2015 m. vasario 13 d.    
Nr. 6
(2126)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Mintys rinkimams artėjant

Doc. Aurelijus Veryga

Dažnai išgirstame klausimą, kodėl politikai nejaučia atsakomybės prieš visuomenę? O ar pati visuomenė jaučia atsakomybę už save? Galbūt nuo to ir reikėtų pradėti, nes mes pirmiausia esame linkę atsakomybę už savo gyvenimą perkelti kam nors kitam, pavyzdžiui, politikams. Jei kas nors ne taip, tai dėl to pageidautina, kad būtų kaltas kas nors kitas, bet ne mes patys. Tai gali būti politikai, mokytojai, policininkai, kaimynai.

O dabar grįžkime prie politikų. Turėtume pasigilinti, kaip mes kas kartą vis išrenkame tuos, kuriais paskui piktinamės, lyg tai būtų ne mūsų pačių rinkti politikai. Pagrindinė vieta, kur iš politiko galima pareikalauti atsakomybės už jo darbus, yra rinkiminė apylinkė, kur ateiname atiduoti savo balsus. Kiek iš tų, kurie ateina atiduoti savo balsus, žino, už ką juos atiduoda? Jau nekalbu apie tai, kad kartais balsuojama už tikrus psichopatus, alkoholikus ar šiaip klounus. Keista tik, kad paskui piktinamės, kai matome cirką ar girtus šlitinėjančius Seimo narius.

Kalbu apie daug sudėtingesnius ir labiau su pačia politika susijusius dalykus. Kiek rinkėjų iš tikrųjų domisi, žino, kaip ir už ką balsavo ne pirmą kartą kandidatuojantys politikai? Ne kartą esu susidūręs su situacija, kuomet viešose diskusijose politikai atvirai meluoja apie tai, kaip jie balsavo. Patikrinęs Seimo duomenų bazėje radau, kad balsuota visiškai priešingai. Vadinasi, politikai nevengia meluoti apie tai, ką jie iš tikrųjų darė, ir meluos tol, kol neatsiras pakankamai besidominčių, o kaip gi buvo iš tikrųjų. Dar mažiau rasime tokių, kurie sugretina rinkimų metu duotus pažadus ir realius darbus ar balsavimus. Būtent šie dalykai, manau, ir leidžia politikams žadėti vienus dalykus, o daryti visiškai kitus, nes, atėjus rinkimams, bus galima pameluoti iš naujo ir to politika nesidominčiai visuomenei pakaks.

Įdomu tai, kad politikai keistai reaguoja į bandymus pagerinti visuomenės galimybes sužinoti tikruosius politikų darbus. Į anekdotines situacijas panašios kai kurių Seimo narių reakcijos, pavyzdžiui, į šį politikų reitingą, kuris iš esmės yra tik kaip Seimo narių balsavimų matematinis apibendrinimas alkoholio kontrolės srityje. Buvo tokių politikų, kurie viešai piktinosi tokiais skaičiavimais ar vadino tai asmeninių antipatijų jiems demonstravimu. Šiandien jau turime naują reitingą, kuris apima balsavimus ne tik alkoholio, bet ir tabako kontrolės klausimais. Tiesa, čia Seimo narių balsavimas, o renkame savivaldybių politikus ir merus. Bet partijų ir frakcijų elgesį galima matyti pakankamai aiškiai. Neabejoju, kad ir šį kartą bus pasipiktinusių, nusivylusių, kaltinančių ar net pagiežingų. Tačiau, kad ir kaip žiūrėtume, geresnio vaisto nuo neatsakingo elgesio bei Lietuvos žmonių sveikatos problemų ignoravimo negalėčiau sugalvoti. Imkite ir vertinkite. Klauskite ir domėkitės. Užduokite politikams sunkius klausimus ir neleiskite nukrypti nuo temos.

Tabakas ir alkoholis – tik viena sritis. O kiek yra sričių, kurių niekas neapibendrina. Bandymai politikus pačius raginti pildyti įvairias apklausas ir piešti politinių nuostatų žemėlapius, manau, yra labai riboti, nes politikai labai gerai žino ir jaučia, ko tikisi jų rinkėjai, ir yra linkę jiems pataikauti bei pagražinti savo tikrąjį veidą.

Tai, kad politikai jaučia, ką daro gerai ar blogai, ir nenori, kad visuomenė apie tai sužinotų, rodo, kad tuo metu, kai svarstomi visuomenei jautrūs klausimai, visuomenės atstovai yra nepageidaujami komitetų posėdžiuose. Iš anksto neįspėjus pakeičiami posėdžių laikai, neleidžiama filmuoti posėdžių, piktinantis, kad paskui tie vaizdo įrašai atsiduria viešoje erdvėje. Vadinasi, suvokimas, kad daroma blogai, kaip ir yra suvokimas apie galimas tokių darbų viešinimo pasekmes.

Dabar artėja savivaldos rinkimai. Jau siuntinėjamos žinutės, raginančios informuoti apie patiriamą spaudimą remti vieną ar kitą partiją, pasirašyti už kandidatus. Tai labai sveikintina „Baltųjų pirštinių“ iniciatyva. Greta procedūrinių dalykų būtų gerai pradėti domėtis ne tik politinio proceso manipuliacijomis, bet ir pradėti domėtis, ką ir už ką renkame. Jei tai – jau pastyrę politikai, kurie kandidatuoja naujai kadencijai, susižinokime, kaip jie balsavo mums rūpimais klausimais, ir jei jums nepatinka sprendimai, nebebalsuokite už juos. O jei kandidatai yra nauji žmonės politikos srityje, nustokime juos rinkti pagal fotografiją, kostiumą ar šukuoseną. Nustokite galvoti, kad prabangiu automobiliu važinėjantis veikėjas bus geras mums ir gerai tvarkysis tik todėl, kad jau mokėjo pasirūpinti savimi. Nustokime rinkti girtuoklius, nes jie yra „savi“ tik tuo atveju, jei planuojame kartu su jais gerti. Visais kitais atvejais, tai yra sutrikimų turintys ir itin pažeidžiami žmonės, apie kurių elgesį ir gebėjimą priimti racionalius ir moralius sprendimus geriausia būtų paklausti jų artimųjų.

Visi mes darome klaidų, ypač priimdami sprendimus. Tai nėra blogai. Tai neišvengiama. Blogiausia, kai iš klaidų nesiruošiame mokytis. Juk gerai liaudyje sakoma, kad jei apgavo vieną kartą, tai kaltas tas, kuris apgavo. Bet jei tave apgavo antrą kartą, tai dėl to kaltas apgautasis.

*

Doc. Aurelijus Veryga yra psichiatras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Sveikatos tyrimų instituto vadovas, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija