2015 m. liepos 17 d.    
Nr. 28
(2148)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Slaptingosios vienumos svarba

Kun. Nerijus PIPIRAS

Galime tik įsivaizduoti sugrįžusių pas Jėzų apaštalų reakcijas. Jų, silpnų žmonių, Galilėjos žvejų, klauso netyrosios dvasios, nuo jų prisilietimo pasveiksta ligoniai. O, koks galingas žodis... Ir kaipgi viso šito Jėzui nepapasakosi. Juk Jis siuntė. Apaštalai džiaugiasi. Nors fiziškai jie pavargę, Jėzus tai mato. Ir todėl tas Viešpaties kvietimas eiti ir pabūti šiek tiek vienumoje atrodo toks natūralus. O juk tai yra ir giliausia bendrystės valanda. Per žmogišką nuovargį, silpnumą mes vienijamės su visa Švenčiausiąja Trejybe. Tik Dievas tai gali padaryti, tik Jo humoras tobuliausias – galbūt galima taip pamąstyti, perskaičius pastarąjį sakinį.

Man asmeniškai buvo didelis atradimas patirti tai, kad nuovargis gali būti tobula maldos ir vienybės mokykla! Dažnai jis mano kasdienybėje lieka lyg neatrastoji žemė, kurios nenoriu, kurios vengiu, nes laiko ženklai kalba vien tik apie produktyvumą. Jėzus šiandien mane ir visus kviečia padaryti didžiausią visų laikų atradimą – tiesiog užmigti ant Tėvo kelių vien tik iš to džiaugsmingojo nuovargio... Toje vienumos vietoje Jis pats yra šalia žmogaus, iš nuovargio užmigusio! Lipdamas iš valties, leisdamas savo kojoms pajusti žmogaus gyventąją teritoriją, Dievas nepaliauja dairęsis link žmogaus, kuris skuba paskui Dievo mokinių nuvargusiomis rankomis irkluojamą valtelę link tos slaptosios vienumos vietos, kurioje visada yra ir Jėzus, žvelgia į žmogų ir gailisi jo, dažnokai atrodančio be galo liūdnai, lyg avis be piemens.

O juk labai reikia tos vietelės – šiandien, čia ir dabar. Reikia tos vienintelės vietelės, kurioje netrukus, gal ketvirtos nakties sargybos metu, prisišvartuos maža valtelė, keliavusi į vienumą, iš kurios išlipęs Žmogaus Sūnus matys ieškančiųjų akis... O mes savo veiklą, kurios rezultatais, lyg apaštalai, visada norime dalytis, maitinkime nuoširdžia malda: veikla, išaugusi iš tos vienumos su Jėzumi vietelės, visada davė ir duos tikrąjį vaisių. Tad tegul ji maitina visas mūsų pastangas, tegul ji būna kiekvieno mūsų lūpų ištarti nuoširdūs žodžiai...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija