2015 m. balandžio 24 d.    
Nr. 16
(2136)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Paminėta armėnų tragedijos sukaktis

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus
su armėnų katolikosu Karekinu II

Genocido memorialas
Armėnijos sostinėje Jerevane

Ištremtų armėnų „mirties kelionė“

Paminklas armėnų genocido
aukoms Kipro saloje

Bažnyčios mokytoju paskelbtas
armėnų teologas vienuolis
šv. Grigalius Narekietis
(apie 950–1005)

Šventasis Tėvas su armėnų
katalikų vyskupais

Dievo Gailestingumo pamaldos Šv. Petro
bazilikoje už armėnų genocido aukas

Popiežius Pranciškus
su armėnų katolikosu Karekinu II

Popiežius Pranciškus su Kilikijos
katalikosu Aramiu II

Pamaldų už armėnų genocido aukas dalyviai

Šv. Grigalius Narekietis

Genocido aukų kanonizacija

Kaip tik šiandien, penktadienį, daug kur pasaulyje ir ypač Armėnijoje su iškilmingomis religinėmis apeigomis minima armėnų masinių žudynių, įvykusių tuometinėje Osmanų imperijoje, liūdna 100 metų sukaktis. Šis genocidas buvo Jaunųjų turkų režimo, 1908 metais pakeitusio absoliutinę sultono monarchiją (panašiai kaip bolševikų perversmas carinėje Rusijoje), stratergija, baiminantis Pirmojo pasaulinio karo kontekste prasidėjusio armėnų nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio. 1915 m. balandžio 24 d. imperijos sostinėje Konstantinopolyje (dabar Stambulas) ir kitose vietovėse buvo suimta šimtai armėnų intelektualų ir visuomenės veikėjų, dauguma jų vėliau buvo nužudyta. Tai ženklino susidorojimo su armėnų etnine grupe pradžią, kai per kelerius metus vykusias skerdynes ir deportacijas į Osmanų imperijai priklausiusias Artimųjų Rytų (Sirijos) dykumas buvo sunaikinta 1,5 milijono, taigi, beveik trys ketvirtadaliai toje šalyje gyvenusių armėnų. Oficialią kasmetinę tų žudynių minėjimo dieną, balandžio 24-ąją, kaip tik dabar Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios dvasiniame centre – Ečmiadzino šventovėje (netoli sostinės Jerevano) – vyksta didžiulės religinės apeigos, dalyvaujant daugeliui bažnytinių delegacijų iš viso pasaulio. Vyriausias armėnų patriarchas Katolikosas Karekinas II paskelbė visų genocido kankinių šventumo pripažinimą, faktiškai juos kanonizuodamas. Apie šį savo sprendimą jis buvo pranešęs dar 2014 metų pabaigoje paskelbtoje enciklikoje, kurioje pabrėžė, kad šimtųjų armėnų genocido metinių minėjimas „mūsų sielose galingu balsu šaukiasi teisingumo ir tiesos, ir to balso niekas negali nutildyti“.

Nurodęs baisias, bet prasmingas tos nelaimės pasekmes, kai šimtai tūkstančių žmonių pasitiko žūtį baisiose kančiose, bet neatsižadėjo savo tikėjimo ir tautiškumo, Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovas išreiškė padėką toms šalims ir tarptautinėms organizacijoms, kurios, nepaisydamos Turkijos priešiškumo, parodė drąsą ir su įsitikinimu pripažino bei pasmerkė armėnų genocidą. Šiuo metu 22 pasaulio valstybės, įskaitant Lietuvą, Argentiną, Italiją, Prancūziją, Rusiją, Kanadą, Urugvajų, yra oficialiai įvardijusios, kad XX amžiaus pradžioje vykęs armėnų naikinimas prilygintinas genocidui. Kitos šalys, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas ir netgi holokaustą patyrusią žydų valstybę Izraelį, kol kas susilaiko nuo tokio apibūdinimo. Turkijos valdžia irgi tai neigia, nurodydama, jog, vykstant Pirmojo pasaulinio karo kovoms, aukos buvo abipusės, ir žuvusių armėnų skaičius yra, neva, dirbtinai padidintas. Teigiama, kad armėnus tiesiog stengtasi perkelti į saugias vietas, tačiau ta priverstinė deportacija faktiškai buvo kelionė į mirtį, kai pėsčiomis teko įveikti šimtus kilometrų. Trūkstant maisto ir vandens, karšto klimato sąlygomis teko eiti visiems suimtiems armėnams, taip pat ir moterims, vaikams, seneliams, patiriant plėšikų ir prižiūrėtojų (kartu su policininkais buvo specialiai paskirti iš kalėjimų paleisti nusikaltėliai) smurtą. Ir kol pasiekdavo šios kankinančios kelionės tikslą kartais gyvi likdavo tik 5 proc. ją pradėjusiųjų. Ištuštėjusioje vakarinėje Armėnijos dalyje (rytinė priklausė Rusijai), kur nuo gilios senovės laikų buvo kuriama tautos kultūra ir turtinga istorija, turkai griovė ir niekino bažnyčias ir vienuolynus, uždarydavo mokyklas ir kitas armėniškas institucijas. Tai nurodęs minėtoje enciklikoje, Katolikosas Karekinas II kvietė tikinčiuosius paminėti ne tik to genocido sukaktį, bet ir vėlesnį sudėtingą armėnų tautos istorinį kelią XX amžiuje su ateistinio komunizmo persekiojimais bei atgimimu, kad vaikai pripažintų herojišką senelių ir tėvų valią išgyventi ir kurti, kad būtų išsaugota tauta ir tėvynė, kad dabar gebėtų prasmingai darbuotis dėl šviesesnės ateities gimtinėje ir visame pasaulyje.

Pirmoji krikščionybę priėmusi tauta

Po Sovietų Sąjungos žlugimo nepriklausomybę atgavusi Armėnijos Respublika turi 3 milijonus gyventojų ir dar daugiau kaip 8 milijonai yra išsibarstę po visą pasaulį. Didžioji dauguma jų (90 proc.) priklauso savarankiškai Armėnų Apaštališkajai Bažnyčiai, įkurtai, kaip teigiama, tame krašte apaštalavusių pirmųjų Jėzaus mokinių Tado ir Baltramiejaus. Po armėnų karaliaus Tiridato III ir visos tautos krikšto 301 metais ji tapo valstybine. Pagrindiniu nacionaliniu armėnų tautos apaštalu laikomas šv. Grigalius Švietėjas, todėl kartais ta Bažnyčia vadinama Armėnų Grigaliaus Bažnyčia. Ji priklauso grupei senųjų Rytų Bažnyčių, kurios nepripažino 451 metais Chalkedono Susirinkimo paskelbtos tikėjimo tiesos apie dvejopą – dievišką ir žmogišką – Jėzaus Kristaus prigimtį, todėl tradiciškai vadinamos monofizitinėmis. Mažoji armėnų dalis (10 proc., arba apie vieną milijoną) tikinčiųjų priklauso XVIII amžiuje įkurtai Armėnų Katalikų Bažnyčiai.

Ji, būdama vienybėje su Roma, išlaikė savo senąjį liturginį apeigyną ir palaiko gerus ekumeninius santykius su Armėnų Apaštališkąja Bažnyčia. Kaip tik Romoje balandžio 12 dieną, Dievo gailestingumo sekmadienį, popiežius Pranciškus, nusprendęs paminėti didžiosios armėnų tautos tragedijos 100 metų sukaktį, aukodamas šv. Mišias armėniškomis apeigomis ir paskelbdamas 36-uoju Bažnyčios mokytoju žymųjį armėnų teologą vienuolį šv. Grigalių Narekietį (950–1005), pirmiausia susitiko su Armėnų Katalikų Bažnyčios sinodo nariais. Balandžio 9 dieną surengtoje audiencijoje, dalyvaujant 20 armėnų katalikų vyskupų iš viso pasaulio, kuriems vadovauja Kilikijos patriarchas Nersesas Bedrosas XIX Tarmunis, sakytoje kalboje Šventasis Tėvas išdėstė tokio sprendimo motyvus. Jis pabrėžė, kad tokių įvykių minėjimo kontekste būtent kreipimasis į Dieviškąjį gailestingumą turi mums visiems padėti tiesos ir teisingumo meilėje užgydyti kiekvieną žaizdą, pagreitinti konkrečius veiksmus, kuriais siekiama susitaikymo ir taikos tarp tautų.

Popiežius Pranciškus, priminęs turtingą armėnų istoriją (juk ši tauta buvo pirmoji pasaulyje, visiškai priėmusi krikščionybę), aiškino, kad būtent tokio dvasinio ir kultūrinio paveldo dėka gebėjo vėl pakilti po daugybės patirtų persekiojimų ir kitų išbandymų. Už tai reikia dėkoti Dievui ir Jo maldauti išmintingos širdies dovanos šiandien, kai minėdami tragiškų įvykių prieš šimtmetį aukas, vėl susiduriame su žmogui sunkiai suvokiamo blogio slėpinio (mysterium iniquitatis) tamsybe. Tačiau tikinčiuosius šis blogio klausimas padrąsinančiai veda į dalyvavimą Jėzaus Kristaus atperkamojoje kančioje. Ir kaip tik daugybė armėnų tautos sūnų ir dukterų gebėjo skelbti Kristų praliedami savo kraują ir pasitikti bado mirtį priverstiniame išėjime (exodus), iš kurio, atrodė, nėra kelio atgal. Šventasis Tėvas linkėjo, kad armėnų katalikų ganytojai, vertindami tuos istorinius įvykius, neapleistų įsipareigojimo ugdyti tikinčiuosius, kurie mokėtų tinkamai įvertinti dabartį ir suvokti, kad armėnų tauta yra ne tik kenčianti dėl Kristaus, bet ir Jame prisikėlusi. O tai lemia naują kūrybinį polėkį šalies vystymui, Evangelijos skelbimui, prasmingiems artimo meilės darbams, ypač vargstančiųjų naudai. Popiežius Pranciškus sakė, kad naujojo Visuotinės Bažnyčios mokytojo šv. Grigaliaus Narekiečio užtarimui jis patiki ekumeninį dialogą tarp Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios, pabrėždamas, kad tiek prieš šimtą metų, tiek ir šiandien paplitę krikščionių persekiojimai ir kankinystės skatina ypatingą kraujo ekumenizmą. Beje, vykstant armėnų genocidui, katalikų netektis buvo netgi didesnė: net 87 proc. jų tapo negailestingo susidorojimo aukomis. Tuo metu popiežius Benediktas XV, kuris Pirmąjį pasaulinį karą yra pasmerkęs kaip beprasmes žudynes ir viešai pakvietęs gelbėti lietuvius pabėgėlius, labai išgyveno dėl armėnų tautos nelaimės. Vienoje 1915 metų konsistorijoje pripažinęs, kad „nelaiminga armėnų tauta vedama į sunaikinimą“ („miserrima armenorum gens ad interitum prope ducitur“), jis pasiuntė du asmeninius laiškus Osmanų imperijos vadovams, prašydamas pasigailėti nekaltųjų.

Įpareigojančios praeities pamokos

Kaip tik ryškų ekumeninį bruožą turėjo Dievo gailestingumo sekmadienio šv. Mišios, kurias popiežius Pranciškus su armėnų katalikų ganytojais aukojo Šv. Petro bazilikoje dalyvaujant pagrindiniams dvasiniams Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios vadovams – Ečmiadzino Katolikosui Karekinui II ir Kilikijos (Lilanas) katolikosui Araminui I. Ta proga į Romą buvo atvykę armėnų maldininkų delegacijos iš viso pasaulio bei Armėnijos Respublikos valstybės vadovai, įskaitant šalies prezidentą Seržą Sarkisianą. Pamaldų pradžioje kreipdamasis į susirinkusius Šventasis Tėvas priminė sudėtingą neramumų ir karų kupiną dabartinę tarptautinę padėtį, kurią jis anksčiau yra pavadinęs dalimis vykstančiu Trečiuoju pasauliniu karu, kuriame žiaurius nusikaltimus ir negailestingą naikinimą pirmiausia patiria broliai ir seserys, persekiojami dėl tikėjimo į Kristų. Jie ekstremistų ir teroristų yra nukirsdinami, nukryžiuojami, gyvi sudeginami arba verčiami palikti savo gimtąsias šalis. „Tai, ką šiandien jie patiria, yra savos rūšies genocidas, už kurį atsakingas ir visuotinis abejingumas kenčiantiems mūsų tikėjimo broliams ir seserims“, – aiškino popiežius Pranciškus. Būtent todėl, anot jo, yra prasminga prisiminti ankstesnes tokio pobūdžio nelaimes, ypač pirmąjį XX amžiaus genocidą, kurį Osmanų imperijoje patyrė armėnų tauta. Tada buvo pasmerkta mirčiai dauguma pirmos krikščioniškos tautos žmonių, įskaitant vyskupus ir kunigus bei vienuolius, senelius, vaikus, ligonius. Šventasis Tėvas nurodė ir kitas pirmos XX amžiaus pusės genocidinio tautų naikinimo tragedijas, kurias sukėlė nacizmas ir stalinistinis komunizmas. XX amžiaus pabaigoje vyko raudonųjų khmerų sukeltos žudynės Kambodžoje (1975–1978), etninis 1994 metų konfliktas Ruandoje, sunkios 1990–1996 metų pilietinės kovos buvusioje Juguslavijoje. „Kartais atrodo, kad žmonija nebegali sustabdyti nekalto kraujo praliejimo“, – sakė popiežius Pranciškus, pabrėždamas faktinį daugumos bendrininkavimą tuose nusikaltimuose, nes tiesiog liekama abejingų žiūrovų pozicijose.

„Mes dar neišmokome suprasti, kad kiekvienas karas yra beprotybė, beprasmės skerdynės“, – aiškino Šventasis Tėvas, pabrėždamas būtinumą nuolat pagerbti aukų atminimą, nes, jeigu atmintis nublanksta, to blogio padarytos žaizdos ne tik neužsitraukia, bet dar labiau kraujuoja. Su karo, žudynių blogiu niekada nevalia susitaikyti ir nevalia tai neigti, tvirtino Popiežius, ypač pabrėždamas, jog karo negalima pateisinti religija, kaip dabar tai bando daryti islamistiniai ekstremistai: „Blogis niekada neina iš Dievo, kuris yra be galo geras, todėl žiaurumų negalima teisinti Jo vardu“. Tęsdamas šias mintis po Dievo gailestingumo sekmadienio šv. Mišių, pamaldų dalyviams įteiktame savo kreipimesi į armėnų tautą, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog ir šiandien, praėjus šimtmečiui po genocido, kurį armėnai vadina „Metz Yegher“ („Didžiuoju blogiu“), nėra nė vienos šeimos, nepaliestos tos tragedijos. „Minint šią sukaktį aš jaučiu didelį artumą jūsų žmonėms ir noriu dvasiškai prisijungti maldose, kurios kyla iš jūsų širdžių, jūsų šeimų ir jūsų bendruomenių“. Vėl mesdamas platesnį žvilgsnį, popiežius Pranciškus tame kreipimesi pabrėžė, kad yra ne tik armėnų tautos, bet ir visos Bažnyčios, visos žmonijos atsakomybė paminėti tai, kas įvyko, nes iš šios tragedijos kylantis perspėjimas apsaugo mus nuo grįžimo į panašų siaubą, kuris yra išpuolis prieš Dievą ir žmogiškąjį orumą. Šiandien, kada įvairaus pobūdžio konfliktai kartais perauga į nepateisinamą smurtą, kuris kurstomas dėl etninių ir religinių skirtumų, visi valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovai yra pašaukti priešintis tokiems nusikaltimams tvirtai jausdami pareigą, nepasiduodami dviprasmybėms ar kompromisams. Šventasis Tėvas linkėjo, kad skausmingas 1915 metų įvykių minėjimas taptų priežastimi nuolankiai ir nuoširdžiai viską permąstyti, atverti širdis atleidimui, kuris yra taikos ir atnaujintos vilties šaltinis. Tegul su Dievo pagalba Armėnijos ir Turkijos žmonės sugrįžta į susitaikymo kelią, tegu taika pražysta Kalnų Karabache, dėl kurio aštrus konfliktas iškilęs tarp armėnų ir turkams artimų azarbaidžaniečių tautų. Juk šios tautos gebėjo ilgus istorinius laikotarpius sugyventi taikiai ir net smurto sukūryje kartais liudijo abipusės pagalbos ir solidarumo atvejus. „Tik šiuo būdu naujos kartos atsivers geresnei ateičiai ir daugelio auka taps teisingumo ir taikos sėkla“, – pabrėžė popiežius Pranciškus savo kreipimesi.

Prisiminti šv. Jono Pauliaus II sprendimai

Kreipimesi primenama, kad tų istorinių įvykių, kaip armėnų genocido, apibūdinimą, sukėlusį didžiulį Turkijos nepasitenkinimą ir ambasadoriaus Vatikane atšaukimą, pirmasis padarė šventasis Jonas Paulius II 2001 metų rugsėjo 27 dienos bendroje deklaracijoje, pasirašytoje su Ečmiadzino katolikosu Karekinu II. Tas dokumentas buvo paskelbtas popiežiui Jonui Pauliui II lankantis Armėnijoje, kai buvo minimas šios šalies 1700 metų krikšto jubiliejus. Beje, apžvalgininkai ta proga primena, kad minėtasis Šventojo Tėvo vizitas buvo keletą kartų atidėtas, o jo pagalbininkai netgi ragino iš viso tokios kelionės atsisakyti bei nevartoti „genocido“ sąvokos, kad nebūtų sukeltas Turkijos nepasitenkinimas. Tačiau Šventasis Tėvas Jonas Paulius II jautė moralinę pareigą tą blogį įvardyti jo tikruoju vardu ir, jau sunkiai sirgdamas, atvyko į Armėnijos krikšto jubiliejų ir susilaukė didžiulės tos šalies gyventojų padėkos (ir aštrios Turkijos kritikos). 2001 metų Jono Pauliaus II ir Katolikoso deklaracijoje kartu su pirmuoju XX amžiaus genocidu primenamos ir kitos pirmosios krikščioniškos pasaulio tautos kančios, įskaitant didžiąją XX amžiaus dalį valdžiusį totalitarinį komunistų Sovietų Sąjungos režimą, kurio skausminga atmintis dar gyva šiandienos kartoje.

Nurodžius dramatišką tų laikotarpių Kristaus išpažinėjų ir kankinių patirtį ir maldoje prašant ramybės jų sieloms, toje deklaracijoje tikintieji paraginti niekada neprarasti jų aukos prasmės suvokimo. Per krikščioniškąją 17 šimtmečių (!) istoriją net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mažoji armėnų tauta galėjo išsaugoti savąjį tapatumą tik krikščioniškojo tikėjimo ir savo unikalios kultūros išsaugojimo dėka. Ši istorinė Armėnijos patirtis dar kartą paliudija vertingiausią krikščionybės svarbą tautinės ir bendrosios civilizacijos kūrimui. „Meldžiamės, kad išganomoji krikščioniškojo tikėjimo šviesa apšviestų silpnąsias ir stipriąsias besivystančias ir išsivysčiusias pasaulio tautas, – teigiama šv. Jono Pauliaus II ir Karekino II bendroje deklaracijoje. – Ypač šiandien, sudėtinguose tarptautinės situacijos iššūkiuose, reikalingas pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, tamsos ir šviesos, žmoniškumo ir nežmoniškumo, tiesos ir melo. Dabartiniai teisiniai, politiniai, mokslo ir šeimos gyvenimo klausimai paliečia pačią žmonių giminės pašaukimo prasmę. Tai skatina šiandienos krikščionis (ne mažiau nei kitų amžių kankinius) nešti Tiesos liudijimą net aukščiausios (gyvybės) kainos pavojuose“. Šv. Jonas Paulius II 2005 metų pradžioje, paskutiniais gyvenimo mėnesiais, nusprendė, kad į vienintelę tuščią likusią Šv. Petro bazilikos išorinio fasado nišą būtų įstatyta monumentali armėnų tautos apaštalo šv. Grigaliaus Švietėjo skulptūra, taip pabrėžiant istorinę pirmosios krikščionybę priėmusios tautos krikšto reikšmę visai mūsų tikėjimo plėtrai pasaulyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija