2015 m. gegužės 2 d.    
Nr. 17
(2137)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Čikagos kardinolo – vienuolio ir ganytojo – tarnystės nuopelnai

Mindaugas Buika

Kardinolas F. Džordžas vadovauja
Marijonų vienuolijos atnaujintojo
palaimintojo arkivyskupo Jurgio
Matulaičio beatifikacijos 25-mečio
minėjimo iškilmėms Čikagoje

Kardinolas Frensis Džordžas
su popiežiumi Benediktu XVI

ir popiežiumi Pranciškumi

Kardinolas Frensis Džordžas įteikia
popiežiui Jonui Pauliui II surinktą
Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros
Kaupaitės beatifikacijos bylos medžiagą

Čikagos kardinolas Frensis
Judžinas Džordžas OMI

Lietuviškosios sielovados faktai

Šiemet minimais Pašvęstojo gyvenimo metais prisimenami žymūs, įvairioms vienuolijoms priklausę pasaulio katalikų ganytojai. Vienu iš tokių galima laikyti per Jurgines, savo vardo (tiksliau pavardės) dieną palaidotą lietuviams išeiviams JAV gerai žinomą Čikagos arkivyskupą emeritą kardinolą Frensį Judžiną Džordžą (Francis Eugene George) OMI. Po daugelio kovos su vėžiu metų šis ganytojas mirė balandžio 17 dieną, sulaukęs 78 metų. Kardinolas F. Džordžas, priklausęs Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo misionierių oblatų vienuolinei bendruomenei, Čikagos arkivyskupiją, vieną didžiausių JAV ir pasaulio diecezijų (beveik trys milijonai katalikų), valdė nuo 1974 iki 1986 metų, buvo savosios vienuolijos, įkurtos XIX amžiaus pradžioje Prancūzijoje, dabar turinčios apie 5 tūkstančius narių ir veikiančios daugelyje planetos vietų, generalinis vikaras Romoje ir rūpinosi šios bendruomenės reikalais globaliniu mastu. Aptariant kardinolo F. Džordžo ganytojiškus ryšius su Čikagos lietuvių katalikų bendruomene, kaip tik Pašvęstojo gyvenimo metų proga galima atkreipti dėmesį būtent į vienuoliškus to rūpinimosi bruožus.

Štai dabar, minint Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės, kuri kaip tik Čikagoje XX amžiaus pradžioje įkūrė Šv. Kazimiero seserų kongregaciją, 135-ąsias gimimo ir 75-ąsias mirties metines, galima nurodyti, jog kaip tik kardinolas F. Džordžas, su Ad limina vizitu lankydamasis Romoje, popiežiui Jonui Pauliui II įteikė surinktą medžiagą, vadinamąją „Positio“, motinos Marijos Kazimieros beatifikacijos byloje, taip stengdamasis pagreitinti jos iškėlimo į altorių garbę procesą. Čikagos lietuviai katalikai turbūt dar gerai prisimena 2012 metų gegužės 27 dieną vietinėje Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje kardinolo F. Džordžo vadovautas Marijonų vienuolijos atnaujintojo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečio minėjimo iškilmes, jo portreto mozaikos pašventinimą ir greitesnio paskelbimo Bažnyčios šventuoju meldimą. Sakytoje to sekmadienio pamaldų homilijoje Čikagos ganytojas priminė išskirtinį palaimintojo Jurgio Matulaičio dvasingumą ir atliktus darbus Bažnyčiai ir Tėvynei. Anot kardinolo F. Džordžo, jis buvo visiškai atsidavęs Bažnyčiai ir žmonėms, gerai suprato tautos poreikius, siekė jos atsinaujinimo ir vienybės. Pagaliau galima paminėti Lietuvos evangelizacijos pradžios 1000-mečio minėjimą Čikagos Šventojo Vardo katedroje 2009 metų spalio 25 dieną, kai toje šventovėje iškilmingas šv. Mišias aukojo tuometinis JAV vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas F. Džordžas ir tuometinis Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.

Žiniasklaidoje buvo pranešta, kad tose pamaldose arkivyskupas S. Tamkevičius padėkojo kardinolui F. Džordžui už rūpestingą Čikagos lietuvių sielovadą ir galimybę drauge švęsti minėtą istorinę sukaktį, padovanojo jam anglų kalba išleistą „Jono Pauliaus II piligrimų kelio vadovą“ ir pakvietė atvykti į Lietuvą ir aplankyti garsiąsias mūsų tautos tikėjimo tvirtumą liudijančias šventoves.

Kardinolas F. Džordžas išsakė padėką lietuviams už tvirtą šventojo Brunono prieš tūkstantį metų pasėto tikėjimo liudijimą sovietinio režimo priespaudos metais, iškėlė gilią to pasiaukojančio liudijimo reikšmę Visuotinei Bažnyčiai bei pasidžiaugė veikliu lietuvių katalikų dalyvavimu Čikagos arkivyskupijos parapijų bendruomenių gyvenime.

Perspėjimas dėl sekuliarizmo pasekmių

Kardinolas F. Džordžas, kurio atsistatydinimą iš Čikagos arkivyskupijos ordinaro pareigų dėl kanoniškai nustatyto pasitraukimo amžiaus (75 metai) popiežius Pranciškus priėmė 1914-ųjų lapkritį, jau stipriai progresuojant dar 2006 metais diagnozuotam vėžiui, buvo laikomas vienu intelektualiausių šios epochos JAV katalikų ganytojų, ir todėl apžvalgininkų dažnai vadinamas amerikiečių Ratcingeriu. Mat jis, kaip ir žymusis vokiečių kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger), vėliau tapęs popiežiumi Benediktu XVI, tvirtai ir teologiškai labai argumentuotai gynė Bažnyčios poziciją gyvybės ir sakramentinės santuokos, tradicinės liturgijos šventimo ir misijų vystymo bei naujosios evangelizacijos klausimuose. Kardinolas F. Džordžas buvo vienas iš tų JAV Bažnyčios hierarchų, kurio įtakingas balsas buvo girdimas visame katalikiškajame pasaulyje, ypač vedant griežtą kovą su seksualinio vaikų išnaudojimo, arba pedofilijos, skandalais. Kaip tik jam 2007–2010 metais vadovaujant JAV vyskupų konferencijai, amerikiečių katalikų ganytojai patvirtino nulinės tolerancijos (zero tolerance) nuostatą, pagal kurią kiekvienas dvasininkas, kuriam po išsamaus tyrimo buvo patikimai nustatytas mažamečių ar jaunų žmonių seksualinio išnaudojimo atvejis, privalėjo visam gyvenimui palikti kunigystę. Pradžioje Vatikanas nenorėjo pritarti tokiai griežtai kardinolo F. Džordžo iškeltai iniciatyvai ir leido JAV vyskupų konferencijai ją įgyvendinti eksperimento tvarka, tačiau vėliau popiežius Benediktas XVI šią kanoninę nuostatą padarė nuolatine bei privaloma visoje Katalikų Bažnyčioje. Tai patvirtino ir dabartinis popiežius Pranciškus.

Kardinolui F. Džordžui pirmininkaujant JAV vyskupų konferencijai, beje, pats jo išrinkimas buvo išskirtinis turimo autoriteto patvirtinimas, kadangi toje šalyje galioja neformali praktika kardinolų vyskupų konferencijų vadovais nerinkti dėl jų ir taip turimos didelės įtakos. 2008 metais įvyko popiežiaus Benedikto XVI apsilankymas ir jo pagarbus priėmimas tuometinio JAV prezidento Džoržo Bušo (George W. Buch) rezidencijoje Baltuosiuose rūmuose. Tačiau vėliau šalies prezidentu išrinkus liberalųjį Baraką Obamą (Barack Obama) su jo abortams ir homoseksualizmui palankia ideologija, iškilo nemažai prieštaravimų. Prezidento B. Obamos pradėta sveikatos apsaugos reforma su privalomu medicininės rūpybos draudimu, kuris turėjo padengti abortų, kontracepcijos bei sterilizacijos išlaidas, sukėlė stiprią kardinolo F. Džordžo ir jo vadovaujamų ganytojų kritiką. Kadangi šias gyvybei ir moralei priešingas procedūras privalomai savo darbuotojams turėjo apmokėti ir katalikiškos organizacijos, tai nesuderinama su jų tikėjimo nuostatomis ir prieštarauja religijos laisvei. Kardinolas F. Džordžas, kuris viename interviu žiniasklaidai apie negimusių kūdikių žudymą atvirai pasakė, kad abortas yra genocidas, minėtąjį medicininio draudimo įstatymą, populiariai vadinamą „Obamacare“, ir pastangas įteisinti homoseksualų „santuoką“ įvardijo kaip politikų pašaukimo išdavystę. Reikšdamas nerimą dėl tokios sekuliarizmo pėtros Jungtinėse Valstijose ir Vakarų pasaulyje, ganytojas vienoje savo savaitinių publikacijų, kurios buvo talpinamos Čikagos arkivyskupijos laikraštyje „The Catholic New World“, perspėjo, jog gali atsitikti taip, jog buvimas geru krikščioniu ir buvimas geru piliečiu taps nebesuderinamais dalykais. Katalikai, dėl jų netolerancijos įsivyravus nemoralioms ir nuodėmingoms teisinėms ir ideologinėms nuostatoms, bus persekiojami, kaip dabar yra islamistinėse šalyse, kur galioja šariato teisė. Netgi buvo užfiksuota ir vėliau plačiai komentuojama tokia Čikagos arkivyskupo pasakyta frazė viename pokalbyje su grupe kunigų: „Aš turbūt numirsiu lovoje, bet mano įpėdinis mirs kalėjime, o jo įpėdinis mirs kaip kankinys miesto aikštėje“.

Nepaisant tokio, atrodytų, perdėto perspėjančio pesimizmo dėl ateities perspektyvų, kardinolas F. Džordžas reiškė tvirtą viltį ir pasitikėjimą krikščioniškosios civilizacijos atsinaujinimu, kaip jau ne kartą yra buvę žmonijos istorijoje su jos tikrai dramatiškomis aplinkybėmis. Tik, anot jo, yra svarbu, kad dabartinėje sekuliarizmo epochoje ištikimi krikščionys drąsiai „plauktų prieš srovę“, pirmenybę teikdami išganymui, o ne prisitaikėliškam prestižo ir galios siekiui ar materialinei gerovei. Bažnyčia turi ryžtingai tęsti šventojo Jono Pauliaus II pradėtą naująją pasaulio evangelizaciją su jai būdingu atkaklumu ir išmintinga kantrybe. Tam ji turi visas reikiamas savybes, nes save suvokia kaip gyvybingą ir asmenišką organizmą, todėl save vadina Kristui priklausančia sužadėtine, aktyviai ir švelniai veikiančia visų tikinčiųjų globėja, todėl save vadina motina. „Bažnyčia save suvokia kaip visaapimantį darinį, todėl save apibūdina kaip Šventosios Dvasios buveinę“, – aiškino iškilus ganytojas vienoje savo publikacijų, primindamas jos tikrąją esmę ir misiją.

Pastoracija ir socialinis teisingumas

1937 metų sausio 16 dieną Čikagoje gimęs Frensis Džordžas (jis dar turi vyresnę ištekėjusią seserį Margaretą), būdamas trylikos metų, persirgo poliomielitu. Tai sąlygojo jo fizinę negalią – sutrikusią eiseną, šlubavimą, kojų skausmus, išlikusius visą gyvenimą. 2005 metais Vokietijos mieste Diuseldorfe vykusiose Pasaulinėse jaunimo dienose pravestoje katechezėje kalbėdamas apie šią savo patirtį, ganytojas pripažino, kad kurį laiką jautėsi savo paties kūno belaisvis. Tačiau vėliau suprato, kad toks savęs gailėjimas ir liūdesys niekur neveda, kad tikroji išeitis yra žinojimas, jog nesi vienas, kad savo fizinio ribotumo supratimas turi gerą išlaisvinantį poveikį, ypač, kada kalbama apie dalyvavimą Kristaus kančioje ir pašaukimą į šventumą. Tiesa, dėl savo negalios jis patyrė išbandymą ir kelio į dvasinę tarnystę pradžioje, kadangi dėl šių fizinių problemų atsisakyta priimti į arkivyskupijos kunigų seminariją. Tačiau 1957 metų rugpjūčio 14 dieną įstojęs į Dievo Motinos misionierių oblatų vienuoliją, būsimasis kardinolas galėjo sėkmingai atsidėti teologinėms studijoms šiai vienuolijai priklausančioje seminarijoje, kurią baigęs 1963-ųjų gruodžio 21 dieną priėmė kunigystės šventimus. Po to jau kartu su kunigiška ir vienuoline tarnyste jis tęsė studijas JAV, Kanados ir Romos universitetuose, apsigynė filosofijos (1970 metais) ir teologijos (1988-aisiais) daktarines disertacijas. Eidamas vienuolijos provincijolo (1973–1974) ir generalinio vikaro (1974–1986) pareigas, pats dėstė seminarijose ir universitetuose, vėliau, grįžęs iš Romos, vadovavo Kembridžo (Masačiusetso valstija) Tikėjimo ir kultūros studijų centrui. 1990 metų liepos 10 dieną popiežius Jonas Paulius II teologiniu mokymu ir organizacine veikla pasižymėjusį 53 metų dvasininką ir vienuolį paskyrė Jakimos (Vašingtono valstija) vyskupu. Ir po pusšeštų šios tarnystės metų – Portlendo (Oregono valstija) arkivyskupu. Pastoracinėje ir ganytojiškoje veikloje teko išbūti tik vienerius metus, kadangi mirus tuometiniam Čikagos arkivyskupui kardinolui Džozefui Bernardinui (Joseph Bernardin), buvo 1997-ųjų balandžio 8 dieną paskirtas jo įpėdiniu ir tapo pirmuoju čikagiečiu, savo gimtojo miesto ganytoju. 1998 metų vasario 21 dienos konsistorijoje arkivyskupas F. Džordžas buvo paskirtas į Kardinolų kolegiją. Tai suteikė teisę dalyvauti dviejų popiežių rinkimuose: 2005 metų konklavoje, kai buvo išrinktas popiežius Benediktas XVI ir 2013 metų konklavoje renkant dabartinį popiežių Pranciškų.

Kartu su labai aktyvia ganytojiška veikla, svarbiomis pareigybėmis JAV vyskupų konferencijoje ir kitose bažnytinėse struktūrose, dalyvavimu keliose Vyskupų Sinodo asamblėjose bei įvairių Šventojo Sosto institucijų darbuose (įskaitant Popiežiškąją tarybą Vatikano ekonominių reikalų tvarkymui) kardinolas F. Džordžas noriai reiškėsi publicistikoje. Jis yra dviejų knygų, išleistų 2009 ir 2011 metais, autorius. Jose sudėtos jo esė apie tikinčiųjų santykį su Dievu, atsakomybę kultūros ir bendrojo gėrio vystymui. Nuo ganytojiškos tarnystės pradžios kardinolas F. Džordžas buvo aktyvus sprendžiant socialinio teisingumo klausimus, ypač rūpindamasis imigrantais, stengdamasis, kad jie būtų geriau organizuoti, gautų reikiamą sielovadinę globą. Viename savo 2012 metais publikuotų straipsnių atkreipęs dėmesį į dramatišką nelegalių migrantų padėtį, kurių JAV yra 12–15 milijonų ir kuriems nuolat iškilusi deportacijos grėsmė, kardinolas F. Džordžas rašė: „Nors šie žmonės yra be dokumentų ir už įstatymo ribų, tačiau jie priklauso mūsų šeimų, mūsų socialinio gyvenimo, mūsų parapijinių bendruomenių ir ekonomikos audiniui“. Pabrėždamas, kad jų deportavimas ir priverstinis atskyrimas nuo šeimos ir bendruomenės sukels kančių visiems, ganytojas ragino rodyti teisinį humaniškumą ir pagelbėti migrantams bei pabėgėliams ne tik populiarumo siekiančia retorika, bet realiais įnašais jų padėties gerinimui. Ypač tokio dosnumo laukiama iš tikinčiųjų bendruomenių, kurios visus vargstančius turi lydėti praktine pagalba ir nuoširdžia malda. Sužinojęs apie kardinolo F. Džordžo netektį, jo įpėdiniui arkivyskupui Bleizui Kupičiui (Blase Cupich) pasiųstoje užuojautos telegramoje popiežius Pranciškus su padėka Dievui prisiminė velionio pašvęstojo gyvenimo liudijimą, ganytojišką tarnystę trijose vyskupijose, nuopelnus Bažnyčios švietėjiškam apaštalavimui, patikėdamas šio išmintingo ir švelnaus ganytojo sielą Dievo, mūsų dangiškojo Tėvo, gailestingajai meilei. Mirus kardinolui F. Džordžui, Kardinolų kolegiją sudaro 223 nariai, kurių 120 yra jaunesni nei 80 metų ir gali dalyvauti Popiežiaus rinkimų konklavoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija