką ir suvežtą sandėliuoti prie Černiauskų sodybos. Jonas jau kelis sykius net karo metu nuvijo Danių nuo sienojų, kai jis atvažiavo pasivogti. Vogti malkų buvo atvažiavę ir kiti Miečionių kaimo vyrai, bet Danius buvo pats pirmiausias ir įkyriausias.

Parėję į Radučius vaikinai dar nesiskubino miegoti. Visi užsuko į Jono ir Juozo Černiauskų namus. Prižadino jų seseris Bronę bei Michaliną ir vėl tęsė vakaronę. Jau buvo besiskirstą į namus, kai pasigirdo grubus beldimas į duris ir piktas reikalavimas vyrams išeiti į lauką. Suprato vaikinai, kokie „svečiai“ atėjo. Prieš tris mėnesius tokie atėjūnai Žvyriniškės kaime nušovė jų giminaitį Alfonsą Černiauską.

Vyrai puolė slėptis, bet kur dingti kaimo troboje? Juozas su pusbroliu Leonu Černiausku pasislėpė palėpėje, Jonas priemenėje, o Leonas Grikinis bandė gelbėtis drabužių spintoje. Riksmų ir trenksmų į duris pažadinti tėvai Valerija ir Stasys pusnuogiai stovėjo apglėbę dvi dukras kai į vidų įsiveržė būrys ginkluotų rusų kareivių. Klykdami reikalavo išduoti banditus, vartė viską, kimšo į kišenes vertingesnius daiktus ir kaišiojo merginoms prie veidų šautuvų vamzdžius. Paklaikusios nuo baimės seserys glaudėsi prie tėvų. Tada budeliai pradėjo šaudyti stovintiems šeimininkams virš galvų.

Ir tada ryžosi pasirodyti galvažudžiams Jonas – pats vyriausias sūnus, atitarnavęs lenkų okupacinėje kariuomenėje ir galbūt naiviai galvojęs apie kareivišką garbę, priešo kilniadvasiškumą, bet buvo nusuktas į sieną ir nušautas. Galvažudžiai bijojo net pažvelgti savo aukai į akis.

Atstatę durtuvus skerdikai puolė po kambarius. Atidaręs spintą kareiva pamatė pakraupusį Leoną Grikinį ir dūrė vaikinui su durklu tiesiai į pilvą ir, pakreipęs šautuvą į viršų, ištraukė kūną iš spintos. Leonas klykė ir raičiojosi ant grindų, palikdamas kraujo klanus, o sužvėrėjęs enkavėdistas vis badė ir badė durklu savo auką. Kas darėsi tėvų ir dukrų širdyse tuo metu, galima tik spėlioti.

Kraujo puota tęsėsi. Budeliai pradėjo šaudyti padegamosiomis kulkomis į lubas. Medis pradėjo smilkti, o viršuje pasigirdo liepsnos traškėjimas. Kambariai buvo pilni parako dūmų ir tvaiko. Galop skerdikai iššoko lauk, o namo duris užrėmė. Degančiame name pasiliko nušautas Jonas, besiblaškantis agonijoje Leonas Grikinis, mama Valerija, tėvas Stasys, jų dukros Bronė su Michalina, o palėpėje galbūt dar gyvi Juozas su pusbroliu Leonu. Pleškėjo namas. Artimiausi kaimynai girdėjo nežmonišką degančiųjų priešmirtinį klyksmą. Daugelis dievagojosi, kad tai buvo Leono Černiausko balsas – jis degė gyvas. Okupantai su kulkomis padegė ir kitus pastatus. Tvartuose baubė galvijai, žvengė žirgas, degė klojimas. Liepsnos laižė padangę. Ugnies pašvaistę ant stogo užlipęs Miečionyse stebėjo Danius Bielinis.

Černiauskai su dukromis bandė laužti duris. Ilgai nesisekė. Jau įgriuvus vieno kambario, kur galbūt dar gyvas buvo Grikinis, luboms, Michalina su seserimi Brone ir tėvais išsiveržė lauk.

Tais metais tą naktį pirmą kartą gausiai pasnigo. Apdujusios nuo siaubo ir, nieko nesuvokdamos, seserys metėsi miško link. Basos, nieko negirdėdamos, merginos sniegu bėgo tolyn nuo pragaro. Staiga Bronė nuvirto. Michalina pasilenkė padėti sesei ir tik tada išgirdo, kaip kulkos švilpčiodamos taško šalia sniegą. Enkavėdistai Bronei pataikė į nugarą. Tik tada Michalina suvokė pavojų ir metėsi tolyn, bet toli nenubėgo. „Išvaduotojai“ pagriebę pusnuogę ir basą merginą dar ilgai tampė po mišką, kol galop nusivarė ją į Vaboliškės kaimą. Jos gyvybę išgelbėjo žmonės, pasakę, jog čia ne „banditka“, o žąsų piemenė iš kaimyninio kaimo. Bronė už plaukų ir apykaklės buvo nutempta pas Černiauskų kaimynus ir numesta. Jai nei perrištos žaizdos, nei suteikta medicininė pagalba. Prasiblaškiusi beveik parą, mirė ant grindų kraujo liūne.

Netoli degančios Stasio Černiausko sodybos buvo kita. Čia gyveno Alfonsas Černiauskas, žuvusio liepsnose Leono Černiausko brolis. Alfonsas prieš metus buvo palaidojęs žmoną ir likęs su sūneliu Edmundu, kuriam ėjo dar tik ketvirti metukai. Sugužėjo galvažudžiai pas Alfonsą ir įsakė rengtis bei parodyti kelią. Tuo metu pas Alfonsą atbėgo ištekėjusios Stasio Černiausko dukros Adelės Bagdonienės sūnus Julius. Enkavedistai į kiemą ištempė ir jį. Kur veda juos, Alfonsas, kaip vyresnis, iškart suprato. Tik prieš nušaunant paklausė: „Za čto, tovarišči?“ (Už ką, draugai?). Nušovė budeliai savo auką vėl stovėdami už nugaros – nejaugi žmogžudžiai patologiškai bijo pažvelgti į akis aukai? O galvažudžiams padėjo ir vietiniai stribai. Vienas buvo iš Mielagėnų. Jis laikė nustvėręs Alfonsą už rankos, nusuko ir pats nušovė. Šalia tirtėjo Alfonso sūnelis, savo vaikiška širdele suvokdamas, kas gali atsitikti greitai su juo. Juliui ir Edmundukui pasisekė. Sako, kad šautuvo vamzdį į šalį nukreipė kareivis (?), kiti sako, jog karininkas. Kareivio poelgis galėjo būti traktuojamas kaip įsakymo nevykdymas. Už tai grėstų tribunolas...

Julius Bagdonas, jau pensininkas, tik per plauką likęs gyvas, Mielagėnų bažnyčioje 2006 metais šventinant kryžių, sakydamas šiuos žodžius, apsiverkė.

Aplinkiniai kaimynai, girdėdami šaudymą, bijojo eiti prie gaisravietės. Kostas Telyčėnas (g. 1888 m.) iš Pošiūnų kaimo, matyt, šūvių neišgirdo. Pamanęs, kad dega jo giminaičio sodyba, skubėjo į pagalbą. Kartu bėgo paauglys sūnus Julius Telyčėnas (g. 1932 m.). Pateikiu kai kuriuos duomenis iš jo bei jo sesers Bronės laiškų man: „Juliaus dėdė Alponas Šriūbėnas gyveno Radučiuose. Tą dieną, t.y. gruodžio 17-osios ryte, visa šeima dar buvo Pošiūnuose. Mama šeimininkavo, tėvas šėrė gyvulius. Tėvas grįžęs į namus pasakė: „Karuse, Raducis dega!“ Sesuo Bronė, Julius, tėvas ir kaimynė Galenutė išėjo į Radučius. Perėjo per upę. Tik tada tėvas pamatė, kad dega ne Šriūbėnų sodyba, bet nutarė eiti. Atėję pas Šriūbėnus iš priemenės stebėjo, kaip dega Černiauskų namas, tvartas ir klojimas. Tai buvo visai netoli – už pusės kilometro. Nutarė eiti prie degančio namo. Jau buvo šviesu, apie 10 val. Išėjo Julius, teta Šriūbėnienė, sesuo Bronė, kaimynė Galenutė, mama Karusė ir tėvas Kostas. Nors degė ne giminaičio sodyba, jie nieko neįtardami atbėgo prie gaisravietės. Prie sudegusių namų jie pamatė apdegusius žmonių ir gyvulių lavonus. Dėdienė pasimeldė ir grįžo visi namo. Čia už stalo sėdėjo politrukas ir valgė. Atsisėdo ir tėvas. Pavalgęs politrukas pakilo ir išėjo. Jį palydėjo tėvas. Tėvas su Julium vėl nusprendė nueiti prie Černiauskų sodybos. Nuėję pusę kelio pamatė, kad iš miško pradėjo lįsti kareiviai. Telyčėnus pasitiko trys kareiviai su baltais kailiniais, ant kurių buvo vyšninės spalvos antpečiai. Jie buvo apsiginklavę šautuvais su ilgais durtuvais. Su kareiviais buvo trys civiliai. Tėvą paklausė dokumentų. Kareiviai net drebėjo iš pykčio, kai paėmė tėvą. Čia iš Kostanto pareikalavo dokumentų. Bet ar pagalvosi žmogus, tokį ankstyvą rytą bėgdamas į gaisrą, apie dokumentus? Neturėjo jų su savimi. Pasiuntė sūnų į namus atnešti. Skubėjo berniukas į namus (Julius nubėgo pas Šriūbėnus, paėmė arklį ir išjojo į namus, į Pošiūnus, atstumas apie 10 km už Erzvėto ežero). Be amo su dokumentais bėgo atgal (Julius nušuoliavo su arkliu jau į Bernotų kaimą, kur buvo MGB ar enkavedistų štabas. Padavė pasą. Politrukas pasakė, kad tėvas paleistas namo: „Nam takije ne nužny, my evo otpustili...“ (Mums tokių nereikia, mes jį paleidome). Julius grįžo pas Šriūbėnus ir pasakė, kad tėvas paleistas. Visi iškeliavo į Pošiūnus. Bet kur paliko tėvą, ten jo jau nerado. Tik išgirdo paauglys, kad jo tėvas paleistas į namus. Negrįžo K. Telyčėnas tą dieną pas saviškius. Nesulaukė jo šeima ir kitą dieną (kitą dieną anksti atbėgo teta – mamos brolio žmona Jurėnienė Tonia iš Kukutėlių kaimo – apie 2 km nuo Radučių kaimo Tverečiaus link – ir sako: „Karusia, jūsų vyras ar nušautas, ar sužeistas guli po beržu prie Sakonų“ (pamiškėje gyveno). Pasikinkė arklį ir nuvažiuoja tenai. Ėmė ieškoti. Ilgai ieškojo, kol surado miške nužudytą. Išsukiotos rankos, sulaužyti šonkauliai rodė, kad prieš nužudant buvo kankintas. Rado tėvą. Vienas batas buvo nuautas, rankos išsuktos ir sulaužytos, subadytas durklais ir peršautas į pilvą serija. Švarkas nurengtas, voliojos šalia kūno. Kraujas prišalo prie žemės ir kūną teko plėšte plėšti. Prieš nužudant ir kankinant Kostą emgėbistai nusivarė pas Sakonus. Pas juos tėvas siūdavo pavalkus arkliams. Sakonai ar bijodami, ar dėl kažko kito, nepripažino jo. Tuo parašė jam mirties nuosprendį, nes Vetrovo divizijos galvažudžiai visai nesiskaitė su žmonių gyvybėmis ir visai nesiaiškindavo, kaltas ar ne. Tėvą palaidojo Pošiūnų kapinėse. Deja, stribų nepažino Julius. Tuo laiku Tverečiuje gyveno Juliaus teta Galena (Elena) Prūsaitė. Jos namuose gyveno politrukai. Jie rašė popierius ir gyrėsi, kad nušovė Telyčėną – banditą“.

Baigus degti trobesiams, žudikai ilgai kapstėsi pelenuose. Matyt, tikėjosi rasti kažką panašaus į ginklą, kad būtų galima pateisinti savo kruviną darbą. Bet ar galima rasti tai, ko nėra? Nerado nieko. Ilgai nebuvo žinoma, kas konkrečiai dalyvavo šiose žudynėse. Bet yla pati išlindo iš maišo. Pasirodo, šiame „mūšyje“ „kovėsi“ ir Mielagėnų stribai (Mielagėnų MGB būstinė buvo įsikūrusi klebonijoje). Dar tais laikais, kai nekaltų žmonių žudymas buvo vadinamas klasių kova, buvęs Mielagėnų stribas J. Vinciūnas spaudoje gyrėsi dalyvavęs šiose žudynėse. Jis pasakojo, kad apsupę „banditus“ liepė jiems pasiduoti, bet šie pradėjo į juos šaudyti. Toliau „liaudies gynėjas“ pasakojo, kad tos dienos operacijoje jie sunaikino trylika „banditų“. Vadinasi, be šių septynių žmonių, kažkur nužudė dar šešis... Mielagėnų bažnyčioje kitą dieną buvo net keturiolika karstų. Bet ten buvo kiti, nes Radučių žudynių aukas laidojo ne Mielagėnuose.

