2015 m. balandžio 24 d.    
Nr. 16
(2136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Buvęs klebonas gyvas parapijiečių širdyse

Mons. Konstantinas Ambrasas

Kun. Kazimiero Ambraso SJ knyga
apie brolį „Monsinjoras Konstantinas“

LEIPALINGIS. Balandžio 14 dienos rytą parapijos tikintieji rinkosi į Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, kur šv. Mišias už buvusį kleboną mons. Konstantiną Ambrasą (1922 08 10–1945 04 29–1985 04 14), minint 30-ąsias jo mirties metines, aukojo dabartinis Leipalingio klebonas kun. Paulius Marčiulionis ir svečias, klebono Konstantino brolis kun. Kazimieras Ambrasas SJ. Jis nuoširdžiai pasveikino leipalingiečius, padėkojo klebonui Pauliui ir kitiems iškilmės organizatoriams už pakvietimą ir pasakė prasmingą pamokslą, į kurį įpynė vieną brolio, monsinjoro Konstantino, homiliją, pasakytą Leipalingio bažnyčioje. Tada pasakytos mintys, atrodo, aktualios ir šiandien. Kunigas Kazimieras priminė begalinę Jėzaus meilę ir vyrams, ir moterims, jų prigimtinius skirtumus ir pareigas, linkėjo parapijos žmonėms neprarasti jiems būdingo pamaldumo, padėkojo bažnyčios chorui už prieš šv. Mišias sugiedotą Rožinį, už pamaldų metu skambėjusias giesmes.

Po šv. Mišių žmonės panoro dar pabendrauti su kunigu jėzuitu Kazimieru ir pasidalinti prisiminimais apie jo brolį, gūdžiais sovietinės okupacijos laikais 16 metų buvusį Leipalingio klebonu. Beje, po kunigystės šventimų jis vikaravo Gražiškiuose, Bartninkuose, Pilviškiuose, Marijampolėje, 1950 metais paskirtas Žemosios Panemunės klebonu, po metų klebonavo Griškabūdyje, 1954–1956 metais klebonavo Jiezne, 1965–1969 metais – Vilkaviškyje. Prie vaišių stalo, kuriuo pasirūpino klebonas kun. P. Marčiulionis ir „Caritas“ moterys su vadove Anele Grigiene, parapijiečiai prisiminė monsinjorą Konstantiną, kuris nuoširdumu ir dvasine įtaiga į Bažnyčios gyvenimą įtraukdavo daug vaikų ir jaunimo. Iš jo dvasinio peno tada sėmėsi ir parapijietis, būsimas kunigas Robertas Grigas bei kiti. Kleboną Konstantiną nuolat supdavo gausus mergaičių ir berniukų būrys. Jie noriai patarnaudavo šv. Mišiose, o žiemą, laisvalaikiu, eidavo drauge paslidinėti Seiros pakrantėmis. Paaugliams klebonas Konstantinas atrodė panašus į garsųjį kun. Joną Bosko. Mons. K. Ambrasą žmonės ne tik gerbė, bet ir nuoširdžiai mylėjo.

Žmonės vienas po kito pasakojo apie bendravimą su kunigu. Onutė Karaliūnienė dėkojo Dievui už tokią gražią šiai šventei dieną ir prašė velionį monsinjorą Konstantiną ten, Amžinybėje, užtarti buvusius parapijiečius. Angelė Pileckienė perskaitė savo tėvelio Kazio Virbalio, aktyvaus Bažnyčios nario, kalbą, pasakytą Leipalingio klebono mons. K. Ambraso laidotuvių metu, 1985 m. balandžio 17 d., prie jo kapo Sasnavos kapinėse. Leipalingio „Caritas“ vadovė A. Grigienė pasakojo, kaip klebono Konstantino palaimintus kryžius su Angele ir Juozu Taraskevičiais arkliuku slapta naktimis veždavo ir statydavo kaimų kryžkelėse. Dievo globojami laimingai grįždavo namo. Gaila, kad kai kuriuos kažkas vis nupjaudavo, bet yra išlikusių ir ligi šiolei. Ji prisiminė, kaip prie bažnyčioje pašarvoto kunigo ir dieną, ir naktį budėjo jį mylėję parapijiečiai.

Apie mons. K. Ambraso intelektą, domėjimąsi Lietuvos istorija ir literatūra prisiminė buvusi mokytoja Onutė Eidukevičienė. Ji dėkinga jam, nes ne kartą buvo patyrusi jo, kaip ganytojo, pagalbą. Pakviestas pas silpną motiną pats naktį važiavo į kaimą per sniego pusnis ir pūgą, suteikė Ligonio sakramentą, nuramino ją ir artimuosius. Ji prisiminė, kaip 1984 m. rugpjūčio 10 d., po vidurnakčio, suteikė Ligonio sakramentą ir Švenčiausiąjį prieš mirtį mokyklos direktoriui, o jo laidotuvių dieną, per Žolinę, jį lydint nuo mokyklos pro bažnyčią, staiga suskambo bažnyčios varpai. Tuo pasirūpino klebonas Konstantinas. Tikrai tada buvo jaudinantis ir neužmirštamas momentas, liudijęs kunigo drąsą ir krikščionišką meilę kiekvienam žmogui. O kiek buvo jo slapta pakrikštytų kūdikių, kiek paruošta Pirmajai Komunijai! Jo ištikimybė Dievui ir drąsa buvo stipresnė už grėsmę. Kunigas buvo supratingas, ypač tiems tikintiesiems, tarnautojams, kurie buvo persekiojami dėl tikėjimo. Mokytoja O. Eidukevičienė prisiminė, kaip monsinjoras Konstantinas padėjo, kad jos nepastebėtų „pikta akis“ ir neįskųstų už paslaugą Bažnyčiai.

Žmonės skaudžiai išgyveno savo klebono mons. K. Ambraso netektį – jis mirė staiga, per Atvelykį, vykdamas į tėviškę. Gausi žmonių minia, 2 vyskupai, 70 kunigų, 6 klierikai lydėjo kleboną į gimtinės, Sasnavos, kapines. Ilgai tada skambėjo Leipalingio bažnyčios varpai, kaip ir tada, kai atėjo pirmoji žinia apie staigią jo mirtį. Bažnyčia tada neteko aktyvaus Vilkaviškio vyskupijos Kunigų tarybos, Konsultorių kolegijos nario, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbio ir rėmėjo, uolaus Dievo tarno. Prabėgo 30 metų nuo to skaudaus išsiskyrimo, bet tie, kuriuos jis laimino ir vedė tikėjimo keliu, jo neužmiršo – prisimena ir maldoje, ir kasdienybėje.

Buvo malonu pabendrauti su mons. K. Ambraso broliu, kunigu jėzuitu Kazimieru, kuris nustebino ne tik gera atmintimi, giliu dvasingumu, bet ir šviesiu, taikliu kiekvienam momentui tinkančiu humoru (Beje, kunigas Kazimieras pasirūpino išleisti 368 puslapių knygą apie brolį „Monsinjoras Konstantinas“, kurioje sudėti prisiminimai apie jį, jo pamokslai). Buvo įdomu išgirsti apie jo draugystę su kun. Robertu Grigu. Perdavė jo linkėjimus parapijiečiams ir laišką gražiai bei gausiai Elvyros ir Ginto Grušauskų šeimai, kurioje užaugo ir 2 našlaičiai. Kunigas Kazimieras ragino melstis už taiką pasaulyje, už jaunimą, už dvasininkus, už Lietuvą. Jis sakė: „Tekartoja mūs lūpos žodžius „Dievas“ ir „Tėvynė“, nes maldos, giesmės, meilė ir vienybė yra stipresnės už ginklus“.

Pasidžiaugę gražia ir prasminga iškilme, liekame su kasdienybės rūpesčiais ir darbais. Džiaugiamės, kad dabar tikėjimo keliu veda kun. P. Marčiulionis, gerbiamas ir mylimas už dvasingumą, ganytojišką rūpestį kiekvienu, ypač ligoniais, už prasmingas homilijas, kuriomis kviečia bendrauti su Dievu ir taikiai sugyventi tarpusavy.

Saulė Rutkauskienė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija