Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Literatūra
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Aldonos Ruseckaitės romaną „Kaip žaibas“ perskaičius

Kun. mor. t. dr. Petras Algirdas Kanapka

Man, eiliniam skaitytojui, pasiruošusiam išnarstyti visų akivaizdoje Aldonos Ruseckaitės romano „Kaip žaibas“ kaulelius-žodelius, suteikta dar viena reta proga pasijausti visagaliu. Čia prisimintini gerbiamos Aldonos žodžiai, kuriuos sakė, kalbėdama su „Kauno dienos“ žurnaliste apie savo naują kūrinį: „Viską įvertins skaitytojai, dabar jie visagaliai“¹. Tiesa, esu ne pirmas, mat, kai kas jau įvertino. Bibliotekų vedėjai jau žinos, į kurią lentyną padėti. „Psichologinis trileris kupinas dramatiškų išgyvenimų. Romano siužetas itin įtemptas, veikėjų monologai ir dialogai asmeniški ir jautrūs“² , – taip radau parašyta internetiniame dienraštyje „Alfa“.

Belieka imti, skaityti ir įsitikinti, ar tikrai taip yra, o beskaitant leistis iš tiesų būti pagautam žmonių išgyvenimų, pykčio, skausmo, baimės, net siaubo, ribotumo, bejėgiškumo ir kitų neigiamų dalykų, kuriuos vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau kiekvienas ir mes patys esame patyrę. Taigi, romano veikėjai, susidūrę su blogio paslaptimi, bando ją įminti. Jų pastangos suprasti save ir kitus, įvykių analizė, samprotavimai, apgailestavimai – visa tai svarbu, mat, romane liko išsaugota viltis, kuri kovoja su vis puolančiu ją beviltiškumu, gyvenimo prasmės praradimu ir laimi. Pradžioje viltis pasirodo žemiška, nelogiška, paviršutiniška, tik paskui nušvinta tikrasis jos dieviškas veidas, kuris, tiesa, dar trikdomas abejonės šydo: Tik tu, Viešpatie, gali pagelbėti – be išskaičiavimo ir pavydo, be pykčio ir priekaištų. O gal čia tik mūsų viltis?..³

Ypač gražu, kai žmogus remiasi viltimi neprarasti vilties. Skaitome romano pabaigoje: Bet išėjimą turėtų rasti, jeigu jo neapleis gerasis trejetas – tikėjimas, viltis ir meilė.⁴ 

Tačiau didžioji knygos intriga sutelkta pačiame romano pavadinime – „Kaip žaibas“. Kas kaip žaibas? Tekste žodis „žaibas“ pasirodo poroje su žodžiu „šėtonas“ penkis kartus tarsi pastanga suklaidinti, kažką iškreipti, nuslėpti, atitolinti nuo atsakomybės. Ypač vaizdingai parodytas Luko bandymas save apgauti kamuolinio žaibo įvaizdžiu: „Šėtonas, kritęs į jį kamuolinio žaibo greičiu, įsiveržė per mažą plyšelį ir užtruko gana trumpai, bet padarė savo darbą iki galo ir jį pavertė juoda anglimi“.⁵  Tačiau kamuolinio žaibo veikimas kitoks nei įprasto, ne toks, kokį įsivaizdavo Lukas. O be to, juk tai, kas atsitiko Lukui, vis dėlto – ne šėtono darbas. Mes visi gerai suprantame – ne šėtono. Tai kieno, kaip manote? Ar galime pamiršti savo puikybę, kuri gimdo neapykantą ir kitokį blogį? Kartais žmonės pamiršta, gal net per dažnai, todėl savo klaidoms bando rasti atpirkimo ožį. Šiuo atveju žvilgsnis krypsta į šėtoną. Nesiruošiu jo ginti. Žinome juodus jo darbus, bet asmeninės atsakomybės niekam negalime permesti, net šėtonui. Kai žmogus nenori nusižeminti, tuomet bando slėptis už vis augančios savo puikybės pečių. Moralinio, asmeninio blogio akivaizdoje beprasmiška teisintis ar teisinti. Reikia imtis atsakomybės ir padėti jos imtis kaltininkui. Gražu, kad Lukas pats, suprantama, veikiant Dievo malonei ir artimųjų maldoms, nuėjo šiuo keliu ir rado išeitį, vienintelę, gerą ir teisingą.

Bet kaip tada su tuo žaibu? Pabandykime suprasti, kaip yra iš tikrųjų. Evangelijoje pagal Luką Jėzus kalbasi su laimingais mokiniais, jiems grįžus iš patikėtos misijos. Jėzus patvirtina, kad blogis nebeteko savo galios. Šėtonas traukiasi iš kelio vien ištarus Jėzaus vardą. Šėtonas nukrito. Išsisukinėdamas, besiraitydamas, bet vis dėlto nukrito, tik ne pats. Jis buvo numestas dieviškos galybės. Todėl tie, kurie laikosi Jėzaus, Jo žodžio, yra apsaugoti, nors, kol esame žemėje, negalime prarasti budrumo. Negalime beatodairiškai, lengvabūdiškai atitolti nuo Jėzaus, nes šėtonas, kaip įspėja apaštalas Petras, nors ir netekęs savo galios, vis dėlto „kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui“⁶ , tykodamas įtraukti į savo pinkles. Jo veikimas ne staigus. Jis veikia lėtai, pasinaudodamas žmogaus silpnybėmis, klastingai viliodamas, prisidengdamas net šventais dalykais, gali cituoti net Šventąjį Raštą, nuslėpti esmę ir iškelti tiesos, teisingumo motyvus. Taip ir įkliuvo Lukas į jo, o gal savo paties puikybės spąstus – ne atleidimo nuėjo keliu, bet keršto – negi paliksi neapgynęs gero mylimos moters vardo.

Tačiau, jei apsiribočiau kalba apie romane minimą šėtoną ir jo pinkles, kalba būtų neišbaigta. Romano pradžioje, ir, be abejonės, neatsitiktinai parašyta: „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“.⁷  Man ši citata iš evangelijos pagal Joną panaši į muzikinio kūrinio raktą, atskaitos tašką, labai svarbią užuominą apie nenužudytą viltį ir kai ką daugiau.

Dabar ženkime porą žingsnių į praeitį ir prisiminkime kitą Aldonos Ruseckaitės romaną – „Marios vandens“. Prisimenate, kokia ano romano jungianti gija? O gi Senekos filosofija. Ji veda gerai, bet kai žmogus prieina kelio kraštą, nebemato išeities. O štai šis romanas austas kitokiais siūlais – ir šviesiais, ir tamsiais, – tačiau juos jungianti gija yra Šventasis Raštas – Dievo Žodis, kuris visada pasiūlo išeitį ir neklaidina.

Ar atkreipėte dėmesį (tie, kurie jau skaitėte romaną), kaip dažnai romane kartojamas įkyrusis žodis „šėtonas“? Gal nustebsite, net 26 kartus! O kiek kartų žodis „Dievas“? Gal kas bandys atspėti? Suskaičiavau. Net 73 kartus. Ir dar penki žodžiai su šaknimi „diev“ ir dvidešimt du kartus žodis „Viešpats“. Iš viso – šimtą kartų. Taigi net keturis kartus daugiau nei žodis „šėtonas“. Ką šita matematine statistika noriu pasakyti? Taigi, užteko penkis kartus suporuoti žaibą su šėtonu, ir jau atrodo, kad svarbiausias romano veikėjas ir kaltininkas yra šėtonas. Šioje vietoje prisiminkime dar vieną sakinį su žodžiu „žaibas“ iš evangelijos: Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus⁸. Šio sakinio romane nėra, tačiau jis labai susijęs su jau minėta romano pradžios citata Šviesa spindi tamsoje... Supraskime, šėtonas krenta kaip žaibas, nes yra nutrenktas Dievo galybės žemyn, o Jėzus kaip žaibas viską nušviečia, nors ir didžiausia tamsa būtų užtemdžiusi žmogaus protą ir jausmus. Todėl, suvesdamas romano pradžios citatą iš evangelijos su romano pabaiga, galiu drąsiai tvirtinti, kad ne šėtonas, o Viešpats Jėzus Kristus, Dievas, Jo Žodis – yra pagrindinis romano veikėjas ir nusikaltusių personažų viltis, nugalėjusi visą žlugdančią neviltį – šėtono nuodą.

Belieka padėkoti mielai Aldonai už tikėjimo Dievo meile, kuri padeda prisikelti iš nevilties ir nuopuolio, liudijimą, labai reikalingą šiais laikais, ir netiesiogiai išsakytą priminimą, kad Dievas mus myli kiekvieną dieną – visada.

¹ Akvilė Makarevičiūtė, „Kaip žaibas“ – skausmingos temos romanas, 2014 10 31, kauno.diena.lt

² Naujasis Aldonos Ruseckaitės romanas trenkia žaibu: emigracija, tėvų vaikų santykiai, žmogžudystė, 2014 11 19, Alfa.lt

³ P. 52.

⁴ P. 68.

⁵ P. 64.

⁶ 1 Pt 5, 8.

⁷ Jn 1, 5.

⁸ Lk 17, 24–25.

© 2015 „XXI amžius“