Pro Deo
et Patria

Atmintis

Vienuolė ir kalbininkė

Laimutė Vasiliauskaitė-Rožukienė

Dr. A. Kučinskaitės „Kreipinių“ rankraštis

Kalbininkai dr. Antanas Balašaitis ir dr. Algirdas Sabaliauskas

Parodos Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje ekspozicija: literatūra apie A. Kučinskaitę, jos diplomai, darbai...

VDA leidyklos vyr. redaktorė Teresė Valiuvienė

Kalba etnologė Gražina Kadžytė

Kalba kalbininkas Aldonas Pupkis

Dr. Antanė Kučinskaitė su kolegomis prie darbastalio (kairėje)

Dr. Antanė Kučinskaitė su kolegomis prie darbastalio (centre)

Balandžio 14 dieną Lietuvių kalbos instituto bibliotekoje vyko vakaras ir paroda, skirti Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vienuolių kongregacijos (ACJ) vienuolei, mokytojai, kalbininkei, žodynininkei ir redaktorei, publicistei, filologijos daktarei Antanei Kučinskaitei (1915 04 13–2006 05 24) paminėti. Bibliotekos vestibiulyje kalbininkei pagerbti eksponuojamos iš archyvų paimtos nuotraukos, akimirkos iš jos kūrybinės veiklos kartu su kolegomis. Bibliotekoje įrengti stendai su nuotraukomis apie asmeninį gyvenimą (su mama, su mons. Kazimieru Vasiliausku), jos diplomai, straipsnių iškarpos, knygelės, žodynai...
Į vakarą susirinko gausus būrys garbingo amžiaus kalbininkų leksikografų, filologijos mokslo daktarų, jubiliatės kolegų ir svečių. Pranešimus ir prisiminimus įrašė „Marijos radijas“. Padėkota bibliotekos vedėjai Vilijai Margaritai Lukševičienei, kuri iš archyvų surinko ekspozicijai nuotraukas, dokumentus, diplomus, straipsnius.

Pašaukta būti vienuole ir mokytoja

Kalbininkė ir vienuolė dr. Antanė Kučinskaitė gimė prieš 100 metų, balandžio 13 dieną, Vabalninko vlsč. Plikių k. (Biržų r.), ūkininkų Povilo ir Magdalenos šeimoje. Vabalninko keturmetę baigė per trejus metus. Besimokydama Kupiškio progimnazijoje, buvo aktyvi ateitininkė (matyt, čia būta vienuolystės užuomazgų). 1929 metais įstojo ir 1933-aisiais, būdama aštuoniolikos metų, baigė Kauno mokytojų (Moterų kultūros draugijos mergaičių) seminariją. Ten besimokydama 1932 metais surinko pirmuosius (kraštiečio mokytojo paskatinta) savo krašto tarmiškus žodžių su sakiniais pavyzdžius ir nunešė į Žodyno redakciją, kuri buvusi Kaune (vėliau „Lietuvių kalbos ˛odyno“ kartotekai ji užrašys keliolika tūkstančių žodžių iš tarmių ir raštų).

Baigusi seminariją tais pačiais, 1933-iaisiais, metais Antanė įstojo į vienuolyną (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies vienuolių kongregaciją), dirbo kongregacijai priklausiusiose įstaigose, iš pradžių – darželiuose. 1936 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) studijuoti lituanistiką Teologijos-filosofijos fakultete (ten dėstytojavo tokios iškilios asmenybės kaip vyskupas Mečislovas Reinys, Zenonas Ivinskis, Juozas Ambrazevičius, Antanas Maceina, Stanislovas Šalkauskis). VDU baigė 1940-aisiais, tais pačiais metais, per Žolinę, davė amžinuosius įžadus. 1940 metais seserų labdaringos mokymo ir auklėjimo įstaigos buvo suvalstybintos (gal reikėtų jas atgaivinti ir dabar, XXI amžiuje?), o Antanė paskirta mokytojauti steigiamoje Leipalingio vidurinėje mokykloje. 1941 metų vasarą ji perkelta į Linkuvos mokyklą, 1943–1944 metais dirbo Šiaulių mokyklose.

Žodynininkė ir kalbininkė

Nuo 1945 metų A. Kučinskaitė pradėjo dirbti Lietuvių kalbos institute, prie „Lietuviu kalbos ˛odyno“ (LKˇ) II tomo (atsakinga už korektūrą ir leidybą), kartu su kolegomis rašė II, IV–VIII tomų tekstus, redagavo V–X tomus (nuo VII tomo buvo redakcinės kolegijos narė). Nuo 1952 metų dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute (sujungus du – kalbos ir literatūros – institutus). Su kolegomis rengė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyną“ (1954). 1959 metais (pirmoji iš instituto leksikografų) apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Veiksmažodžio redagavimo principai „Lietuvių kalbos žodyne“, buvo viena iš didžiojo „Lietuvių kalbos ˛odyno“ autorių ir redaktorių. Čia (iki 1974-ųjų) dirbo mielą darbą didžiojo Lietuvių kalbos žodyno skyriuje. 1965 metais už III–VI tomų parengimą (kartu su kolegomis) jai paskirta Lietuvos respublikinė premija. Nuo 1972 metų rengė televizijos laidas (kartu su doc. Aldonu Pupkiu) „Kalbos valandėlės“, „Mūsų kalba“ ir kitas. Jose įtaigiai, su pavyzdžiais, aiškino, kaip taisyklingai kalbėti. Nemažai tų laidų skambėjo ir per radiją. 1973 metais dėl skundų ir ideologinių prieštaravimų iš instituto turėjo išeiti. Kai nebedirbo, dr. A. Kučinskaitė dalyvaudavo įvairiose konferencijose, prisidėjo atkuriant Lietuvių katalikų mokslo akademiją (LKMA).

Lietuvių katalikų mokslo akademijos atkūrimo iniciatorė

1989 metais dr. A. Kučinskaitė įtraukta į LKMA atkūrimo (jo ištakos – 1922 metai) komitetą. 1990 metais ji jau darbuojasi Centro valdybos archyvare, 1992–2003 metais paskiriama LKMA moksline sekretore. Be redagavimo darbų, rašymo į LKMA metraštį, Antanė padėjo rengti LKMA suvažiavimus (1991 ir 1997 metais Vilniuje, 1994 metais – Kaune), LKMA skyrius – kituose Lietuvos miestuose. Minint jos garbingą 85-metį, 2000 metais jai suteiktas LKMA Garbės nario vardas ir įteiktas Garbės nario diplomas.

Terminologė, publicistė

Neįtikėtina, kiek ji nuveikė būdama garbingo amžiaus. Apie dešimtmetį buvo ir Terminologijos komisijos narė (prisidėjo prie fizikos, teisės, medicinos ir kitų terminų žodynų rengimo). Rašė straipsnius ir konsultuodavo specialistus terminologijos bei kalbos praktikos klausimais. Jai, kaip vienuolei, artimiausia buvo religija: tvarkė Mišiolo lietuvių kalba terminus, rūpinosi Naujojo Testamento naujuoju leidimu. Rašydama į „XXI amžių“ apie Z. Zinkevičiaus knygą „Lietuvių poteriai“ (2000 09 15, nr. 71), paminėjusi poterių kaitos lentelę ir kad žodis „apsikrikštijo“ yra netinkamas – keistinas žodžiu „(su)krikčioninimas“, straipsnio pabaigoje A. Kučinskaitė rašo, kad reikėtų išleisti jau mirusio kunigo Napaleono Norkūno (1926 10 01–1960 04 13–1984 06 28) „Lietuviškąjį katekizmą“, vertą daktaro laipsnio, ir kuo skubiau sudaryti ir išleisti teologijos terminų žodyną (įdomu, ar prabėgus penkiolikai metų, jie išleisti?).

Lopšinės ir kiti patarimai

Kalbininkė rašė apie neišsenkamas versmes kaimo žmonių kalboje. Ją, kaip mokytoją iš prigimties, domino vaikų auklėjimas, tad yra pažėrusi nemažai straipsnių apie lopšines, kaip kalbinti vaikus, kad jie dori užaugtų, ne vieną knygelę ar straipsnį padovanojusi kolegoms kalbininkams (jiems kuriant šeimą ar tapus jaunais tėvais), be abejo, rašė knygų recenzijas kalbininkų darbams.

Žodynininke tapo neatsitiktinai

Dr. Gertrūda Naktinienė (ją su A. Kučinskaite sieja „Lietuvių kalbos žodynas“, nors jos nebuvo bendradarbės: Gertrūda atėjo dirbti į institutą 1977 metais, kai Antanė jau buvo iš darbo išėjusi, nebent teko ją susitikti renginiuose) sakė, jog A. Kučinskaitė pirmiausia buvusi žodynininkė, o svarbiausias jos darbas – „Lietuvių kalbos žodynas“: su kitais redagavo akademinio LKŽ tomus, jai rūpėjo lietuvių kalbos etiketas, mokantis mandagumo ir taisyklingos kalbos: parašė knygą „Lietuvių kalbos etiketas“ (išėjo du leidiniai) ir buvo viena iš „Mūsų kalbos“ (1977–1985 metais) redaktorių, 1976 metais redagavo „Kalbos praktikos patarimus“ (2-as leidimas – 1985); buvo viena iš žodyno autorių: rašė apie kalbos kultūrą, literatūros ir kt. klausimais įvairiuose leidiniuose (ne tik specializuotose, bet ir į „Jaunimo gretas“, „XXI amžių“, „Moterį“, „Apžvalgą“, kitus). Ji buvo vienuolė. To nė neįtarė net jos bendradarbiai. Žodynininke Antanė tapo neatsitiktinai. Besimokydama mokytojų seminarijoje, kortelių iš savo gimtosios tarmės buvo nunešusi prof. Juozui Balčikoniui. Jis už tai sumokėjęs 60 centų. „Kad tu prasmegtum, nei rėkt, nei bėgt, nei rėkt, nei imt!“ – rašė tada A. Kučinskaitė prisiminimuose. Tai buvo pirmieji jos uždirbti pinigai... Dabar galime daugeliu pasiremti, o jai reikėję pačiai praminti tą kelią, nuspręsti, ar žodis yra taisyklingas.

Bibliotekininkė Vilija Lukševičienė parodai davė rastų pačios Antanės parengtų publikacijų: pavyzdžiui, kaip kalbinti kūdikį, kaip čiūčiuoti, pateikė patarimų jaunoms mamoms „Moters“ žurnale, kitų dalykų. Akademikas (atsiųstas iš Leningrado instituto ideologiniam ir organizaciniam darbui stiprinti) Borisas Larinas, pasirodo, rėmė lietuvių kalbininkus, kiek galėjo, mat buvo puikios erudicijos, suprato lietuviškai, domėjosi lietuvių kalbos tarmėmis. Jo paskatinta A. Kučinskaitė apsigynė disertaciją. Sakoma, kad B. Larino tėvas buvęs popas, o jo žmona – labai tikinti (dažnai melsdavosi Aušros Vartuose), gal todėl jis užtarė, globojo ir vienuolę kalbininkę Antanę.

Glavlito cenzūra. „Nė vienas mokslininkas nėra įrodęs, kad Dievo nėra“

Tada buvo reikalaujama žodį „Dievas“ rašyti mažąja raide. Cenzoriai liepė pertvarkyti II tomo spaudos lankus (D raidė). A. Kučinskaitė labai gerai perprato viso žodyno sistemą, labai daug prie jos prisidėjo. Ji buvo pasirašiusi signalinio egzemplioriaus redaktorės tekstą su prierašu „Platinti“ pagal visus cenzūros reikalavimus, tačiau kartu su „Spindulio“ spaustuvės darbininkais išleido dvejopos redakcijos tomus: viena šalia kitos augo dvi žodyno (pataisyto ir ne) krūvos, ir tie, kurie buvo nepataisyti, vėliau pateko į antikvariatą. Po to įvykio žodynininkus pradėjo tikrinti įvairūs žmonės, kurie neišmanė to darbo. Prof. Juozas Balčikonis pasitraukė iš darbo, nes negalėjo susitaikyti su nauja instrukcija. Redkolegija išliko. Buvo išimti priešdėlinių veiksmažodžių straipsniai. Stebuklas, kad išliko tiek daug religinės leksikos, sakinių iš religinių raštų. Iš Maskvos buvo atsiųstas istorikas H. Gabrielianas, kuris Lietuvą supainiojo su Latvija, nes pirmiausia nuvažiavo į Rygą... Pagaliau atsiradęs Vilniuje „šukavo“ kiekvieną leksikografą atskirai (vertėjavo Vladimiras Kostelnickis), o Antanės Kučinskaitės buvo paklausta, ar ji tikinti Dievą. Ši atsakiusi, kad dar nė vienas mokslininkas nėra įrodęs, jog Jo nėra. Nustebęs vertėjas atsakymus „švelnino“. Atsakydama į kitą Gabrieliano klausimą, ar lankosi bažnyčioje, Kučinskaitė diplomatiškai išsisuko klausimu: argi lankytis bažnyčiose yra peiktinas dalykas: juk čia tiek daug meno, tiek paveikslų, tiek architektūros puošmenų. Lankomės muziejuose, meno parodose, ar tai peiktina?..

Žodynininkai mini A. Kučinskaitę LKŽ ir projekto „Aruodai“ svetainėse. Apžvelgusi jos gyvenimo ir kūrybos kelią, dr. G. Naktinienė pasiūlė, jog reikėtų A. Kučinskaitės darbus suregistruoti „Bibliografijos rodyklėje“ ir išleisti atskiru rinkiniu.

Prisiminimai, išgirsti per pietų pertrauką

Prisiminimais pasidalijo dr. A. Kučinskaitės bendradarbis ir bendražygis dr. Antanas Balašaitis: „Esu likimui dėkingas, kad teko visą dešimtmetį vienas prieš kitą dirbti ir rašyti žodyną. Kai nėjom valgyti, kiek teko išgirsti atsiminimų per tas pietų pertraukas!“ Antanė apie save kalbėjusi: „Iš prigimties esu mokytoja“. Antra jos veiklos sritis – kalbininkė ir trečia – redaktorė. Kad ji tapo mokytoja, turime būti dėkingi jos mamai, kuri sau pasižadėjusi, jog, kai ištekės ir susilauks vaikų, visi jos vaikai bus mokslinami. Taip ir atsitiko: abu jos broliai ir sesuo baigė mokslus. Vyriausias brolis baigė teologijos mokslus ir tapo kunigu, Antanė – VDU, sesuo Birutė – garsi vaikų gydytoja, kitas brolis (Birutės dvynys) – mokslininkas chemikas. Taip motina pažadą ištesėjo – visi buvo išmokslinti. Pirmiausia Antanė buvo paskirta mokytojauti vienuolijos globojamose įstaigose, darželyje. Ji yra mokiusi prof. Juozo Ereto sūnų Juozuką, Juozą Požėrą (žymų rašytoją), pastarasis buvęs labai išradingas – Antanė pasitelkdavo jį, kad užimtų jos mažiukus. 1941-uosius praleido Leipalingyje (direktorius buvo tik vidurinę baigęs), ten buvo neilgai. Ten matė, kaip vieną jos mokinių veža į Sibirą. Po keliolikos metų jis atėjo į institutą rinkti medžiagos kaip universiteto studentas. Ji atpažino, kad tai – tas pats jos ištremtasis vaikas buvęs... Paskui mokytojavo Linkuvos gimnazijoje (mergaites vadino lelijėlėmis, vaikinus – bijūnėliais). Viena jos lelijėlė mokinė iš Linkuvos (vėliau garsi poetė Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė), buvo suimta ir nuteista myriop, keturis mėnesius laukė nuosprendžio, kuris galiausiai buvo pakeistas ilgu kalinimu, 20 metų katorgos. A. Kanoverskytė  paskyrė gražų eilėraštį „Linkuvos lelijėjei, buv. auklėtojai Antanei Kučinskaitei“, kurį A. Balašaitis perskaitė šio vakaro publikai.

Išradingumas

Dr. A. Balašaitis prisiminė, kad A. Kučinskaitė buvusi labai kruopšti ir išradinga, pavyzdžiui, vien veiksmažodžiui „leisti“ surikiavusi 120 reikšmių. Tada Jonas Kruopas išsigando: juk rusų kalbos žodyne šitiek reikšmių nėra! Negali būti lietuvių kalba turtingesnė už rusų! Išeitų 25 tomai, o jų yra tik 16 tomų. Tada A. Kučinskaitė šį žodį sugrupavo dar į 10 grupių: ir kiekvienoje grupėje po 9, 10, 12 žodžių. Taip „Lietuvių kalbos žodynas“ „išaugo“ iki 20 tomų.

1944 metais grįžo nauji išvaduotojai. Buvusiai ateitininkei reikėjo atsitraukti iš mokytojavimo. Ėmė užrašinėt žodžius ir nešti J. Balčikoniui (net jos tėvas suprato to darbo svarbą, sakydavo: Untanyt, dar šitą žodį reik užrašyt). Kai 1945 metaus atėjo į institutą prašytis darbo, galvojo, kad galbūt ją prisimins. Taip ir buvo: J. Balčikonis ją atsiminė ir priėmė (kad tokios pažintys būtų šiais laikais priimant į darbą – pagal pasišventimą ir darbus!). Taip 29 metus ji išdirbo institute. Pamėgto žodynininkės darbo jai teko atsisakyti, nes buvo palydėta prieš savo valią į pensiją. Bet Mokytoja ji liko iki amžiaus pabaigos. Dr. A. Balašaitis paskaitė „Jaunimo gretose“ A. Kučinskaitės straipsnį, išspausdintą jos sesers gydytojos pediatrės Birutės Ambrozaitienės (1920–2008) pavarde, – patarimus apie draugystę ir meilę. Juos yra padovanojusi jam, kai jis buvęs jaunas tėvas. Priminė, kad Antanė yra parengusi populiarią knygelę „Tau, mergaite“, yra padėjusi padailinti Balašaičio straipsnį, sakydavo, kad jai ėmus redaguoti „savaime tie žodžiai ateina, kuriuos reikia pavartot“, o jiedu kartu yra parašę straipsnį apie IX tomą.

Apie lietuvių kalbos etiketą turėjusi skaityti pranešimą prof. dr. Giedrė Čepaitienė dėl ligos neatvyko.

Amžininkų prisiminimai

Pasisakyti buvo pakviesta ilgametė (46 metų darbo stažas) leksikografė Irena Armanytė, kuri pradėjo nuo žodžių rinkimo, reikšmių aiškinimo. Ji prisiminė Antanę kaip žvalią, energingą ir patrauklią moterį, kuri labai greit rasdavo žodį, pamokymą. A. Kučinskaitė ...pataria, pamoko ramiu, ne pakeltu balsu – ir akys nušvinta, pradedi dėliot... I. Armanytė apgailestavo: „Labai gaila, kad tokie žmonės turėjo beprasmiškai išeiti, buvo išstumti“, ir pasidžiaugė, kad 20 akademinio žodyno tomų – didžiausias paminklas lietuvių kalbai ir svarus dr. A. Kučinskaitės atminimas.

Parapijietė kalbininkė, Kupiškėnų žodyno autorė Klementina Vosylytė (Antanės tėviškėnė) patikino, kad buvusioje Kučinskų sodyboje ir dabar auga šimtametis ąžuolas. Pradėjusi žodynininkės darbą nuo „P“ raidės (IX tomo) dažnai klausinėdavo Kučinskaitės patarimų iš Senųjų raštų, Biblijų srities. Priminė, kad ji buvusi labai tikintis žmogus, bet nemoralizavo niekada ir nespaudė, „buvo dvasiškai tvirta, jautrios širdies, darbšti ir pareiginga asmenybė. Ji į visus žiūrėjo pagarbiai, buvo tolerantiška ir nežemino kitaip galvojančių“.

Žodynininkas dr. Jonas Klimavičius apgailestavo, kad Kučinskaitės nėra tarp per televiziją rodomų šimtamečių, ir paminėjo tris žodynininkų kartas: pirmą – prof. Juozo Balčikonio, antrą – Jono Kruopo (kartu su Dominyku Urbu, Napaliu Grygu ir Antanu Lyberiu) ir Kazio Ulvydo (paskutinis klasikinės lingvistikos mokyklos atstovas, trečią – jo, J. Klimavičiaus. Kai atėjo dirbti, jam buvo duota žodyno redagavimo instrukcija, kurią jis atmintinai išmoko, o, pasirodo, reikėję ištaisyti korektūros klaidas (instrukcija buvo su keliomis klaidomis!)... Kuo skyrėsi A. Kučinskaitė iš kitų? Buvo labai tvarkinga, neplepėjo (kaip kitos) – matyt, iš vienuolystės. Ji buvo taikos balandis, taikdarė, kai išdidūs kalbininkai nesutardavę tarpusavy dėl kokio žodžio.

Doc. Aldonas Pupkis pajuokavo, kad tokia jau lietuvių kalbininkų vardų dalia (jis – Aldonas, ji – Antanė). Į kalbos praktiką Antanė atėjo, kai buvo išprašyta iš instituto. Kai 1967 m. gruodžio 7 d. buvo įkurta lietuvių kalbos sekcija, ji atidavė visą savo lingvistinę patirtį, buvo įtraukta į „Mūsų kalbos“ redakciją, tiesiog buvo viso to sambūrio dalis. Televizijos ir radijo valandėlėse jos balsas buvo kaip jaunos, bet ji pati vėliau dėl amžiaus jas rengti atsisakė.

Etiketo puoselėtoja ir blaivininkė

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė, etnologė Gražina Kadžytė prisiminė savo kartos doros ir darnos vadovėlį „Tau, mergaite“, parašytą A. Kučinskaitės: „40 metų skirtumas, galėjom apsilenkti, bet taip neįvyko. Ji buvo tolerantiška, subtili, bet turėjo savo nuomonę“. Kartu su Lietuvių kalbos sekcijos atstovais važiuodavo po Lietuvą į rajonus (rytais buvo pamokos mokykloje, po to – į centrą, kur vyko vieši visuomenei renginiai). G. Kadžytė prisiminė keletą anekdotiškų situacijų, susijusių su alkoholio vartojimu, kaip, pavyzdžiui, Panevėžio rajone, medžiotojų namelyje, surengtose vaišėse (jas iškėlė garsusis pirmininkas Alfonsas Giedraitis). A. Kučinskaitė ją užtarusi, kai ji atsisakė pakelti stiklelį: „Kada bus pradėta gerbti negeriančiojo nuomonė, tada aš pradėsiu saikingai išgėrinėti“.

Parodoje perskaičiau „Apžvalgoje“ (1998 01 16–22, nr. 2) išspausdintą A. Kučinskaitės recenziją „Nedidelė, bet talpi knygelė“ apie Juozo Tonkūno „Motiejų Valančių“, ji cituoja itin aktualų sakinį (liūdnus faktus) ir šiems laikams: „Nuo 1940 metų ir per tolesnę sovietinę okupaciją Lietuvos žmonės svaigalų gėrė vis daugiau. Girtauti pradėjo moterys ir paaugliai. Tai – carienės Jakaterinos II politika: „Girtą liaudį lengviau valdyti“.

Prof. Algirdas Sabaliauskas prisiminė prof. Aldonos Gaigalaitės knygą „Mano karo metų mokytojai“ (2000), kurioje aprašyta ir kalbininkė A. Kučinskaitė, pasisakė VDA leidyklos redaktorė Teresė Valiuvienė, kuri anuomet dėl šeimyninių priežasčių turėjusi palikti Lietuvių kalbos institutą ir pereiti į Lietuvos dailės institutą („Pas dailininkus niekada neičiau, – sakydavo jai Antanė, – nes ten visiškai kita tvarka, kitos kalbos ir elgesio tradicijos“). Teresės dukra gimusi tą pačią dieną kaip ir Antanė, todėl kalbininkė niekuomet nepamiršdavo jos pasveikinti.

Vilnius
Autorės  nuotraukos

© 2015 „XXI amžius“