2015 m. birželio 19 d.    
Nr. 24
(2144)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Taikdariška Šventojo Tėvo misija

Mindaugas Buika

Popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos
prezidento Vladimiro Putino
susitikimas Vatikane. Vertėjauja
lietuvis mons. Visvaldas Kulbokas

Per pamaldas Sarajevo stadione
prie altoriaus buvo išstatytas
Bosnijos pilietinėse kovose
kulkų suvarpytas kryžius

Bosnijos sostinės gatvėse buvo iškabinti
plakatai su Šventojo Tėvo atvaizdu

Popiežius Pranciškus su dabar
Bosnijos prezidento pareigas
einančiu serbu Mladenu Ivaničiu
per iškilmingą sutikimą

Šventasis Tėvas susitinka su Bosnijos
ir Hercogovinos įvairių tikybų vadovais

Popiežius Pranciškus ir Bosnijos
prezidentas paleidžia taikos balandį

Į popiežiaus Pranciškaus aukotas
šv. Mišias Sarajevo Olimpiniame stadione
susirinko 65 tūkstančiai tikinčiųjų

Šventąjį Tėvą sveikina Bosnijos jaunimas

Rusijos prezidento vizitas

Popiežiaus Pranciškaus taiką ir susitaikinimą skatinantis mokymas vėl susilaukė plataus dėmesio bei palaikymo dėl savo krikščioniško objektyvumo ir nešališkumo bei visuotinės reikšmės. Tai atsiskleidė jo susitikime su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu kaip ir per vienos dienos apaštalinį vizitą į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą išsakytose mintyse. Beje, birželio 10 dieną įvykusi V. Putino audiencija pas Šventąjį Tėvą buvo jau penktasis jo apsilankymas Vatikane: 2000 ir 2003 metais susitikta su popiežiumi Jonu Pauliu II, 2007-aisiais su Benediktu XVI, o 2013 metų lapkričio 25 dieną pirmą kartą apsilankyta pas popiežių Pranciškų. Taigi, šiuo atžvilgiu Stačiatikių Bažnyčiai artimas dabartinis Rusijos vadovas gerokai pralenkia kitus didžiųjų valstybių lyderius, tik gaila, kad tie vizitai nepriartina laukiamo istorinio Romos popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimo. Štai ir artėjant birželio 10 dienos įvykiui, Maskvos patriarchato atstovas žiniasklaidai sakė, jog diskusijos dėl galimo Popiežiaus ir patriarcho susitikimo niekada nebuvo pašalintos iš darbotvarkės, tačiau datos nustatymui reikia išspręsti kai kuriuos klausimus abiejų Bažnyčių santykiuose“. Ir kadangi pirmiausia kalbama apie Ukrainos rytų katalikus, tai dabar, vykstant kariniam konfliktui toje posovietinėje šalyje, minėto susitaikymo galimybė bent artimiausioje ateityje yra menka. Šis patriarchato pareiškimas buvo padarytas atsiliepiant į viešą Krokuvos arkivyskupo kardinolo Stanislavo Dzivišo (Stanislaw Dziwisz) apgailestavimą, kad Maskvos patriarchas Kirilas atmetė jo siūlymą susitikti su popiežiumi Pranciškumi būtent tame Lenkijos mieste, kuriame 2016 metais vyks Pasaulinės jaunimo dienos renginiai. Patriarchas Kirilas jau lankėsi Lenkijoje 2012 metais, kada ten buvo pasirašyta istorinė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios ir Lenkijos Katalikų Bažnyčios susitaikinimo deklaracija. Tačiau dabar bent jau politinė situacija yra pasikeitusi: Lenkija ir jos Bažnyčia aktyviai palaiko Ukrainą, patiriančią agresyvius Rusijos veiksmus palaikant prorusišką Donbaso regiono separatizmą, todėl Maskvos patriarcho apsilankymas priešiškoje šalyje ir susitikimas su Popiežiumi sunkiai įsivaizduojamas. „Nepaisant šių svarbių problemų, dialogas tarp Romos Katalikų Bažnyčios ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios nėra nutrauktas: jis vystomas stengiantis apginti tradicines moralines vertybes (ypač santuokos, šeimos ir gyvybės klausimais – M. B.) bei įvairiose pasaulio dalyse persekiojamus krikščionis“, – minėtame pareiškime žiniasklaidai kalbėjo Maskvos patriarchato atstovas. Dėl tokių aplinkybių 50 min. trukęs antrasis popiežiaus Pranciškaus ir prezidento V. Putino privatus pokalbis Vatikano bibliotekoje (dalyvaujant dviem vertėjams, vienas iš jų buvo Vatikane diplomatinę tarnystę atliekantis lietuvis monsinjoras Visvaldas Kulbokas) nebuvo sutelktas į katalikų ir stačiatikių bažnyčių santykius. Neminima, kad bent jau diplomatiškai būtų perduotas kvietimas Šventajam Tėvui apsilankyti Rusijoje, kaip įprasta kitų valstybių vadovų vizitų Vatikane atvejais. Matyt, didelę įtaką prezidentui V. Putinui turintis patriarchas Kirilas perspėjo jį to nedaryti, kadangi ekumeniniai ryšiai nėra normalizuoti. Šiuo atžvilgiu galima prisiminti Maskvos patriarchato pareikštą protestą, kai popiežius Jonas Paulius II su vizitu lankėsi Ukrainoje, kurią Rusijos Stačiatikių Bažnyčia laiko savo „kanonine teritorija“. Ir galima manyti, jog panašus protestas būtų, jeigu popiežius Pranciškus, pavyzdžiui, būtų pakviestas į Baltarusiją).

Buvimas kenčiančiųjų balsu

Informuodamas apie popiežiaus Pranciškaus ir Rusijos prezidento birželio 10 dienos susitikime paliestas temas, Vatikano spaudos tarnybos vadovas italas jėzuitas kunigas Federikas Lombardis (Federico Lombardi) pranešė, jog „susidariusios padėties pasaulyje kontekste pokalbis daugiausia buvo sutelktas į Ukrainą ir situaciją Artimuosiuose Rytuose“. Ukrainos atžvilgiu nurodytas Šventojo Tėvo išreikštas paraginimas atkurti dialogo klimatą yra svarbus nuoširdžiai siekiant taikos ir kad visos suinteresuotos šalys įgyvendintų Baltarusijos sostinėje Minske vasarį tarpininkaujant Vokietijos ir Prancūzijos vadovams pasirašytas paliaubų sutartis. Šie susitarimai numato kovų nutraukimą, Donbaso regiono demilitarizavimą, rinkimų jame organizavimą bei Ukrainos konstitucijos pertvarkymą, kad būtų įtvirtinta vadinamoji decentralizacija.

Stebėtojų nuomone, abi kovojančios pusės sąmoningai sabotuoja Minsko susitarimus: separatistai su Rusijos karine parama stengiasi išplėsti jų kontroliuojamą teritoriją, o Kijevo valdžia nenori tiesiogiai su jais derėtis ir daryti konstitucijos pataisas, nes tai reikštų teisinį Donbaso autonomijos pripažinimą su Ukrainos federalizacija ir didesne priklausomybe nuo Rusijos per jai artimą Donbasą, kuriame vyrauja etniniai rusai. Svarbu pabrėžti, kad kovų apimtoje rytinėje Ukrainos dalyje yra susidariusi labai rimta humanitarinė situacija, dėl kurios kenčia vietiniai gyventojai, todėl bent reikia neatidėliotinai visoms pusėms sudaryti sąlygas, kad ten galėtų patekti humanitariniai darbuotojai, kurie galėtų suteikti neatidėliotiną pagalbą.

Kaip tik susitikimo Vatikane išvakarėse laišką popiežiui Pranciškui parašė vyriausiasis Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, prašydamas Šventąjį Tėvą pokalbyje su Rusijos prezidentu būti kenčiančių jo šalies gyventojų, ypač vaikų, balsu. Apie susidariusią tragišką situaciją patvirtina ir Jungtinių Tautų Organizacijos pabėgėlių tarybos paskelbti duomenys: per vienerius kovų metus (nuo 2014 metų balandžio vidurio iki 2015-ųjų gegužės pabaigos) rytinės Ukrainos konflikto zonoje žuvo 6417 žmonių, 15962 buvo sužeisti bei šimtai tūkstančių buvo priversti palikti savo namus ir prieglobsčio ieškoti kitur (daugiausia kaip tik Rusijoje). „Iki šiol niekas – nei diplomatai, nei tarptautinės saugumo sistemos, nei pasaulio lyderiai – negalėjo sustabdyti šio karo, – rašo savo kreipimesi arkivyskupas S. Ševčiukas. – Mes turime viltį, kad Popiežius gebės padaryti tai, kas iki šiol buvo neįmanoma“. Tai – visiškai pagrįsta viltis, ypač žinant, kad Šventasis Tėvas, pabrėždamas, jog yra artimas visiems kenčiantiems, pirštu nerodo į vieną ar kitą konflikto pusę, tiesiogiai nekaltina Rusijos dėl jos agresyvumo, bet kalba apie brolžudišką krikščionių kovą Ukrainoje, taip susilaukdamas teigiamų Kremliaus ir Maskvos patriarchato vertinimų. Tokia pusiausvyra išlaikoma ir požiūryje į konfliktus Artimuosiuose Rytuose, ypač tokiose šalyse, kaip Irakas ir Sirija. Popiežiaus ir prezidento V. Putino susitikime patvirtinta bendra nuostata, kad visa tarptautinė bendruomenė turi būti suinteresuota neatidėliotinu taikos siekimu, normalių gyvenimo sąlygų užtikrinimu visoms religinėms mažumoms, pirmiausia nuo islamiškojo ekstremizmo ir terorizmo kenčiantiems krikščionims, kurių dauguma Artimuosiuose Rytuose yra stačiatikiai.

Galima prisiminti, kad popiežius Pranciškus prieš pirmąjį susitikimą su prezidentu V. Putinu 2013 metų rudenį kreipėsi laišku į Rusijos vadovą, prašydamas padėti likviduoti dramatišką situaciją Sirijoje, kuriai grėsė masyvi užsienio karinė intervencija dėl cheminio ginklo panaudojimo. Tuomet Rusijos mieste Sankt Peterburge vykstant G20 viršūnių susitikimui ir Šventajam Tėvui paskelbus pasninko ir maldos dieną už Siriją, pavyko minėto tarptautinio konflikto išvengti, o vėliau Sirijos cheminis ginklas buvo išgabentas iš Sirijos. Maskvos patriarchato paskatintas V. Putinas ne kartą yra užsistojęs Artimųjų Rytų ir Šventosios Žemės krikščionis, dėl to palestiniečiai jo pavarde yra netgi pavadinę vieną Betliejaus gatvę. Kremliui didelį nerimą turėtų kelti, kad nemažai aktyvistų iš Šiaurės Kaukazo kovoja teroristinėje „Islamo valstybės“ organizacijoje ir savo radikalias ideologines nuostatas gali išplėtoti Rusijoje, kurioje musulmonų dalis tarp vietos gyventojų dėl demografinių priežasčių nuolat didėja. Baigiant susitikimą pagal tradiciją apsikeista dovanomis. V. Putinas įteikė popiežiui Pranciškui auksu išsiuvinėtą Maskvos Jėzaus Išganytojo katedros atvaizdą. Ta šventovė diktatoriaus J. Stalino buvo išsprogdinta. Tai turėjo pabrėžti komunistinio ateizmo pergalę ir jos atstatymas XX amžiaus pabaigoje ženklino Rusijos religinį atgimimą. Šventasis Tėvas įteikė prezidentui Putinui dailininko Gvido Verojaus (Guido Veroi) sukurtą Taikos angelą vaizduojantį medalį. „Taikos angelas nutraukia visus karus ir skelbia solidarumą tarp tautų“, – sakė pristatydamas dovaną popiežius Pranciškus. Galima suprasti jog solidarumo tarp tautų palinkėjimas yra kartu perspėjimas naujų dėl Rusijos imperinių siekių nacionalinių interesų priedanga. Tai kelia pavojų tarptautinei taikai.

Pamokantis Bosnijos pavyzdys

Kad karo metu galima beveik viską sunaikinti, o atstatyti labai sunku, patvirtina popiežiaus Pranciškaus birželio 6 dieną aplankytos Bosnijos ir Hercegovinos likimas. Iki 1992–1995 metais vykusio žiauraus pilietinio karo ši Balkanų šalis, turinti 51 tūkst. kvadratinių kilometrų plotą ir 3,8 mln. gyventojų (1991 metais jų buvo visu milijonu daugiau), kurių beveik pusė (45 proc.) bosniai musulmonai, daugiau kaip trečdalis (36 proc.) serbai stačiatikiai ir 15 proc. kroatai katalikai, buvo viena labiausiai klestinčių tuometinės Jugoslavijos teritorijų. Daugelis stambių Vakarų kompanijų, įskaitant vokišką „Volkswagen“ automobilių koncerną, Bosnijoje buvo pastatę savo gamyklas ir šį klestėjimą paliudijo sostinėje Sarajeve 1984 metais surengtos Žiemos olimpinės žaidynės (pirmosios tokio pobūdžio varžybos Rytų Europoje). Žlugus komunistų valdytai Jugoslavijos federacijai dėl serbų karinio agresyvumo trejus metus Bosnijoje vyko tiesiog barbariškos etninės kovos, dėl kurių buvo prarasta daugiau kaip 100 tūkstančių civilių gyventojų gyvybių ir beveik du milijonai tapo pabėgėliais savo šalies teritorijoje arba buvo priversti emigruoti. Išvystyta gamybinė ekonomika buvo sunaikinta kartu su turtingomis infrastruktūromis, o užsienio kapitalinės investicijos negrįžtamai pasitraukė. Ir štai jau praėjo du dešimtmečiai, kai buvo nutrauktas pilietinis karas, tarpininkaujant amerikiečiams 1995 metais Deitone (JAV) pasirašius taikos sutartis. Dabar Bosniją ir Hercegoviną sudaro du autonominiai dariniai – Serbų respublika (nepainioti su didžiąja Serbija) ir Bosnių–kroatų federacija. Šalį valdo visų trijų etninių grupių prezidentinė „trojka“, kurių kiekvienas paeiliui pirmininkauja po aštuonis mėnesius. Šis politinis kompromisas atnešė sąlyginę taiką, tačiau tautinių ir religinių bendruomenių atskirtis ir vykusio „etninio valymo“ pasekmės išliko.

Bosniai musulmonai su dosnia Turkijos ir Saudo Arabijos finansine pagalba stengiasi sustiprinti islamizmą šalyje, serbai siekia stiprinti savo „išvalytos“ respublikos savarankiškumą, o Bosnijos kroatai, kuriems suteikta Kroatijos pilietybė, nori artimesnių ryšių su šia Europos Sąjungai priklausančia šalimi. Dėl to pusė iš Bosnijoje buvusių 800 tūkstančių katalikų jau išvyko iš šalies, o kai kuriose vyskupijose tikinčiųjų skaičius sumažėjo daugiau nei dviem trečdaliais. Sugriauta ir organizuoto nusikalstamumo struktūrų privatizuota ekonomika toliau vos vegetuoja – Bosnijoje nedarbas siekia 43 proc., o jaunimo nedarbas netgi viršija 60 proc., taigi yra didžiausias pasaulyje, Pasaulio banko statistiniais duomenimis. Tokia krizinė situacija, išlikusi praėjus netgi dviem dešimtmečiams po pilietinio karo pabaigos, yra geras perspėjimas tokioms vietoms, kuriose dabar vyksta kovos, pavyzdžiui, Ukrainai, kad sugriautos šalies gyvenimo atsikūrimas yra sunkus, ilgalaikis uždavinys. Štai todėl ir popiežius Pranciškus, su apaštaliniu vizitu viešėdamas Sarajeve, beveik visose kalbose svarbiausią dėmesį skyrė mokymui apie taiką, kurios išsaugojimas ir atkūrimas yra gyvybiškas reikalas kiekvienai visuomenei ypač dabar, kada dėl konfliktų gausos įvairiose planetos dalyse, jo įsitikinimu, galima kalbėti apie vykstantį trečiąjį pasaulinį karą atskirais etapais ir regionais. Štai pirmojoje kalboje, sakytoje Bosnijos ir Hercegovinos valdžios atstovams ir politiniams lyderiams bei Sarajeve akredituotiems diplomatams, Šventasis Tėvas sakė, jog siekiant užkirsti kelią bandymams plėtoti karo smurtą ir barbariškumą, „mums reikia pripažinti prioritetą fundamentalių bendražmogiškų vertybių, kurių vardu galime ir privalome bendradarbiauti, kurti, kalbėtis ir visokeriopai augti, tik tokia laikysena gali padėti įvairiems tautiniams ir religiniams balsams susivienyti, kuriant kilnią ir darnią melodiją, užuot fanatiškai su neapykanta šūkavus“.

Teisingumas ir dialogas atneš taiką

Atsakingi politikai yra pašaukti svarbiam uždaviniui būti pirmaisiais savo bendruomenių tarnais ir imtis veiksmų, kuriais būtų garantuotos žmonių teisės ir religijos laisvė. Tik tokiu būdu ir konkrečiomis priemonėmis įmanoma kurti taikingesnę ir teisingesnę visuomenę, darbuotis, kad žingsnis po žingsnio būtų išspręstos problemos, su kuriomis žmonės ir tautos susiduria savo kasdienybėje. Vėliau perpildytame Sarajevo olimpiniame stadione dalyvaujant 65 tūkstančiams tikinčiųjų, aukotų šv. Mišių homilijoje, kuri ištisai buvo skirta taikos temai, popiežius Pranciškus pripažino, kad taika yra Dievo planas, skirtas žmonijai, istorijai ir visai kūrinijai. Tačiau šis planas nuolat susiduria su blogio pasipriešinimu, todėl iškyla daugybė konfliktų ir net galime kalbėti apie įsivyravusią karo atmosferą. Anot Šventojo Tėvo, ir šiandien yra įtakingų asmenų, kurie sąmoningai siekia sukiršinti skirtingas kultūras bei civilizacijas ir taip daryti savo politinę karjerą, įgyvendinti kitus interesus, pavyzdžiui, gauti didelį pelną iš ginklų pardavimo. Bet tai reiškia sugriautus namus, kelius ir gamyklas, daugybę prarastų gyvybių, vaikus, moteris ir senelius pabėgėlių stovyklose, didelį netekties skausmą, kurį kaip tik išgyveno ir tebejunta Sarajevas. Susiformavus tokiam debesuotam karo klimatui, kaip saulės spindulys prasismelkia evangeliniai Jėzaus žodžiai: „palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9), ir tai visada aktualus ir būtinas kvietimas, skirtas kiekvienai žmonių kartai.

Popiežius Pranciškus aiškino, kad garsiajame Kalno pamoksle Išganytojas nesakė, kad palaiminti taikos skelbėjai, nes neretai taika skelbiama formaliai, veidmainiškai ir apgaulingai. Taiką reikia ne skelbti, bet daryti, nors tai reikalauja entuziazmo, kantrybės, patirties, atkaklumo ir netgi aukos. Todėl palaiminti yra tie, kurie sėja taiką kasdiene veikla skatindami brolybę, bendravimą ir gailestingumą, ir jie bus vadinami Dievo vaikais, nes Dievas visur ir visada sėja taiką! „Taikdarystė yra darbas, kuris turi būti atliekamas kiekvieną dieną, nuolat einant į priekį žingsnis po žingsnio ir nepailstant“, – darė išvadas Šventasis Tėvas. Jis priminė Antrojo pasaulinio karo laikotarpio popiežiaus Pijaus XII pranašišką ganytojišką devizą „Opus justitiae pax“ („Taika yra teisingumo darbas“), pabrėždamas, kad ir teisingumas turi būti ne tik skelbiama teorija, bet ir praktinė, liudijimu išgyvenama veikla. Teisingumas reiškia gerumą, pakantumą, gailestingumą, mokėjimą atleisti. Popiežius Pranciškus perspėja, kad negalima pasiduoti iliuzijai, kad taika priklauso tik nuo mūsų žmogiškų pastangų, kadangi tai yra išmelsta Dievo dovana. Ir tik susitaikęs su Dievu žmogus gali tapti tikros taikos kūrėju.

Sarajevo pranciškonų centre susitikęs su Bosnijos ir Hercegovinos Tarpreliginio dialogo tarybos, įkurtos 1997 metais, taigi, jau pasibaigus pilietiniam karui, nariais – katalikų, musulmonų, stačiatikių ir žydų atstovais – Šventasis Tėvas irgi kalbėjo apie taiką. Jis pabrėžė, kad religijų dialogas visada yra privaloma taikos sąlyga ir todėl tokio dialogas yra visų tikybų išpažinėjų pareiga. „Dialogu pripažįstama ir skatinama brolybės dvasia, kuri vienija ir iškelia moralines vertybes, teisingumą, laisvę ir taikos svarbą, – aiškino popiežius Pranciškus. – Dialogas yra žmoniškumo mokykla, bendrystės skatintojas, padeda kurti visuomenę, grindžiamą tolerancija ir abipuse pagarba“. Dėl šios priežasties tarpreliginis dialogas negali apsiriboti tik nedaugelio religinių lyderių dalyvavimu, bet turi būti plėtojamas įsijungiant kuo didesniam skaičiui tikinčiųjų, priklausančių įvairiems pilietinės visuomenės sektoriams. Reikia visuomet prisiminti, kad tarpreliginis dialogas gali būti autentiškas ir veiksmingas tiktai tada, kai dalyviai tvirtai saugo savąjį religinį tapatumą, o bandymas primesti savo tikybos normas kitiems ar paviršutiniškos religijų suplakimo, sinkretizmo apraiškos neša ne naudą, bet žalą. Dialogas yra ilgas kelias, ir iškylantys sunkumai neturi nuvilti, bet skatinti atkaklumą kartu su pasirengimu atleisti ir susitaikyti. „Reikia garbingai prisiminti praeitį ir mokytis iš istorijos, tačiau kartu vengti perdėto apgailestavimo ar rekriminalizavimo, – pripažino Šventasis Tėvas. – Reikia leisti būti nuskaistintiems Dievo, kuris suteikia mums dabartį ir ateitį: Jis yra mūsų ateitis, Jis yra svarbiausias taikos šaltinis“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija