2015 m. liepos 17 d.    
Nr. 28
(2148)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


XXI Amžius


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Pro Deo
et Patria


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją



 

Šiame numeryje:

Slaptingosios
vienumos svarba

Istorijos, išdavysčių
įteisinimo ir
teisingumo vingiuose

Partinis projektas
„Pilietinė tauta –
valdžiai“ sėkmingai
įgyvendintas

Poezijos konkursas

Dėl Antano
Aleksandravičiaus
paminklo „Pieta“
Aleksote

Susirinko
LKMA nariai

Per atlaidus –
klebonų pasikeitimas

Šv. Petro ir
Povilo atlaidai

Karilionas ne vien
Vilniaus miestui

Mirė partizanas
ir kryždirbys

Migrantai nėra „skaičiai“, bet žmonės

Apie Vilniuje vykusį tarptautinį išeivių sielovados pasitarimą

Mindaugas Buika

Lietuvių išeivių kapelionai
Vilniuje vykusioje konferencijoje

Iššūkis Europoje skelbiamoms vertybėms

Kartais mūsų žiniasklaidoje liūdna pastebėti užduodamą klausimą, „kiek tų valkatų bus įsileista į Lietuvą?“, kai kalbama apie prieglobsčio suteikimą migrantams ir pabėgėliams, dramatiškomis aplinkybėmis per Viduržemio jūrą pasiekiantiems Europos krantus. Beje, Lietuva priklauso tai grupei buvusių sovietinių respublikų, kurios yra tapusios po pasaulį besibastančių čigonų lygio valstybėmis su dramatiškomis pasekmėmis jų demografijai. Pavyzdžiui, sėsliais žemdirbiais ir darbščiais išvystytos pramonės darbininkais garsėjusioje ir klestėjusioje Gruzijoje 1990 metais turėjusioje 4,9 milijono gyventojų (neskaitant atplėštos Abchazijos ir Pietų Osetijos), dabar dėl „savanoriškos“ socialinės evakuacijos liko vos 3,7 milijono. Dėl panašių bruožų sovietine lydere laikytoje Lietuvoje (žemės ūkio produkcija vienam gyventojui ir gamybos industrijos išvystymu beveik nenusileista Vokietijai) 1990 metais po KGB ir organizuoto nusikalstamo prichvatizacijos proceso koordinuotų veiksmų buvo 3,7 mln gyventojų, o dabar dėl „ekonominio prieglobsčio“ paieškų svetur, liko vos 2,9 milijono. Ir tikrai nei gruzinų, nei lietuvių, kurie šimtais tūkstančių paliko savo gimtąsias šalis, kad galėtų išgyventi ir padėti savo šeimoms, negalima vadinti „valkatomis“ ir lygiai taip pat negalima įžeidžiančiai vadinti valkatomis ir 1,45 milijono Ukrainos gyventojų, tapusių pabėgėliais dėl rytiniame Dombaso regione vykstančio karinio konflikto. O juk dėl panašių ar dar sudėtingesnių priežasčių menkais laiveliais per Viduržemio jūrą paskutines santaupas sugrobusių nusikaltėlių yra į Europą (pirmiausia Italiją) plukdomi migrantai ir pabėgėliai iš Afrikos ir Artimųjų Rytų šalių, kuriose dėl karų ir politinio nestabilumo žlugusi ekonomika, vyksta religiniai persekiojimai ar dėl stichinių nelaimių iškilusi faktinio bado grėsmė. Šie žmonės taip pat nėra valkatos. Tie žmonės kovoja už savo išlikimą, ir yra verti krikščioniško solidarumo bei dosnaus ir svetingo gailestingumo Europoje.


Ingresas Kauno Arkikatedroje

Arkiv. Sigitas Tamkevičius SJ
perdavė naujajam arkivyskupui
ganytojo lazdą – pastoralą
Modesto PATAŠIAUS
(„Lietuvos rytas“) nuotraukos

Liepos 11 dieną, šeštadienį, Bažnyčiai švenčiant Šv. Benedikto, Europos globėjo, šventę, į arkivyskupo metropolito sostą Kauno Arkikatedroje Bazilikoje įžengė ir šiomis iškilmingomis apeigomis pareigas pradėjo eiti Šventojo Tėvo Pranciškaus birželio 11 dieną paskirtas Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas SJ.  Ingresą šventė garbūs iškilmių svečiai bei visa gausi į Arkikatedrą susirinkusi bendruomenė: apaštalinis nuncijus Baltijos kraštams arkivyskupas Pedras Lopesas Kvintana (Pedro López Quintana), Lietuvos vyskupai bei Minsko–Mogiliovo (Baltarusija) arkivyskupijos augziliaras Yury Kasabutski, per šimtą įvairių vyskupijų kunigų, arkivyskupijoje įsikūrusių vienuolinių kongregacijų seserys ir broliai vienuoliai, tikintieji, tarp jų ir institucijų, įvairių bažnytinių organizacijų atstovai. Drauge meldėsi Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus ir visos Lietuvos arkivyskupas Inokentijus, Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas Tomas Šernas, stačiatikių Kauno Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas t. Nikolajus Murašovas. Iškilmėse dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, keli Seimo nariai, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošatis, Jurbarko ir Ukmergės rajonų merai Skirmantas Mockevičius ir Rolandas Janickas bei kelių rajonų vicemerai, Kauno universitetų rektoriai, įvairių organizacijų atstovai. Iškilmes iš Arkikatedros tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija (komentavo kun. Artūras Kazlauskas) bei „Marijos radijas“.


Bažnyčia yra erdvė, kurioje Dievo gailestingumas atsiskleidžia žmonijai

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas VIRBALAS SJ

Kauno arkivyskupas Lionginas
Virbalas SJ su arkivyskupo palijumi
ir metropolito pastoralu, kurį
laiko kun. Šarūnas Petrauskas
Modesto PATAŠIAUS
(„Lietuvos rytas“) nuotrauka

Jūsų Eminencija, Jūsų Ekscelencija Apaštališkasis Nuncijau, garbingieji Vyskupai, seseriškų Bažnyčių Ganytojai, mielieji kunigai, vienuolės ir vienuoliai, Jūsų Ekscelencija Prezidente, civilinės valdžios atstovai, brangūs broliai ir seserys Kristuje.

Dievas nuolat rūpinasi savo žmonėmis, Jis pats gano savo Bažnyčią, saugo ir veda ją per laikų kaitą, pašaukdamas laikinus ganytojus ir jiems patikėdamas savo meilės rūpestį. Popiežiaus Pranciškaus skyrimu atvykstu į šią garbingą Kauno arkivyskupiją kaip naujas jos ganytojas. Dveji metai Panevėžio vyskupijoje buvo tik gera pradžia, leidusi pažinti vyskupo tarnystės galimybes ir sunkumus. Dabar vėl turėsiu pradėti naują etapą. Šį skyrimą priimu pasitikėdamas Dievu, kuris šaukia būti ne ten, kur pats pasirenki ar norėtum, bet ten, kur Jis siunčia.


Melstis, dirbti ir ilsėtis

Kun. Vytenis Vaškelis

Darbas ir poilsis – tarsi dvi kojos, kuriomis keliaujame per gyvenimą. Jei viena jų nesveika, tada, užuot žvaliai žengę, šlubčiojame… Taip neturėtų būti, nes Dievas kiekvienam žmogui davė pakankamai proto, kad jis suprastų, jog tiesiog būtina tinkamai suderinti darbą ir poilsį. Taigi žmogaus protas vadovauja „kojoms“ – racionaliam darbo bei poilsio suderinimui, – o proto sprendimams esminę įtaką daro malda. Jei asmuo stokoja vidinės maldos, jo širdis užblokuojama įkvepiančių dieviškos malonės signalų priėmimui. Nors žmogaus gyvenimas gali būti pilnas įvairiaspalvių išorinių įspūdžių, bet jis tampa lėkštas, nes užsiveria dangaus ilgesiui, ir individo dvasia, pradėjusi merdėti, neišvengiamai artėja į aklavietę...

Šventasis Raštas byloja, kad Dievas po visų kūrimo darbų ilsėjosi (plg. Pr 2, 3). Viešpaties Dievo neaprėpiamumas neišsitenka ribotuose žmonių mąstymo bei gyvenimo rėmuose. Jis – viską apimančios harmonijos Įsikūnijimas, kuris nepailsdamas nuolat atnaujina visą savo kūriniją ir trokšta, kad Jo kūrybos viršūnė – žmogus – savojo maldos gyvenimo atodūsiais bei kūrybiškai atliekamu sąžiningu darbu tapatintųsi su Jėzumi, dėl mūsų atlikusiu be galo svarbią ir neįsivaizduojamai sunkią misiją ant kryžiaus medžio...


Tarnystę baigiančio ir pradedančio ordinarų spaudos konferencija

Tarnystę baigiančio ir pradedančio
ordinarų arkivyskupų jėzuitų
Sigito Tamkevičiaus ir Liongino
Virbalo spaudos konferencija
Modesto PATAŠIAUS
(„Lietuvos rytas“) nuotrauka

Praėjusios savaitės ketvirtadienį, liepos 9-ąją, naujojo Kauno arkivyskupo ingreso išvakarėse, arkivyskupijos kurijoje vyko abiejų ganytojų – ordinaro tarnystę užbaigiančio arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus SJ bei paskirtojo arkivyskupo Liongino Virbalo SJ – spaudos konferencija, kurioje dalyvavo per dvi dešimtis žurnalistų – televizijos, radijo, dienraščių, interneto portalų bei kitų žiniasklaidos priemonių atstovų.

Kalbėdamas apie savo tarnystės arkivyskupijos ordinaro pareigose pradžią arkiv S. Tamkevičius sakė: „Pradžioje visai nežinojau, kas laukia. Buvo plaukimas į nežinios krantą, – tik žinojau, kad reikia sąžiningai atlikti savo pareigą“. Ganytojas minėjo, jog skelbti Evangeliją šiandieninėmis sąlygomis, kai žmonėms dažniausiai rūpesčiai materialiniais dalykais užgožia dvasinius, kai rūpi tik pinigai, yra pakankamai sudėtinga, tad naujojo ordinaro laukia nei kiek nemažesni iššūkiai ir išbandymai, todėl užtikrino jam savo pagalbą bei palaikymą. Arkiv. S. Tamkevičius prisiminė, kaip prieš 24 metus tame pačiame kurijos pastate dėstė tikybą J. Naujalio muzikos mokyklos moksleiviams. Tuo metu beveik visos bažnytinio gyvenimo sritys, sunaikintos sovietmečiu, kaip ir atimti pastatai, turėjo būti atkurti, atstatyti. Rūpesčiai apėmė nuo pastatų sugrąžinimo, remontų iki institucijų atkūrimo ieškant žmonių, finansų. Didelis rūpestis buvęs tikybos mokytojų rengimas visos Lietuvos mokykloms (dėl gero bendradarbiavimo su Vytauto Didžiojo universitetu tai pavyko padaryti), vienintelė tuo metu Lietuvoje Kauno kunigų seminarija, kuri, ypač Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje, sulaukdavo kur kas daugiau stojančiųjų nei šiandien. Arkivyskupas  išskyrė daug metų eitas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininko pareigas, Kauno arkivyskupijos II sinodą, pasidžiaugė, jog Šiluvos šventovė šiandien yra patrauklus europietiškas dvasinis centras. Ganytojas sakė, jog dar reikės laiko apsiprasti su nauju – arkivyskupo emerito – statusu, ir minėjo ganytojiškosios tarnystės pasirinkimo laisvę, kurią šis statusas suteikia, o iki šiol jis turėjęs daryti tą, ką turi daryti ordinaras. Jis ketina toliau rūpintis katalikiška žiniasklaida, vadovaudamas savo įsteigtam labdaros-paramos fondui „Bažnyčios kronika“, pagelbėti lietuvių sielovadoje užsienyje, būti aktyvus ir naudingas Bažnyčiai dalyvaudamas Vyskupų Konferencijoje. „Daugiausia laiko praleisiu Kauno arkivyskupijoje. Gyvensiu čia, šitame name, netoli ordinaro, tačiau jam netrukdysiu“, – šypsojosi arkiv. S. Tamkevičius. Žurnalistai priminė prieš keletą metų jo pasakytus žodžius, jog turėdama galimybių atgauti savo turtą – žemes, tuo pačiu Bažnyčia galėtų ir daugiau nuveikti išlaikydama, renovuodama prieš šimtmečius statytus maldos namus bei statydama naujus. Tačiau žemių sugrąžinimas Bažnyčiai turėtų būti įtvirtintas įstatymu, tik ar nors kiek pasistūmėta link jo? „Deja, Bažnyčios žemių klausimas tebėra aklavietėje. Iš pradžių buvo tokia vyskupų nuostata: nereikia forsuoti, nes Lietuva kėlėsi, daug sunkumų buvo. Paskui mums aiškino, kad Lietuva negalės euro įsivesti, jei Bažnyčiai įsipareigos. Aiškinimai aiškinimais, tik niekas nesikeičia. Viskas taip ir palikta be jokio sprendimo“, – apgailestavo arkiv. S. Tamkevičius.