Šeštadienį, t.y. gruodžio 16 d., tragedijos išvakarėse, buvusi Černiauskaitė Jadvyga, tapusi Girdziušiene, atėjo į Radučių kaimą pas savo tėvus ir pasiėmė namo penkiametį sūnų Teofilį. Tik ryte ji sužinojo apie savo brolių ir sesers žūtį. Likimas Teofiliui padovanojo „laimę“ priverstinai tarnauti sovietinėje armijoje... Tų skerdynių, kurias įvykdė rusų armijos „Smeršo“ dalinys, kada 1944 m. gruodžio 17 d. gyvus sudegino brolius Černiauskus Juozą (jam buvo 30 metų) ir Joną (jam buvo 34 metai), nušovė seserį Bronę (jai buvo gal apie 32), subadė durtuvais spintoje pasislėpusį sesers draugą Leonardą Grikinį iš Bernotų kaimo (jam buvo 25 metai), pusbrolis Leonas Černiauskas (jam buvo 29 metai), sudegė pastogėje, ištempę į lauką nušovė kitą pusbrolį Alfonsą Černiauską (jam buvo 34 metai), subadė peiliais ir durtuvais atbėgusį gesinti gaisrą Kostą Telyčėną iš Pošiūnų kaimo. Taip tądien, matyt, linksminosi Lietuvos teritorijoje rusų armijos išgamos „vaduotojai“, su Mielagėnų stribais sudeginę ir paskerdę septynis žmones Radučių kaime.

Nejaugi, pagalvojau, rusų armija sugebėjo tik šaudyti civilius žmones, moteris, belaisvius svetimus ir savus?

Tą dieną, kada Radučių kaime „linksminosi“ „Smeršo“ kareivos su Mielagėnų stribais, kada skerdė žmones, pažvelgiau, ką gi darė kituose „fronto“ ruožuose „didvyriškoji“ ir „nenugalimoji“ sovietinė armija. Pasirodo, visuose fronto baruose esminių permainų nebuvo. 1944 m. gruodžio 16 d. „Tiesa“ Nr. 134 (195), be Justo Paleckio rašliavos „Išrauti iki galo fašistinio smurto „piktšasį“ ir be informacijos, kad „apdovanoti Lietuvos TSR partizanai“, teigiama, kad gruodžio 16 dieną Informbiuro pranešė, jog „Vengrijos teritorijoje į š. ir š. r. nuo Miskolco užimtas Šaros Patako miestas ir daugiau kaip 30 gyvenviečių. Kituose fronto baruose esminių atmainų nebuvo“. Gruodžio 17 dieną (sekmadienį), „Tiesa“ Nr.135 (196) pranešė jau labai „lyriškus“ pastebėjimus – „Garbingas kovų ir pergalių kelias“. Kur? Radučių kaime, Černiauskų sodyboje? „Literatūroje ir mene“ išspausdinta M. Trakelio nuotrauka „Mokomės kautynių durtuvais“. Taip labai gražiai „mokėsi“ rusų kareivis Radučių kaime pas Černiauskus durtuvą įbedęs į pilvą iš spintos ištraukti iš baimės paklaikusį bernioką... Ir dar pastebi ten pat, kad Vengrijoje, „į š. r. ir š. v. nuo Miškalio užėmė Putnoko miestą ir daugiau kaip 40 kitų gyvenamųjų vietovių. Kituose fronto baruose esminių atmainų neįvyko“. Kituose fronto baruose enkavedistų ir „Smeršo“ daliniai kartu su vietiniais pakalikais tik „linksminosi“...

Vyko didieji „šukavimai“ kartu su Raudonosios armijos (RA) dalimis. Dokumentuose yra aprašyti du dideli tiek kariuomenės skaičiumi, tiek teritorijos plotu, tiek laiko trukme šukavimai. Pirmasis vyko 1944 m. rugsėjo 1–6 d., antrasis – 1944 m. gruodžio 1–10 d. Pirmojo planą pasirašęs gen. mjr. Sladkevičius nurodė, kad nuo fronto linijos (ji tuo metu buvo keliems mėnesiams stabtelėjusi Žemaitijoje, į vakarus nuo Dubysos) turėjo būti slenkama iš vakarų į rytus, kratant miškus, sodybas, stotis ir kt., sulaikant ar sunaikinant vokiečių karius, diversantus, jų statytinius ir rėmėjus, dezertyrus, mūsų partizanus ir, pasak enkavėdistų, „kitą nusikalstamą elementą“.

Gen. ltn. I. Liubas S. Kruglovui 1944 m. gruodžio 20 d. pranešime rašė apie kelis atvejus, kai 13-ojo PP kariai, susidūrę su partizanais, degino sodybas Joteikių apylinkėse. 1944 m. gruodžio 17 d. jie nukovė 17 partizanų, sudegino 15 sodybų. Kitą dieną, kaip minėta, to paties pulko kariai nukovė 14 partizanų, sudegino 7 sodybas. Dar kitą dieną tas pats I. Liubas bendrame pranešime S. Kruglovui ir J. Bartašiūnui apie tą operaciją rašė: „1944 m. gruodžio 23 d. Alytaus aps. Klepočių 1204, Ryliškių 1206, Lizdų 1094, Taručionių 1206, Nizomči(?) 0804, Živulnički(?) 0892331-iojo PP 3-iajam ŠB ir 86-ojo PP 1-ajam ŠB padaliniams toliau vykdant banditų grupės likvidavimo operaciją, nukauti 25 banditai, 7 sudegė namuose, 81 įtariamas banditizmu asmuo sulaikytas.

Siuto čekistai, susidūrę su jiems netikėtu Lietuvos gyventojų pasipriešinimu, okupantų valdžios nepripažinimu, tad dažnai ir išliedavo savo pyktį taikiems gyventojams.

Žmonių atsiminimais, paskelbtais 1989 metais, vien Klepočių kaime per 1944 metų Kūčias ir Kalėdas buvo sudeginta 21 sodyba, sušaudyta ar gyvų sudeginta 12 šio kaimo gyventojų.

Informacija iš 2000 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo posėdžio stenogramos Nr. 234:

Privalome žinoti mūsų tautos budelius. Ypatingosios Komisijos (ČK) sudėtis buvo tokia: Jevsej Rozovskij, Icik Dembo, Judit Komod, Frid Krastin, Daniil Todes ir Kazys Macevičius.

1944 m., grįžtant raudoniesiems okupantams, Lietuvą užplūdo „internacionaliniai’“ specialistai: dar karo fronto linijai einant per Pabaltijį, su taip vadinama lietuviškąja 16-ąja divizija jau atvyko 4 500 žydų bei 1 200 buvusių enkavėdistų, enkagėbistų ir kitokių sovietinių represijų žymūnų. Vien tik Dekanozovo ir jo politikos vykdytojo gen. Vetrovo pavardės lig šiol kelia šiurpą.

Per kruvinąjį pokarį iš Lietuvos į Sibirą buvo deportuota 350 000 lietuvių, iš kurių 28 000 žuvo, 50 000 negrįžo Tėvynėn. 70 000 lietuvių suspėjo emigruoti į Vakarus, taip išgelbėdami savo gyvybes. 20 000 Lietuvos partizanų ir jų rėmėjų sunaikino stribai, enkavėdistai bei reguliarioji okupacinė kariuomenė. Lietuva neteko pusės milijono gyventojų.

O Iljos Erenburgo ir gen. Ivano Černiachovskio pavardės reiškia visišką prūsų ir lietuvininkų tautos Karaliaučiaus krašte sunaikinimą – žiauriausią GENOCIDO pavyzdį pasaulyje. Jų nebeliko, todėl mes, jų baltiškieji broliai, privalome priminti pasauliui, kad dar karo metu sovietinei kariuomenei artėjant prie Karaliaučiaus, žinomo sovietinio žurnalisto I. Erenburgo viešu raginimu gen. I. Černiachovskio divizija, vadovaujama P. Vetrovo, žudė visus Prūsijos ir Mažosios Lietuvos gyventojus: tiek vyrus, tiek moteris, tiek vaikus, tiek senius. Susprogdinta, nuskandinta, išprievartauta ir ištremta 1,2 milijono prūsų ir lietuvininkų.

Deja, pasaulyje plinta visai kitokia informacija, kurios kažkodėl nepaneigia p. E. Zingerio komisija. Užsienio žiniasklaidoje nėra žinių apie mūsų 1 694 000 žmonių palietusį genocidą, apie 800 000 žuvusiųjų. Kalte kalama tik apie 160 000 žydų žūtį, kartais padidinant šį skaičių iki 200 000. Taip pat neteikiama pasauliui žinių ir apie 14 000 žydų gelbėtojų – Lietuvos piliečių.

1944 metų vasarą rusai jau trypė Lietuvos Rytus, o iki Baltijos jūros atšliaužė tik prieš Naujuosius, 1945-uosius, metus... Gal ta proga „Pravda“ Nr. 165 (9622) 1944 m. liepos 10 d. išspausdino KP(b) CK sekretoriaus Antano Sniečkaus „analitinę“ medžiagą apie Lietuvos inteligentiją, kuri „bezogovoročno“, atseit besąlygiškai, „prisišliejo“ prie kovos su fašizmu. „Masiniai gyventojų išvežimai į Vokietiją, iššaukė visoje Lietuvoje audringą pasipriešinimą. (...) Tūkstančiai vyrų bėgo į miškus, papildydami partizanų būrius. Vokiečiai bandė nuslopinti lietuvių pasipriešinimą žvėrišku teroru. Jie sušaudydavo į mišką išbėgusių šeimos narius. Esesiniai galvažudžiai apsupdavo vietoves ir gyvenvietes, areštuodavo visus darbingus žmones, nesiskaitydami nei su amžiumi, nei su lytimi, ir etapais juos veždavo į Vokietiją...

Pergalingi Raudonosios Armijos puolimai gelbėja šiandien šimtus tūkstančių lietuvių iš vokiškosios nelaisvės, iš vokiškosios katorgos...

Žmonės su giliu dėkingumu taria: „Stalinas žadėjo mums laisvę“. Stalinas išpildė savo pažadą, duoti lietuvių liaudžiai materialinę gerovę ir pasitikėjimą rytdiena, štai kelias, kuriuo eis lietuvių tautos kūrybinis vystymasis, greitai atgimusi naujam gyvenimui padedant kitoms tarybinėms broliškoms tautoms, pirmoje eilėje didžiajai rusų tautai, vadovaujant didžiam Tarybų Sąjungos Vadui draugui Stalinui...“

Jeigu kas nors skaitys šiuos žodžius, norėčiau, kad įsigilintų į šiuos teiginius – juk viskas taip pat, net paraidžiui buvo daroma su mūsų tauta, kai atėjo „išvaduotojai“ rusai. Lietuvių ir kitų žmonių kaulais nuklojo kelius nuo Baltijos jūros iki Magadano, nuo Vidurinės Azijos šachtų iki Arkties... Ir nemanau, kad žmonės užmirš tą lietuvių tautos genocidą, tą prakeiktąją sovietinę politiką.

2006 m. rugsėjo 10 d. Mielagėnų bažnyčioje už žuvusiuosius buvo aukojamos šv. Mišios. Prie kelio sankryžos šalia Radučių kaimo pastatytas ir pašventintas kryžius – paminklas žuvusiems Radučių kaime 1944 metų gruodžio 17 dieną. Paminklo statymo iniciatoriai buvo Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas kun. Marijonas Savickas, Mielagėnų seniūnija (seniūnė Milda Bielinienė), Ignalinos rajono meras Bronis Ropė. Paminklo statybą įgyvendino sušaudyto Alfonso Černiausko sūnus Edmundas Černiauskas. Kalbėjo likę gyvi liudininkai Michalina Černiauskaitė-Girdziušienė, Edmundas Černiauskas, Julius Bagdonas, Švenčionijos klubo narys Leopoldas Stanevičius. Visiems minorines mintis sumaišė ir nuotaiką iki plojimų pakėlė artistai iš Vilniaus Jaunimo teatro Vidas Petkevičius ir Saulius Siparis.

O šiemet, lapkričio 8 dieną, Mielagėnų bažnyčioje už žuvusius šv. Mišias vėl aukojo kun. Marijonas Savickas. Apie tragediją kalbėjo Mielagėnų seniūnė Milda Bielinienė, buvo skaitomos Česlavos Girdziušaitės-Pribušauskienės eilės, skirtos jos dėdžių, tetos atminimui... Šįkart į Amžinybę jau išėjusios buvusios Černiauskaitės – Jadvyga ir Michalina... Buvo pašventintas prie atminimo kryžiaus pastatytas paminklas žuvusiems, padėta gėlių ant kapų.

© 2014 „XXI amžius“