Pro Deo
et Patria

Vienuolių kūrybos atspindžiai

Viršplaninis gyvenimas – su Dievo palaima

Alvyra Grėbliūnienė

Ses. Birutė Žemaitytė (dešinėje) ir Genovaitė Čiurlionienė

Giedama giesmė „Marija, Marija“

Tikrai myliu šį Viešpaties sukurtą šedevrą  – žemę, kurioje Jis mane įkurdino, kurioje galėjau augti ir skleistis, mylimų žmonių apsupta. Juk visa, kas yra manyje, – daugelio žmonių dovana. Kas aš būčiau be šių Gerųjų? Tai Jis mylėjo ir myli mane per juos, per juos Jis mane ugdė, brandino ir subrandino,  – knygoje „Mano gyvenimo kelias“ rašo Birutė Žemaitytė.

Dėkoju ses. Birutei už  šiuos žodžius, nes juos mano siela irgi norėtų kalbėti... Dėkoju Dievui, kad leido mums susitikti, pažinti jos dvasios stiprybę, išvysti jos žvilgsnyje Dievo meilės gelmę, atverti savo širdį ir išgirsti jos lūpomis perduodamą Dievo Žodį. Ses. Birutės knygų pristatymai Lazdijuose, trumpi susitikimai krašto atlaiduose, laidos per „Marijos radiją“ – viskas man buvo ir yra jos dvasinė dovana, mane brandinanti tikėjimo kelyje, Dievo šviesos ieškojimuose. Labai džiaugiausi mūsų susitikimu Druskininkuose.

„Pabūkime su Lietuva, kuri yra sunkiame kryžiaus kelyje“, – kvietė Genovaitė Čiurlionienė, pradėdama renginį „Lietuva – kryžių šalis“. Jis vyko paskutinę žiemos dieną Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos salėje. Čia susitiko jaunučių bei tremtinių ir politinių kalinių choras su programa „Mes vis gyvi“, sesuo Birutė Žemaitytė su knyga „Mano gyvenimo kelias“, žmonės, kiekvienas skirtingai nešantys savo gyvenimo kryžių, išgyvenę skausmą, pažeminimą, tremtį, kalėjimus, netektį, bet patyrę ir atjautos, supratimo ir džiaugsmo akimirkas, mokinukai, gyvenantys jau laisvoje Lietuvoje, tačiau turintys išmokti ugdyti atsakomybę ir meilę Tėvynei, praeičiai ir ateičiai. Šioje gyvenimo akimirkos stotelėje švietė kelio ženklai – knygos autorės žodžiai: Daugeliu kelių teko eiti, bet pats gražiausias, įspūdingiausias ir brangiausias yra Gyvenimo kelias. Visa, kas jame nutinka, yra nuostabu, net ir klupimai, dulkės, erškėčiai. Svarbu turėti didelį Tikslą ir eiti link jo, nepaisant iššūkių, kliūčių, atradimų ir praradimų. Visa išeina į gera mylintiems Dievą.

Pirmoje renginio dalyje tremtinių ir politinių kalinių choro nariai ne tik atliko tremtyje sukurtas dainas, bet ir dalijosi patirtais skausmo ir džiaugsmo išgyvenimais. Pasirodymą užbaigė jaunieji čiurlioniukai daina „Brangiausios spalvos“ (K. Vasiliausko muzika ir žodžiai). Jiems pritarė visa salė... Širdyje lietuvio brangiausios spalvos – geltona, žalia ir raudona, ir kartu jos  – tai Lietuva. Anot ilgametės choro vadovės, Druskininkų kultūros puoselėtojos vardą pelniusios Antaninos Laurenčikienės, „be praeities nėra ateities ir reikia džiaugtis tuo, ką šiandien turime“. Jos vadovaujamas choras druskininkiečius džiugina jau 25 metus. Deja, 25 choristai jau iškeliavę į tikruosius Tėvo namus. Žinoma, juos pakeičia nauji dainorėliai, tremtinių giminaičiai, mylintys dainą miestiečiai.

Katalikiškai pagerbus amžinybėn iškeliavusius choristus, kitus brangius žmones, tarp jų ir dainininkę, meno mokyklos pedagogę Birutę Zalanskaitę, buvo pristatyta ir viešnia ses. B. Žemaitytė. G. Čiurlionienė knygų autorę kvietė į Druskininkus jau septynioliktą kartą. Tiek pat išleista ir jos knygų. Pati Genovaitė, anot jos, yra pogrindžio, tylios rezistencijos vaikas, „Kronikos“ platintoja. Su ses. Birute jas ypatingai suartino susitikimas kun. Juozo Zdebskio laidotuvėse Rudaminoje. Ši bendrystė, palaiminta Dievo, tęsiasi... Genovaitė lietuviško kryžiaus piligrimines keliones į įvairias pasaulio šventas vietas rėmė malda ir materialiai, žavėjosi piligrimų ištverme, ses. Birutės – knygomis. Jose vaizdžiu žodžiu ir nuotraukų gausa buvo perteikti piligrimų patirti išgyvenimai, stebuklai ir didelis džiaugsmas, auka įvairiomis intencijomis už Lietuvą. Visos ses. Birutės išleistos knygos užima garbingą vietą G. Čiurlionienės asmeninėje bibliotekoje. Laukta buvo ir naujoji knyga –„Mano gyvenimo kelias“.

Ses. Birutė dėkojo už puikų koncertą – kentėjusios ir jaunos Lietuvos susitikimą. Džiaugėsi, nuostabiuose koncertavusiųjų veiduose matydama Dievo veidą. Knygos autorė išgyvena dėl Lietuvos, dėl jaunimo emigracijos. Ji klausė: „Koks gi dabar sunkmetis, palyginus su praeitimi?“ Prisiminė keliones su kryžiumi. „Mes keliavome su kryžiumi. Jis keliavo per pasaulį. Vieni nešėme, kiti lydėjome. Prašėme tikro žvilgsnio iki savęs Dievo akimis. Žmonių veidai buvo nuostabūs. Konsekracijoje matėme Dievo veidą“, – mintijo vienuolė. Paskutinę knygą išleidusi dėl to, kad gyvenime buvę tokių dalykų, kurių niekas nežino. Paminėjo keletą jų: kaip medikų rankomis buvo nužudytas kan. Juozapas Stankevičius, atskleidė daugiau dvasinės bendrystės ir asmeninių išgyvenimų apie kun. Juozą Zdebskį, pateikė neskelbtų jo gyvenimo faktų. Birutei tekusi ir tremtinės dalia, net buvo apšaukiama saugumo agente. Dėl to ne kartą kun. J. Zdebskis ją raminęs ir pataręs nesiteisinti. Šioje savo knygoje ji nusprendusi papasakoti tiesą. Nuo 1964 metų rašiusi dienoraštį. Knygoje sudėta jo ketvirtadalis. Gyvenimas yra ne tik kančia, bet ir džiaugsmas. O koks žmogus savo žemiškoje kelionėje nebuvo suklupęs? Suklupimai reikalingi, kaip ir prisikėlimai...

Kun. J. Zdebskis surengė pačias geriausias rekolekcijas, kuriose aiškino, jog išeisime prisikėlimo žmonėmis. „Žinokime, Lietuva prisikels. Žiūrėkime į žmonių veidus“, – ragino jis. Tai buvo pranašiški žodžiai.

Ši knyga yra Dzūkijos mergaitės, ses. Birutės gyvenimas – nuo gimimo iki 70 metų. Po jų tęsiasi su Dievo palaima viršplaninis gyvenimas. 2015-ieji – pašauktųjų, pašvęstųjų metai. Birutė yra viena iš jų. Ji kalbėjo, jog apie praeitį jau daug prirašyta, apdainuota, bet reikia rašyti ir apie dabartį, nes yra neatskleistų, mįslingų kunigų mirčių, ragino melstis, prašyti Dievo, kad žudikams prabiltų sąžinė, prašyti ne keršto, bet atsivertimo malonės.

Susitikimo pabaigoje buvo sugiedota giesmė „Marija, Marija“.

Knygoje „Mano gyvenimo kelias“ aprašytas ses. Birutės gyvenimas man primena Dzūkijos krašto upės tėkmę. Jos pradžia – kaime, mažame tėvų namelyje, sklidiname tikėjimo ir meilės. Toliau – mokykla, studijos, darbas ligoninėje, evangelizavimo misija, kelionės su kryžiumi, bendravimas su dvasininkais, kitomis iškiliomis asmenybėmis ir Dievo mažutėliais. Tame tekėjime daug vingių, duobių, akmenų, sąnašų, užtvarų. Tik tikėjimo galia upės tėkmė greitėja, įveikia visas kliūtis ir artėja prie žiočių – Dievo meilės jūros. Čia, Kelio epiloge įrašyti mums ses. Birutės žodžiai: Mes  – Dievo vaikai! Jis – TĖVAS! Pakelkime galvas aukščiau, nes mūsų gyslomis teka dieviškasis Kraujas. Nestokokime švento optimizmo, nuolat tobulinkime savo esaties pažinimą.

Viešpats mus sukūrė ne vergauti, bet viešpatauti, leido žemėn kaip šviesos vaikus ir nori mūsų švytėjimo. Tad spinduliuokime žmogišką ir dievišką gerumą. Keliaujame į amžino džiaugsmo, kūrybos Tėviškę, ten dalyvausime paties Dievo gyvenime. Tad kodėl tiek nunarintų galvų, apkartusių širdžių?... Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.

Druskininkai
Eugenijos Sidaravičiūtės nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“