Kelionė į Latvijos katalikų šventovių šventovę

Prie Šv. Antano šaltinio

Gegužės 23 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) studentai, vadovaujami seniūnės Sofijos Stankevičienės bei prof. habil. dr. Alfonso Motuzo, autobusu keliavo į Latvijos Katalikų Bažnyčios šventovių šventovę – Agluonos baziliką.

Iš Kauno išvykome ankstyvą rytą. Latviją pasiekėme po kelių valandų. Važiuojant pro Daugpilio miestą, jo istoriją išsamiai pristatė prof. A. Motuzas. Į Agluoną atvykome skambant bazilikos varpams, kurie kvietė bendrai „Viešpaties Angelo“ maldai. Iki Šv. Mišių suspėta pabuvoti prie Šv. Antano šaltinio.

Visi atsigaivinome skaniu šaltu vandeniu, o kas turėjo kokį tuščią indą, į jį prisipylė. Žinoma, kad šis daug sieros turintis šaltinio vanduo turi ir gydomųjų savybių. 12 val. bazilikoje dalyvavome šv. Mišiose, kurias aukojo kunigas Bernardas. Po jų susitikome su kunigu. Jis buvo apdovanotas seniūnės Sofijos Stankevičienės sakraliniais rankdarbiais. Bažnyčios požemio mirusiųjų pagerbimo koplyčioje apie Agluonos katalikybės centro atsiradimą plačiai ir įdomiai papasakojo prof. A. Motuzas. Po paskaitos pakilome prie centrinio altoriaus, kuriame yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kunigas visus palaimino ir pakvietė rugpjūčio 15 dieną atvykti į Agluonoje švenčiamą Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventę.


Prasminga išvyka

Susitikimas su br. Benediktu Jurčiu OFM

Gegužės 19-osios rytą Jonavos Suaugusiųjų švietimo centro Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) dvasinio ugdymo fakulteto klausytojai, vadovaujami vienuolės sesers Pranciškos FDCJ, išsiruošė kelionėn į Klaipėdą ir Kretingą.

Pirmoji aplankyta vieta buvo Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centras ir šalia esanti unikalios architektūros Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno koplyčia. Taip buvo įkūnytas šv. Pranciškaus troškimas su nepaprasta meile semtis gerumo versmės iš daugybės upeliukų. Koplyčioje pranciškonas brolis Evaldas Darulis OFM papasakojo apie simboliką, esančią čia, ir statybą, kuriai daug padėjo mecenatai, o menininkai daug kūrybinių darbų atliko be atlygio. Tiesa, dalis lėšų onkologijos centrui įkurti ir koplyčiai įrengti gauta iš Europos paramos fondų.


Kelionė į Lietuvą...

Grupė dusetiškių Rumšiškėse

Dusetų parapijos žmonės noriai lankosi šventose vietose, susipažįsta su mūsų krašto vietovėmis, dvarais, regioniniais parkais, plečia savo žinias ir akiratį. Gegužės 21-ąją išvykome į Rumšiškes. Važiuodami pro Palemoną pasibaisėjome apgriautais buvusiais pramonės rajonais, tačiau nudžiugino Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčia. Joje yra stebuklinga verkianti Dievo Motinos statula, graži saleziečių bendruomenės įkūrėjo kunigo Jono Bosko statula. Prisimenu, kaip man 2008 metais teko laimė lankytis šiaurės Italijoje ir lankyti tas vietas, kur gyveno ir šelpė beglobius vargšus žmones ir vaikus kun. J. Boskas. Turino mieste jo garbei pastatyta didžiulė Bazilika, o krištoliniame karste ilsisi kun. J. Bosko kūnas.

Palemono Švč. Mergelės Marijos, Rožinio Karalienės, bažnyčią, vienuolyną ir parapijos namus pastatė vienuoliai saleziečiai. Pastačius Vilniuje kun. Jono Bosko bažnyčią, vienuoliai saleziečiai persikėlė gyventi į Vilnių, o čia liko tik vienuolės salezietės. 2014 metais paskirtas klebonu jaunas kunigas, neseniai baigęs Kauno kunigų seminariją Darius Vasiliauskas. Esame dėkingi jam už nuoširdų priėmimą, išsamų pasakojimą apie bažnyčios įkūrimą, verkiančią Dievo Motinos statulą. Nusifotografavę ir pasimeldę vykome į Rumšiškes, Liaudies buities muziejų, vieną didžiausių Europoje, įsikūrusį 195 hektarų plote po atviru dangumi. Jis įkurtas 1966 metais vaizdingoje Kauno marių pakrantėje: jaukios sodybos, šimtamečiai pastatai su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su koplytėlėmis ir kryžiais, technikos objektais, malūnai, milo vėlykla, kalvė, aliejinė. Miestelio pastatuose žiedžiami puodai, gaminami gintaro ir medžio dirbiniai, audžiama. Muziejuje vedamos ekskursijos, vyksta edukaciniai renginiai, skirti šeimos papročiams, koncertai, galima pasivažinėti arkliais. Gidė Marytė mus pasitiko labai draugiškai, linksmai, supažindino su keturiais Lietuvos regionais, pasakojo apie senovės kultūrą. Apžiūrėjome senus pastatus: dzūkų, suvalkiečių, žemaičių ir aukštaičių. Prisiminėme savo vaikystę, kaip mus tėvai supo linge, kaip šaltą žiemą šildėmės ant pečiaus, malėme girnomis, apžiūrėjome senovinius indus, matėme šešiolikto amžiaus dūminę pirkią, balanos gadynę. Pabuvojome turtingų ūkininkų valakininkų sodybose ir mažažemio valstiečio ūkyje. Dėkingi gidei Marytei už dvi valandas bendraujant. Rodos, dar ilgai galėtume klausytis įdomaus jos pasakojimo. Kiekviename regione dainavome dainas. „Mergvakario“ kambaryje suskambėjo mums žinoma daina „Burkuoja balandis po langu...“, Suvalkijos regione – „O tu pašvilpauki bernioke“, aukštaičių regione – „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa“. Po linksmos kelionės dalinomės įspūdžiais, prisiminimais. Gidė Marytė buvo sužavėta mūsų ekskursijos dalyviais, dėkojo ir kartu stebėjosi, kad mūsų žmonės pirmieji, kurie pakerėjo savo dainomis, nuoširdumu ir linksmumu. Nors ir lijo, bet nuotaika buvo pakili, nuostabi ir su dainomis.


Neišdylantys įspūdžiai

Zarasiškiai Lietuvos
jaunimo dienose Alytuje

Visos Lietuvos katalikiškas jaunimas paskutinį birželio savaitgalį leidosi į savo širdies lobio paieškas. Žodžiai iš evangelijos pagal Luką „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ tapo septintųjų Lietuvos jaunimo dienų (LJD) Alytuje šūkiu.

Ankstyvą rytą išvykę iš Zarasų nekantravome greičiau pasiekti Dzūkijos sostinę. Laikas šioje džiaugsmo šventėje prabėgo labai greitai. Smagus buvo atidarymas, kurio metu susipažinome su ankstesnių Jaunimo dienų himnais ir vyskupijoms. Įspūdinga vyskupo Kęstučio Kėvalo katechezė apie savo lobį ir jo ieškojimą įsimins kiekvienam ir turbūt ilgam. Po to vykę teminiai užsiėmimai, kurių metu įvairių profesijų atstovai padėjo sužinoti, ar lengva būti kataliku skirtingose gyvenimo sferose. Po dienos, kupinos įspūdžių, nusiraminti padėjo susitaikymo pamaldos (kūnu net perbėga šiurpas, kai matai, kokia yra išpažinties jėga) bei itin charizmatiško kunigo, vienuolio pranciškono iš JAV Steno Fortūnos (Stan Fortuna) liudijimas apie meilę, kurios reikia kiekvienam ir kasdien...


Kun. Simas Maksvytis apgynė disertaciją apie Šiluvos fenomeną

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Naująjį mokslų daktarą kun. Simą
Maksvytį (kairėje) sveikina
kun. Nerijus Pipiras ir seserys –
Marijos Tarnaitės: prie kunigo –
provincijos vyresnioji s. Jolita
Šarkaitė PAMI ir s. Zita Prakaitė
PAMI (dešinėje)

Birželio 30 dieną Vytauto Didžiojo universitete, Katalikų teologijos fakultete, apginta Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriaus teol. ir bažn. t. lic. kun. Simo Maksvyčio daktaro disertacija „Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje fenomeno vaidmuo tikinčiųjų evangelizacijai“ (Humanitariniai mokslai, teologija 02 H). Disertacijos mokslinis vadovas – prel. prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS.

Disertacijos gynimo procedūrai vadovavo mokslinio komiteto pirmininkas kun. prof. habil. dr. Romualdas Dulskis. Jis supažindino mokslinį komitetą ir palaikančiųjų auditoriją su moksline doktoranto kun. S. Maksvyčio veikla. Darbo autorius, pasitelkdamas vaizdines priemones, ekrane demonstruodamas lenteles, schemas, užrašytus esminius teksto akcentus, pristatė gynimui pateikiamą darbą „Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimo Šiluvoje fenomeno vaidmuo tikinčiųjų evangelizacijai“, detalizavo tyrimo tikslui pasiekti išsikeltus šešis uždavinius. Disertantas savo darbe išskyrė tris dalis: I – Švč. Mergelės Marijos apreiškimų autentiškumas ir jų pastoracinė samprata; II – empirinio tyrimo „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje vaidmuo tikinčiųjų evangelizacijai“ metodologija ir organizavimas; III – Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo Šiluvoje empirinio tyrimo rezultatai.


Ištikimybe idealams statė paminklą Tėvynei

Minint pirmąsias Monsinjoro Alfonso Svarinsko
(1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) mirties metines

Dažną savaitgalį įvairiose
Lietuvos vietose mons. Alfonsas
Svarinskas šventindavo kryžius
žuvusiems partizanams
Vido Venslovaičio nuotrauka

Senieji disidentai, kurių jau beveik nebeliko, tik su skausmu galima prisiminti tuos ne taip senus laikus, kai patirdami pavojus dėl savo laisvės ir netgi gyvybės sielojosi ir kovojo dėl tautos ir valstybės išlikimo. Galima sakyti, kad priešindamiesi dvasinei prievartai kartu jie kūrė tam tikrą vienminčių bendriją, kurios dabar tie nedaugelis išlikusių, kovojusių už tautines ir krikščioniškas vertybes, patriotizmą vertinančių tautiečių ilgisi, nes jos jau... nebėra. Stengdamasis išsilaisvinti iš komunistinės okupacijos vergijos varžtų, monsinjoras (tada dar kunigas) Alfonsas Svarinskas (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) negailėjo savo jėgų ir net negalvojo kaip nors jas tausoti, tad geriausius savo jaunystės ir brandos metus paaukojo ginti bei įtvirtinti tautinius ir religinius idealus. Iškentęs 23 pažeminimo, kankinimų ir patyčių metus NKVD tardymo „kabinetuose“, vėliau griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose, A. Svarinskas pasirinko kunigystės kelią ir 1954 metais iš tokio pat kalinio, vyskupo Pranciškaus Ramanausko, rankų gavo palaiminimą kankiniškai kunigystei, kurios taurę jis išgėrė iki pat dugno – nenusileido kompromisą siūliusiai ateistinei valdžiai, nepasidavė vilionėms.


Žuvusį bazilijonų vienuolį prisimenant

T. Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM (1973 05 07–1998 06 07–2015 03 04)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Vilniaus Rotušėje Ukrainos
Nepriklausomybės dienos minėjime.
T. Vinkentijus (dešinėje) kalbasi
su ambasadoriumi Valerijumi Žovtenko

Jau esame rašę, kad Šv. Kazimiero dieną, kovo 4-ąją, anksti ryte, grįždamas iš Ukrainos į Lietuvą, autoavarijoje netoli Augustavo (Lenkija), eidamas 42 metus, iš kurių 25 metus buvo vienuolis bazilijonas ir 17 metų kunigas, žuvo tėvas Vinkentijus (Vasylis Janickis) OSBM (pirmasis vardas – vienuolinis, skliausteliuose rašomas pase įrašytas vardas ir pavardė, OSBM – Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino santrumpa), Vilniaus Šv. Juozapato bazilijonų vienuolyno igumenas (vyresnysis). Šįkart apie šį kunigą ir Bazilijonų vienuolį bei jo laidotuves rašome išsamiau.

Kelias į dvasinę seminariją, vienuolyną

Vasylis Janickis gimė 1973 m. gegužės 7 d. Stankovo kaime (Kalusko rajonas, Ivano-Frankivsko sritis), Mychailo (1944–1993) ir Stefanijos Kuziv (1944–2012) Janyckių šeimoje. Joje išaugo penki vaikai: trys broliai (Zenovijus, Vasylis, Viktoras) ir dvi seserys (Galina ir Katrusia). Vasylis – vidurinysis vaikas – pasirinko tarnybos Dievui ir žmonėms kelią. 1980 metais pradėjo mokslą aštuonmetėje mokykloje, o 1990-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Ivano Frankivsko dvasinę seminariją. 1990 m. rugpjūčio 27 d. įstojo į Bazilijonų vienuolyną Hošive, tapęs naujoku pasirinko Vinkentijaus vardą. 1992 m. vasario 15 d. davė pirmuosius įžadus, o 1996 m. gruodžio 29 d. Hošivo vienuolyne – amžinuosius.


Tautiška giesmė skambėjo plazdant 25 trispalvėms

Rūta Averkienė

Marcinkoniškiai prie kryžiaus Valstybės
dieną giedojo „Tautišką giesmę“

Šiais metais Marcinkonyse Valstybės diena buvo prasminga ir įsimintina. Šv. Mišių metu pašventintos 25 trispalvės po Tautiškos giesmės giedojimo buvo padovanotos kaimo gyventojams, vėliau bendruomenės nariai rinkosi prie arbatos puodelio pabendrauti klebonijoje.

Valstybės dienos minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčioje. Jas už marcinkoniškius aukojo parapijos klebonas kun. Povilas Paukštė. Jis kvietė įsisąmoninti ir suprasti šios garbingos dienos svarbą. Prisiminęs 1990 metų Lietuvos įvykius, kai atsakingomis šaliai dienomis mes spindėjome vienybe, klebonas kvietė permąstyti, ar esame vieningi dabar, ar mums svarbus mūsų artimas, kaimynas, ar mums svarbi mūsų valstybė. „Ši diena mums primena mūsų pareigą saugoti savo papročius, tradicijas, kultūrą. Valstybė ir Bažnyčia – kiekvienas iš mūsų. Daug padaryti negalime, tačiau kiekvienas kad ir mažais darbais valstybę kuriame“, – sakė klebonas. Jis linkėjo tikros vienybės, tikro pareigingumo, kvietė gyventi pagal prigimtinę teisę ir pagal savo valstybę.


Bažnyčios šventoriuje – vasaros poezijos renginys

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios
šventoriuje, po žydinčiom
liepom vyko „Poezijos vasaros – 2015“
renginys „Aš esu – mane Tu sukūrei“

Vieną vasaros sekmadienio popietę, po šv. Mišių ir klebono kun. Artūro Stanevičiaus palaiminimo, Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios šventoriaus „scenoje“, šalia Varlupio upelio, Nevėžio vagos, ant kalnelio, nuo kurio vykstančius pro šalį, užsukančius maldai ir čia gyvenančius laimina šventoriaus Švč. Mergelė Marija, kur kaip ant delno atsiveria Kėdainių senamiesčio panorama, žmonės rinkosi į vasaros poezijos renginį „Aš esu – mane Tu sukūrei“.

Diena buvo saulėta, šilta. Šventoriuje tądien susirinko gal šimtas renginio dalyvių bei svečių. Čia jungėsi žodžio, muzikos, dainos bei šokio poezija. Dalyvavo svečiai iš Jonavos, Rozalimo, Ukmergės.

Vienas po kito į šventoriaus „sceną“ ėjo Kėdainių krašto literatų sambūrio kūrėjai ir šventės svečiai paskaityti savo eilių. Česlovo Milošo kūrybos ištrauką bei savo eiles skaitė menininkas, daugelio įdomių ir prasmingų meno projektų autorius, poetas Feliksas Paulauskas. Šokio poeziją susirinkusiems dovanojo Kėdainių kultūros centro šiuolaikinio šokio grupė „Carpe Diem“, vadovaujama Ramintos Matulytės-Šilienės. Po šokio vėl savo eiles skaitė Kėdainių krašto literatų sambūrio kūrėjos: Elmantė Kisielienė, Irena Paplauskienė, Neringa Visockė, Janina Meškauskienė, Nina Kučinskienė ir Ina Vyšniauskė. Pirmą kartą savo eiles skaitė Kėdainių krašto literatų sambūrio literatė Zita Karnaušenkova – bibliotekos darbuotoja, daugelio renginių organizatorė ir vedėja. Žodžiai atviroje erdvėje, šalia žydinčių šventoriaus liepų, rašančiojo širdies godos pritariant vėjui, medžiams ir paukščiams, viskam puikiai derant, jungėsi į vieną darnią gamą...

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija