2015 m. kovo 13 d.    
Nr. 10
(2130)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Kada nustosime žaisti žmonių nervais?

Šį klausimą adresuoju Lietuvos politiniam elitui, Valstybės gynimo tarybai. Tokį klausimą inspiravo vis labiau jaučiamas Lietuvos žmonių įsitikinimas, jog karas „neišvengiamas“. Ir tai nenuostabu, nes skaitant kai kurių straipsnių pavadinimus, atrodo, jog karas Lietuvoje jau prasidėjo. Vadinu tai dirbtinai kurstoma karo isterija. Gerai suprantu, jog geopolitinė situacija įspėja apie galimas grėsmes Lietuvos saugumui, tačiau realaus karo grėsmė yra tik hipotetinė.

Politikai turi suprasti savo atsakomybę už dirbtinai kurstomos karo isterijos pasekmes. O tos pasekmės – žmonių stresas, baimė, įtampa. Tai kursto mintis apie skubią emigraciją, baimę į karinę tarnybą išleisti savo vaikus... Dar labiau stebina Lietuvos vadovų trumparegiškumas ir pasipiktinimas visuomenės reakcija į sprendimą grąžinti privalomą karinę tarnybą. Kaip gali būti kitaip, kai nepaliaujamai šnekama apie galimą karą Lietuvoje ir deramai nepaaiškinama, kodėl skelbiamas privalomas šaukimas į Lietuvos kariuomenę. Valdantieji pamiršo pasakyti, kad nevyksta joks specialus pasiruošimas karui, nesudaromi jokie papildomi kariniai daliniai, o siekiama užpildyti trūkstamas kariūnų vietas, kurioms neatsirado savanorių profesionalų. Trūksta 3500 kariūnų ir jokio privalomo šaukimo nebūtų, jei valstybė peržiūrėtų profesionalių kariūnų atlyginimus, o jaunimas, užuot dirbęs fermerių laukuose Anglijoje ar kitoje šalyje, rinktųsi karinę tarnybą. Ar sunku visuomenei paaiškinti, jog iš tiesų nėra jokio priežastinio ryšio tarp mobilizacijos Ukrainoje, kuri didina armiją dėl karo, kuriame Ukraina gina savo šalies teritorinį vientisumą, ir privalomo šaukimo į karinę tarnybą Lietuvoje, kurioje trūksta kariūnų jau egzistuojančiuose daliniuose? Kam reikia pradėti šnekėti apie šaukimą asmenų, vyresnių nei 26 metų, kai potencialių šauktinių yra 240 tūkstančių, o pakviesti tereikia 3500 vyrų. Kalbėti reikėtų ne apie patriotiškumą, kurio mūsų tautoje niekada netrūko, o apie mažus vaikus, kurie girdi tėvų pokalbius, TV naujienas apie galimybę būti pašauktam į karinę tarnybą ir karo grėsmę. Turėkime nors kiek jautrumo, diplomatijos, nes visi žiūrime televiziją, naudojamės kitomis žiniasklaidos priemonėmis, kurios dažnai nebesugeba pastebėti skirtumo tarp Lietuvos, NATO aljanso narės, ir Ukrainos, kurią puola karo nepaskelbusios jėgos. Užuot kurstę karo isteriją, imkimės svarstyti galimybę mokyti pradinio karinio parengimo universitetuose ir kolegijose, neatitraukiant studentų nuo studijų proceso, savo gyvenimo kūrimo planų. Jaunimas Lietuvoje pakankamai patriotiškas, todėl keli mėnesiai papildomų, į studijų procesą integruotų karinio parengimo mokymų nesukeltų jokių problemų. Manyčiau, kad Lietuvos merginos irgi su malonumu įgytų karinio parengimo pradmenis. Tada tikrai galėsime šnekėti apie mūsų valstybės pasirengimo atremti galimas karines grėsmes kokybę.

Pirmiausia turime aiškiai Lietuvos visuomenei pasakyti, jog Valstybės gynimo tarybos priimtas sprendimas nėra pasiruošimas karui, o tik nepakankamo profesionalių kariūnų skaičiaus kompensavimas šauktiniais, nekuriant jokių naujų karinių dalinių. Antra, atsiradus pakankamam savanorių skaičiui, joks privalomas šaukimas į karinę tarnybą nebus vykdomas. Trečia, jokia pasaulio valstybė negrasino karu Lietuvai ir NATO aljansui. Visos grėsmės yra hipotetinės, o šnekos apie grėsmes skatinamos karo Ukrainoje, Sirijoje. Ketvirta, Ukraina nėra NATO aljanso narė. Lyginti įvykius Ukrainoje su galimu kurios nors NATO aljanso šalies užpuolimu yra mažų mažiausiai nekorektiška. Šalis agresorė rizikuotų sulaukti tokių pasekmių, kad kiltų jos pačios išlikimo klausimas. Penkta, būtina stiprinti mūsų valstybės gynybines galias, bet ne dėl konkrečios karinės grėsmės, o atsižvelgiant į mūsų įsipareigojimus NATO aljanso partnerėms. Šešta, siekiant didinti Lietuvos piliečių pasitikėjimą valstybės saugumu bei gebėjimą atremti galimas grėsmes, reikia sukurti integruotų karinių mokymų sistemą Lietuvos universitetuose ir kolegijose. Septinta, būtina paaiškinti Lietuvos gyventojams, jog šnekos apie būtinybę atremti galimo agresoriaus puolimą tris paras yra NATO gynybinio plano dalis. Tai – ne kvietimas tuoj pat imti ginklus į rankas. Rusijos kurstoma ir vykdoma agresija Ukrainoje tapo įmanoma, nes Ukraina nėra NATO narė.

Taigi, gerbiami Lietuvos vadovai, politikai, nustokime žmones gąsdinti karu ir realiai užsiimkime tuo, kad karo Lietuvoje niekada nebūtų.

Ramūnas Karbauskis,
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija