Pro Deo
et Patria

Vienuolių kūrybos atspindžiai

Poetės ir vienuolės gyvenimo posūkiai

Daiva Červokienė

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos (MVS) vienuolė poetė Gynė Dineikaitė Autorės nuotrauka

Vienuolės tėvelis Karolis Dineika Nuotrauka iš dukros fotoalbumo

Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos (MVS) vienuolės, poetės Gynės Dineikaitės gyvenime buvo daug posūkių: baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas mokytojavo, dirbo bibliografe, turizmo metodininke, dėstė tikybą. Užauginusi sūnų ir įveikusi vėžį, tapusi našle, įstojo į vienuolyną. Išleidusi ketvirtą poezijos knygą 80-metė tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Dievui pašvęsto gyvenimo metais ses. G. Dineikaitė išleido šeštąją poezijos knygą „Nesujudėjo net žolė“.

Autorės ir leidėjų požiūris

„Nuo jaunystės jaučiau širdy kūrybos kibirkštis ir pašaukimą į vienuolystę, kurie įgavo realią išraišką tik brandžiame amžiuje. Pirmoji poezijos knyga pasirodė 1981 metais. Išleidusi ketvirtą knygą 2012 metais tapau Lietuvos rašytojų sąjungos nare. Knygoje amžinybės blyksniai žmogaus trapume lyg ramiam ežere, tikiu, šviečia“, – trumpai pristato autorė šeštąją savo poezijos knygą.

Pasak knygos leidėjų, ses. G. Dineikaitės eilėraščiai priskirtini sakraliosios poezijos žanrui, juose glūdi ne kibirkščiuojantis konfliktas, o pasaulio darna ir vienybė, gerumo ir meilės lydinys. Tai – miniatiūrinio, maksimaliai glausto turinio eilėraščiai, kurių esmę sudaro meilės ir tikėjimo atsivėrimai, susiliejantys į ištisinį monologą Dievui, Gamtai ir Gyvenimui. Trumpučiai posmai skleidžia ir artimo meilės, ir užuojautos žmogui dvasią, susimąstymą apie gyvenimą šioje žemėje ir amžinybę. Gera klausyti, kaip raiškiai, užtikrintai ir giedrai juos skaito pati autorė. Optimizmą, gerą atmintį, humoro jausmą išsaugojusiai vienuolei įkvėpimo šaltiniu tampa vaikystės ir jaunystės vaizdai, gyvenimo patirtis, Dievo ir amžinybės apmąstymai, veržimasis į amžiną šviesą.

Vaikystės detalės

Sesuo Gynė gimė ir užaugo Karolio ir Petronėlės Dineikų, dviejų diplomuotų kūno kultūros specialistų, šeimoje. Turėjo du brolius. Šeimoje daug dėmesio skirta sveikam gyvenimo būdui. Tėvas, gydomosios kūno kultūros propaguotojas, buvo įskiepijęs įprotį vaikams kasdien padaryti rytinę mankštą ir praustis po dušu. Gynė atsimena, kad dar neinančią į mokyklą ją grūdindavo, – kasdien ir žiemą kišdavo maudytis po šaltu dušu, o pakilus aukštai temperatūrai tėtis ištrindavo vandeniu ir spiritu, paskui susukdavo į šlapią paklodę ir apkamšydavo daugybe antklodžių. Po poros valandų temperatūra nukrisdavo. Tėvelis susirgus liepdavo vaikams kartoti jo paties sukurtą maldelę: „Kasdieną aš einu stipryn, o mano atmintis – geryn, pranyksta ligos ir skausmai, Kristaus dvasia gaivina mane“.

Ses. Gynė puikiai prisimena ir šeimos vakarojimą tėvui grįžus iš darbo. Kone kasdien, ne tik švenčių progomis, jis garsiai paskaitydavo ištraukų iš grožinės literatūros, romanų, o sekmadieniais – iš Evangelijos. Gynė labiausiai laukdavo tų Evangelijos žodžių. Puikiai prisimena ir tradicinius šeimos sekmadienio pasivaikščiojimus Kaune, Druskininkuose net žiemą, rudenį, nepaisant orų. Tada tėtis labai mėgdavo pakalbėti, dalytis savo pamąstymais, knygose perskaitytomis mintimis. Tarkime, skaitė apie Bethoveną, rado mintį: „Dievo įstatymas mano širdy, ir žvaigždėse jį matau“, – persako ją namiškiams. „Ai, vėl buitis“, – atsidusdavo tėvas, jei kalba pakrypdavo apie kokius nors kasdienius reikalus. Norėjo, kad būtų truputį pakylėta. Ir tai jam pavykdavo.

„Mums, vaikams, tėtis buvo idealas. Jeigu jis pasakė „įsakau“, be atsikalbinėjimų paklusdavome. Taip jis sakydavo labai retai, mes labai jautėme jo vidinį gėrio spinduliavimą, būdavo gėda ką nors padaryti ne taip, kad tėčio neįskaudintume“, – ses. Gynė dalinosi atsiminimais apie vaikystę.

Pokalbiai apie tikėjimą, Dievą

Vienuolės šeimoje buvo kalbama apie Dieną, nors tais laikais nebuvo galima. Tėvas buvo giliai tikintis, bendravo su arkivyskupu Mečislovu Reiniu, Vydūnu, prof. Stasiu Šalkauskiu. Bendravimas su pastaruoju paskatino Linkuvoje įsteigti „Gyvosios dvasios būrelį“ (ateitininkų organizacija tada buvo uždrausta), propaguoti blaivybę. Ir vaikams tėvas ne kartą pasakojo savo tikėjimo istoriją. Jam daug įtakos turėjo jaunystėje Petrograde sutiktas armėnų filosofas R. Orbelis, daug kalbėjęs apie nuostabią krikščionių bendrystę. Tai jam įžiebė gyvą tikėjimą, susidomėjimą Šventuoju Raštu.

Psichofizinė treniruotė – K. Dineikos sukurtas labai universalus sveikatos palaikymo ir atstatymo būdas, kai žmogus atsipalaiduoja, įsivaizduoja žydrą dangų ir gamtos grožį, harmoniją, panyra į dieviškumą, atsiveria Dievui ir sveiksta. Ses. Gynė girdėjo porą atvejų, kai tėtis kone stebuklingai išgydė žmones. Vienas širdininkas Linkuvoje buvo visai prie mirties, tėtis jam pasakė, kad jei nori turėti gyvą tikėjimą ir savo gyvenimu liudyti Dievą, teprašo Aukščiausiojo, kad pasveiktų. Ir pasveiko. Kai K. Dineika dirbo Kauno kūno kultūros institute, pamatė vieną studentą verkiant, kad jo brolis visai prie mirties. Tėtis nuėjo kartu pas jį, patarė panašiai. Ir tas jaunas vyriškis pasveiko, iki gyvenimo pabaigos bičiuliavosi su tėvu.

Akistata su mirtimi ir tikėjimu

Ses. G. Dineikaitė prisipažino pati du kartus buvusi arti mirties. Pirmąkart – 14-metė. Pokariu dėl tuberkuliozės jai atsivėrė kaverna, prasidėjo didelis kraujoplūdis, temperatūra pakilo aukštesnė nei 40 laipsnių ir nekrito. Gulėdama beveik be sąmonės, Gynė išgirdo motinos kaimynei persakytus gydytojo žodžius, kad jai – greitoji džiova, ilgiau kaip dvi savaites negyvens. Jai šmėstelėjo mintis: „Aš tikiu Dievą, bet drungnai. Jeigu mirsiu, nereikės nė piršto pajudinti (ir tai buvo sunku), bet jeigu gyvenčiau, labai norėčiau stipriai mylėti Dievą“.

Tada dar nebuvo antibiotikų, bet Gynė pakilo iš ligos patalo su troškimu stipriai mylėti Dievą. Po poros savaičių tėtis pasakė: „Jeigu nori mylėti Kristų, reikia jį pažinti“. Paskui adovanojo Evangeliją, o Gynei pasirodė, kad jis skaitė jos mintis... Būdama 14 metų pradėjo ją skaityti.

„Jaunystėje jaučiau pašaukimą būti vienuole, bet buvo sovietiniai laikai, vienuolijos naujų narių nepriiminėjo“, – prisiminė pašnekovė. Baigusi studijas ji ištekėjo, bet laimės šeimoje nerado. Išsiskyrusi viena augino sūnų, maždaug po dešimtmečio sužinojo apie buvusio sutuoktinio mirtį.

Vienuolė teigė, su tėvu buvę labai artimi. K. Dineika domėjosi ir joga, įvairiais sveikatinimosi būdais. Nesiūlė jų išbandyti? Gynė sakė pati daug klausinėjusi apie jogą, tėvas atsakė, kad jai geriausia joga yra malda. Jis dažnai dukros prašydavo išbandyti kuriamus pratimus: tarsi įkvėpti ranka, mintimis pajusti šilumą. Pabandydavo, dažnai pavykdavo. Tada K. Dineika drąsiau siūlydavo kitiems. Jis dažnai pabrėždavo, kad malda, geros emocijos irgi gydo. Savo atkurto Fizinės kultūros ir klimato terapijos parko lankytojus ragino kiekvieną rytą padaryti mankštą ir taškinį masažą.

Išbandymas vėžiu

Būdama 48-erių, Gynė išgirdo, kad serga vėžiu, ir medikų priekaištus, kodėl nesikreipė anksčiau. Atsimena tada pajutusi ne baimę, o tokį stiprų ryšį su Dievu, kad nebuvo baugu. Jai buvo skirtas spindulinis gydymas Vilniaus onkologinėje ligoninėje.

Ar tėvas nebandė gydyti netradiciniais būdais? To paklausta vienuolė sakė, kad K. Dineika konsultavosi su įvairiais savo draugais, šie prisiuntė įvairių žolelių, bet Gynė jų nevartojo, juto, kad jų nereikia. Ją lydėjo įsitikinimas: turi pasitikėti Dievu...

Deja, spindulinis gydymas nepadėjo. Tada išgirdo, kad po poros mėnesių reikėtų operuotis. Pasiteiravusi apie savo prognozes, išgirdo: po operacijos yra maždaug 2 proc. tikimybė išgyventi, nes yra labai nušvitinta, vidinis pjūvis negis. Be operacijos gyvens apie 3 mėnesius. Pasirinko operaciją. To tėveliui nepasakojo, nes šeimoje nebuvo įprasta skųstis, stengtasi nejaudinti kitų. Tėvas buvo sakęs: „Laukiniai gyvūnai, žvėrys vieni patys laižosi žaizdas ir miršta tyliai. Dieve duok, kad aš taip priimčiau kančią ir mirtį“.

Labai išsekusi po spindulinio gydymo ji buvo grįžusi į Druskininkus. Daug kalbėdavo su tėvu. Tada jų abiejų gyvybės kabojo vos ant plauko, jos – dėl vėžio, tėčio kraujagyslės buvo labai užakusios. Jie vienas kitą labai gerai suprato ir daug apie viską šnekėdavo, net apie mirtį. Eina kartu pasivaikščioti, paeina porą žingsnių, tėtis dūsta, sustoja lyg pasidairyti ar kažką pakalbėti, trupučiuką atsigauna, vėl paeina ir vėl stabteli...

Senatvės paguoda ir mirties nuojauta

K. Dineika sakė norįs būti pajėgus, ir apie savo mirtį žinoti prieš dvi savaites. Jis beveik nepaeidavo, jį automobiliu atveždavo į darbą. Ir jis susapnavo, kad kažkas iš dalelyčių, įvardino kaip mirtis, prie jo slenka ir liečia, eina didelis šaltis, jis nori nustumti, bet ranka tik trupučiuką pajudino. Ir suprato, kad tai – jam ženklas. O Gynė, žvelgdama į skaitantį tėtį, pamatė, kad tarsi spinduliai sklinda iš jo kūno, ir pamanė, kad šitas kūnas ilgai neišlaikys sielos. Po dviejų savaičių ir mirė. Būdamas 82-ejų, dvi paskutines gyvenimo savaites intensyviai ruošėsi anapusybei: buvo labai susikaupęs, rytais ilgai skaitydavo Šventą Raštą, fiksavo savo mintis dienoraštyje.

Gynė paskutinėmis tėčio gyvenimo dienomis buvo išvažiavusi konsultuotis į Onkologinę ligoninę. Ta kelionė į Vilnių buvo kupina išgyvenimų. Prisiminė, kaip tėtis pabalo išgirdęs, kad ji važiuos į Vilnių: kraujuoja žarnynas, kamuoja skausmai. Atvažiavus toptelėjo mintis, kad reikia grįžti. Pagalvojo: taip sunkiai atvažiavo, traukiny vos ne vos išstovėjo, labai skaudėjo, atsisėsti negalėjo, tik stovėti ar gulėti. Ir tą naktį lyg kalbėjosi su tėveliu apie mirtį. Ryte paskambino brolis: tėveliui negerai. Gynė ištiesė ranką lyg prisiliesdama prie jo krūtinės, pajuto, kad nekvėpuoja. „Pasakyk tiesą. Jo širdis neplaka?“ Ir jis pasakė, kad mirė. Brolis nenorėjo sakyti, tik paruošti.

Stovėdama prie tėvo karsto pradėjo save kaltinti, kodėl tiek daug pasakojo – jis labai skausmingai reagavo, taip greitai mirė. Tarsi išgirdo: „Nedrįsk savęs kaltinti, būk rami, taip turėjo būti“. Ir nurimo, tokia Dievo valia, taip turėjo būti.

Vienuolė turi išsirašiusi nemažai tėvo minčių iš paskutinių jo laiškų bičiuliams. Viename jis rašė: „Sumanymų daug, reikia skubėti, nes gyvenimas – ne daina, antrą kartą nesudainuosi“. Kitame prisipažino savo savijautą vertinąs trejopai – fizinėje, psichologinėje ir dvasinėje plotmėje. Esą žmogus ir sirgdamas savo dvasioje gali jaustis gerai, nes kančia tam tikromis sąlygomis tarnauja sielos atbudimui ir asmenybės formavimui. Dar kitame laiške pastebėjo: „Dvasios gyvumas – geriausias vaistas prieš visas negeroves“. Porą mėnesių prieš mirtį gydomosios kūno kultūros pradininkas, padėjęs susigrąžinti sveikatą tūkstančiams žmonių, rašė: „Senatvė yra paguoda, kai fizinis kūnas silpnėja, o dvasia – stiprėja“.

Stiprybės teikia malda ir tikėjimas

Beveik visą dieną ses. Gynė praleidžia gulėdama lovoje. Ryte apsirengdama jau labai pavargsta, nueiti kelis žingsnius iki valgomojo – irgi nelengva. Kasdien vežimėliu ją nuveža į šv. Mišias. Tačiau gulėdama celėje vienuolė skaito, rašo dienoraštį, klauso „Marijos radijo“ – jos dvasinis gyvenimas intensyvus. Maldose prisimena į Amžinybę išėjusius tėvus, brolius, 50-metį sūnų – visi jie yra viena Kristuje.

Pristatydama savo poezijos knygelę Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos vienuolyne, dėkojo sesėms, padėjusioms išleisti knygelę, dukterėčiai dailininkei Kunigundai Dineikaitei už pastangas perteikti tai, ką ji norėjo – kad būtų kuklu, tauru ir erdvu.

„Pagrindinis mano kūrybos troškimas – Dievo artuma, noras ją išvysti ir nesiskirti. Tai jautėsi ir pirmosiose mano poezijos knygelėse, nors jos išleistos dar tarybiniais laikais. Kitose knygutėse tas Dievo artumos troškimas vis didėjo ir šioje turbūt pasiekė kulminaciją. Atomazgos nėra, nes kai žmogaus siela atsiskiria nuo kūno, to jau negalima aprašyti“, – skaidriu balsu kalbėjo vienuolė, pastebėdama, kad ir jos knygučių pavadinimai sudaro tarsi eilėraštį: „Žalia upė“ („Vaga“, 1981), „Vėjy skrendanti sėkla“ („Vaga“, 1987), „Marana tha (Ateik, Viešpatie Jėzau)“ („Homo liber“, 2011), „Tą valandą“ („Homo liber“, 2012), „Nešk Vėjo sparnais“ („Homo liber“, 2013), „Nesujudėjo net žolė“ („Homo liber“, 2015). Šeštajai knygelei buvo numačiusi kitą pavadinimą – „Po žvaigždžių tylą“. Bet eilėraštį „Nesujudėjo net žolė“ parinkusi kaip knygelės moto, pajuto, kad jis tinka ir pavadinimui: Nesujudėjo net žolė, / kai slapčia / priėmiau Tave – / atsivėrusį Dangų, / atgimdantį mane / ir visą kūriniją.

Paskaitykime po eilėraštį kaip maldą

Rašytoja Birutė Jonuškaitė vienuolės eilėraščiuose išskyrė kelias pagrindines temas: švelnūs praeities prisilietimai, sielos alkis ir besąlygiškas tikėjimo išpažinimas, bendravimas su Dievu. Dažnas eilėraštis – tarsi viso gyvenimo susumavimas, nustebinantis mokėjimu džiaugtis.

Poetė Stasė Lygutaitė – Bucevičienė pastebėjo, kad paskutinės trys ses. G. Dineikaitės knygelės labai susijusios, sudaro savotišką trilogiją, persipina, pereina viena į kitą ir tęsia tą pačią Dievo slėpinio ieškojimo temą.

„Eilėraščiuose yra nemažai skausmo ir sakralumo, tvirto tikėjimo, kuris yra mūsų atspirtis, atsvara. Gera jį turintiems, kaip norėtųsi, kad kiti, ieškantys, rastų šią atsparą šiurkščioj gyvenimo būty“, – sakė Gražina Zita Mažeikaitė.

Rašytoja Vidmantė Jasukaitytė  ir literatūros kritikas Alfredas Guščius akcentavo, kad autorė tarsi augina tikėjimo ir sielos slėpinius. Eilėraščiai jaudina, yra tarsi atsivėrimai Kūrėjui ir žmogui, šildo, ramina sielą. Gal eilėraštis įkris į sielas ir pravers langelį į tikėjimą? Tai irgi būtų didelis stebuklas.

Renginyje jaudinančiai nuskambėjo pasiūlymas paskaityti kas vakarą po G. Dineikaitės eilėraštį, kad jaustumės laimingesni.

Ir pasvarstykime apie laimę

Kas svarbiausia, kad žmogus jaustųsi laimingas? Pasak vienuolės, svarbiausia suprasti savo gyvenimo tikslą. Jei žmogus, nepaisydamas kliūčių, veržiasi į jį, jaučiasi laimingas. Tikra, be egoistinių priemaišų meilė, susišaukianti su dieviška meile ir besiskleidžianti, daro žmogų laimingą, nes tada žmogus eina teisinga kryptimi, jaučia Dievą, priima Jo malones.

„Laimei reikia peržengti savo egoizmą, o tai galima tik gavus Dievo malonės, kai Šventoji Dvasia duoda įkvėpimą ir postūmį, vadovauja, veda. Tai pradėjęs jausti žmogus stengiasi kuo daugiau pasiduoti Dievo vadovavimui. Tikslas – kad jo kelias visai sutaptų su Dievo valia“.

O štai kaip ši mintis skamba eilėraščiuose:

Jei neturėčiau /Tavęs / savo širdy, / tarp didelių / ir mažų skausmų / pasiklysčiau.

Kas vakar / buvo skaudu, / šįryt prigludo / prie kojų / it maži šuniukai / ieškodami šilumos.

Nuo melo, /kompromisų / gęsta širdy /kibirkštys. / Lieka tik pelenai.

Apnuoginta siela / kaip medis belapis / brinksta / pavasario nuojautoj / ir taip įauga / į nedylantį / Dievo laiką.

O kad taip siela / kaip rugių lauką / saugantis akmuo / nuolat į Tave / žvelgtų....

Laikai Tu visatą / švytėdamas džiaugsmu. /Jei neįlįsim kaip sraigė / į savo kiautą, / perskverbs mus. / Jei neįlįsim – švytėsim.

Vienuolė neslėpė, kad dažnai naktį atsibunda jausdama skambant eilėraštį. Turi greta savo lovos pasidėjusi užrašų knygelę ir užsirašo kilusią mintį.

Vilnius

© 2015 „XXI amžius“